LRT nuotr.

LRT TELEVIZIJOS operatorius Gintaras Tamkus, šiemet apdovanotas „Auksine bite“, sako, kad darbas šioje televizijoje jam yra pirmas ir turbūt paskutinis – LRT jis pradėjo dirbti dar studijuodamas universitete, o mintis palikti šią televiziją nebuvo šovusi nė karto. Kaip prisipažįsta pats operatorius, per daugiau nei du dešimtmečius besitęsiančią karjerą buvo visko – ir Sausio 13-osios įvykių, ir olimpinių žaidynių, pažymėtų tiek puikiomis emocijomis, tiek prisiminimais apie krepšininko Šarūno Jasikevičiaus į žurnalistus paleistus sportinius batelius, ir net darbo metu užsnūdusių kolegų. Ir vis dėlto šios profesijos jis nekeistų į nieką.  

– Neseniai buvote įvertintas LRT „Auksine bite“ kaip geriausias LRT profesionalas, dirbantis televizijoje. Ar tikėjotės tokio įvertinimo?

– Prisipažinsiu, jog tikrai nesitikėjau. Prieš keletą metų buvau nominuotas šiam apdovanojimui, bet tada jo negavau.

– Ar ilgai dirbate LRT televizijoje?

– Kiek save atsimenu (juokiasi – LRT.lt). Rodos, nuo 1989-ųjų. Seniai.

– Tapti televizijos operatoriumi siekėte kryptingai, ar vis dėlto tai buvo atsitiktinumas?

– Pavadinčiau tai labiau atsitiktinumu. Aš mokiausi fotografijos, bet televizijoje, matyt, buvo toks laikas, kai keitėsi kartos. Vyriausiuoju operatoriumi tuo metu dirbo Vygantas Grigonis. Jis atėjo į mūsų kursą ir išsirinko, rodos, šešis operatorius praktikai televizijoje. Keli iš tų šešių operatorių vis dar dirba LRT. Net nežinau, pagal kokius kriterijus jis mus pasirinko, tad manau, kad į LRT papuoliau atsitiktinai.

Tiesa, fotografijos visiškai nemečiau – fotografuoju ir dabar, labai mėgstu tai daryti nuo pat mokyklos laikų. O dabar labai gerai fotografuoja mano dukra, nors ir studijuoja visai kitą specialybę.

– Kas Jums pačiam įdomiausia operatoriaus darbe?

– Šiame darbe man įdomu viskas – nuo pat laidos kūrimo pradžios, kuomet susirenka redaktorius, režisierius, dailininkas ir kartu pradedame galvoti, kaip viskas atrodys, kokių siekiame rezultatų ir kokį poveikį tai padarys žiūrovui. Apskritai visas procesas yra įdomus, kiekvieną kartą atrandu vis kažką naujo. Galiu drąsiai teigti, kad mėgstu savo darbą. O nieko kito juk ir nemoku.

– Kokias laidas filmuojate?

– Įvairias. Pradėjau nuo laidos „Keliai. Mašinos. Žmonės“, vėliau atsirado laida „Moki žodį – žinai kelią“ – viena pirmųjų viktorinų Lietuvos televizijoje. Su ja daug metų važinėjome po Lietuvą, buvo labai įdomu: sutikome įvairiausių žmonių, daug patyrėme.

Filmuoju daug sporto renginių, esu buvęs olimpinėse žaidynėse, tarptautinėse parodose. Nors man atrodo, kad muzika man nėra labai artima sritis, bet filmuodavau ir daug muzikinių laidų.

– Ką filmuoti Jums yra įdomiausia?

– Nepaisant to, kad tenka dirbti su įvairiausiais projektais – dažniausiai koncertais bei pramoginėmis televizijos laidomis, įdomiausia man filmuoti sporto varžybas: krepšinio, futbolo ar netgi rankinio. Žinoma, dabar atsirado ir naujų televizijos žaidimų, pvz., „Auksinis protas“, kurį filmuosiu šiandien. Jame kiekvienas daug išmokstame – tai juk viktorina, o ir pats mūsų, operatorių, darbas neatsiejamas nuo gebėjimo pamatyti, įsiklausyti, pastebėti, pajausti. Operatorius privalo tai gebėti, nes kitaip yra sunku kokybiškai dirbti.

– O kas Jūsų darbe yra sunkiausia?

– Nėra tokių dalykų, viskas įmanoma. Žinoma, sunkiau dirbti su didžiuliais renginiais, tokiais kaip Dainų šventės. Dažnai kyla ir konfliktinių situacijų dėl įvairių dalykų – kiekvienas esame savo srities profesionalas, kiekvienas turime savo įsivaizdavimą, kaip turi atrodyti galutinis rezultatas. Tad tokie dideli projektai yra sudėtingi, bet pats procesas yra labai įdomus, taip pat smagu matyti rezultatą.

– Kaip atrodo televizijos operatoriaus diena?

– Atėjęs į darbą, pirmiausia nueinu į televizijos studiją ir apžiūriu, kaip pastatytos dekoracijos. Jei jos stovi negerai, reikia tartis su dekoracijų statytojais, perstumdyti, perstatyti. Galų gale, kai viską – šviesas, garso aparatūrą, kameras – sustatome, vyksta repeticijos, o vėliau – pats filmavimas. Šis darbas reikalauja labai daug laiko, kantrybės ir pastangų.

Šalia kasdienių darbų atsiranda ir kitokių projektų. Pvz., „Dainų dainelė“ vyksta kas dvejus metus. Tačiau nuolat yra galvojama, kaip nufilmuoti, vyksta susitikimai su dailininkais, režisieriais, svarstome, kokias dekoracijas geriau statyti ir t.t. Tenka ir namuose padirbėti peržiūrint įrašus, archyvus, domėtis kitų televizijų darbu, vertinti ir bandyti pritaikyti tai, kas geriausia. Man labai patinka galvoti apie darbus ryte, vos prabudus, kai namiškiai dar miega. Tada ateina geriausios mintys.

– Iš pažiūros atrodo, kad operatorius tiesiog sėdi šalia kameros ir nedalyvauja procese… 

– Žinoma, eilinių operatorių darbo specifika šiek tiek skiriasi nuo vadovaujančiųjų operatorių. Eilinis operatorius, jei filmavimas turi vykti 12 val., prie savo kameros ateina 11 val. ir laukia pradžios. O vadovaujantieji operatoriai būna nuo dekoracijų statymo iki pačios pabaigos.

– Filmavimo metu studijoje veikia ne viena kamera: yra judančios ir stacionarios… Su kuria dirbate Jūs?

– Dažniausiai dirbu su stacionaria kamera. Filmuojant didesnius renginius tenka pasėdėti šalia režisieriaus prie pulto. Aš paruošiu kamerų planus ir gautus vaizdus montuojame. Taip dirbti režisieriui yra daug paprasčiau, nes kai yra aštuonios ar dešimt kamerų, kiekvieną sužiūrėti yra sunku. Tad vadovaujantysis operatorius padeda režisieriui ruošdamas kadrus. O įprastų filmavimų metu stoviu prie kameros, kaip ir kiti operatoriai.

Einant į filmavimą šimtas pirmą kartą, viskas būna įprasta. Žinoma, nuolat nutinka netikėtų situacijų, kai krenta prožektoriai arba kai supykęs Šarūnas Jasikevičius paleidžia sportinius batelius, nes nenori šnekėti po pralaimėjimo olimpinėse žaidynėse. Buvo visko: ir Sausio įvykių, kai stovint ant pakylos ir filmuojant minią visą laiką galvoje kirbėjo mintis, kad iš nugaros gali nušauti, ir nenusakomas jausmas, kai esi olimpinių žaidynių stadione Sidnėjuje, kuriame sėdi 80 tūkst. žmonių. Gaila, bet televizija neperteikia tos emocijos, kad ir kaip besistengtum tai parodyti. Bet gera tas emocijas pajusti pačiam, ypač po pergalės – sportininkų ar jaunojo dainininko „Dainų dainelėje“.

– Ar tiesa, kad filmavimo metu operatorius turi visą laiką tylėti?

– Net jei vyksta kamerinis filmavimas, mes tarpusavyje kalbamės, bendraujame su režisieriumi. Žinoma, jei laidą filmuojame nebe pirmą kartą, nėra daug reikalų, kuriuos reikia aptarti, bet tokiu atveju pasikalbame kitomis temomis, kad ir apie orą (juokiasi – LRT.lt). O jei važiuojama filmuoti su viena kamera, kai kalba pašnekovas, operatorius turi patylėti.

Pamenu, prieš keletą metų nutiko tokia istorija, kai filmavome vieną pašnekovę dviem kamerom. Dažniausiai į tokius filmavimus kartu važiuoja ir garso režisierius. Taigi pašnekovė kalba, o aš per ausines girdžiu lengvą knarkimo garsą – šalia manęs sėdėjęs kolega snaudė. Pažiūriu į garso operatorių ir matau, kad jis taip pat snaudžia. Paskui pašnekovė pasakė, kad nebegali kalbėti, nes beveik visi aplink miega (juokiasi – LRT.lt).

Kartais dėl lėšų stokos, pvz., olimpinėse žaidynėse, patys operatoriai turi pašnekovus ne tik filmuoti, bet ir kalbinti. Į tokius renginius važiuoja keli operatoriai ir keli žurnalistai, kurie dažnai visur nesuspėja, todėl tenka sportininkus pakalbinti ir patiems.

Tad kartais operatorius turi atlikti daug funkcijų. Pvz., dailininkas dekoracijas pastato ir filmuojant nebedalyvauja. O operatorius yra paskutinis žmogus, kuris mato galutinį produktą ir visus jo trūkumus.

– O pats žiūrite savo nufilmuotas laidas per televizorių?

– Taip, pasižiūriu, įvertinu, kas pavyko ar nepavyko. Kartais pamatau, ką reikėtų keisti. Tiesa, labai dažnai būna taip, kad tuo metu, kai transliuojama laida, aš dirbu jau su kita. Tuomet praėjusias laidas peržiūriu mediatekoje. Bet šiaip nesu televizoriaus gerbėjas. Dėl manęs jo galėtų ir nebūti (juokiasi – LRT.lt). Man smagiau paskaityti knygą ar pabūti sodyboje.

– Kokios asmeninės savybės yra svarbios šiam darbui?

– Esu ramaus būdo, nesistengiu konfliktuoti, bandau rasti išeitį – juk tenka susidurti su daugybe žmonių, pradedant politikais ir baigiant sportininkais. Operatorius turi girdėti, matyti ir įsiklausyti. Normalus žmogus negalėtų dirbti šio darbo – juk čia, o ne su šeima leidžiame ir savaitgalius, ir šventes.

– Visus tuos metus dirbote LRT. Niekuomet nekilo mintis išeiti į kokią nors kitą televiziją?

– Ne. Kategoriškai.

– Tai yra pirmasis Jūsų darbas?

– Taip, pirmas ir paskutinis. Niekam neleidžiu pasakyti nieko blogo apie šią televiziją. Esu šios televizijos gerbėjas.

Tokių darbuotojų, kaip aš, čia yra nemažai. Per tiek metų su kolegomis susigyvenome. Dabar savo gyvenimo be šio darbo neįsivaizduoju.