Pirmą kartą prie Lietuvos radijo mikrofono greitai 95 metų jubiliejų švęsianti D. Rutkutė Vilniuje sėdo 1949 m. Prieš tapdama radijo diktore, ji kartu su kitu garsiu diktoriumi Vytautu Kybartu laimėjo konkursą, kuriame dalyvavo daugiau nei 200 žmonių.

Matyt, konkursas jiems abiem buvo sėkmingas dėl to, kad jau ir vienas, ir kitas turėjo aktorinės patirties, buvo dirbę teatrų scenose, turėjo gražaus tembro balsus. Lietuvos radijuje D. Rutkutė dirbo nuo 1949 m. iki 1961 m. Atsiradus televizijai, diktore joje dirbo trylika metų – iki 1974 m.,  o po to dar – iki 1986 m. vėl buvo sugrįžusi radiją.

„Labiausiai nemėgstu prisiminti praeities. Kai būnu viena, stengiuosi vaizduotis tarsi visiškai nieko nebuvo. Praėjo ir neliko. Atsimenu viską. Puikiai atsimenu, bet labiau emocine atmintimi. Ne visada man tos emocijos malonios“, – yra kalbėjusi D. Rutkutė viename savo interviu, nors su žiniasklaidos atstovais ji bendrauja itin retai.

Sužibėjo gelbėdama rašytoją

„Kokia buvo pati pirma darbo diena Lietuvos radijuje dabar jau tiksliai nebeprisimenu. Matyt, niekuo neišsiskyrė, tačiau iki šiol atmintyje aiškiai įsirėžusi diena, kai į studiją dėl neaiškių priežasčių perskaityti savo apybraižos neatvyko rašytojas Šiupšinskas ir redaktorė Sofija Binkienė man liepė tuoj pat vietoj jo sėsti prie mikrofono. Apybraižos tekstą vos spėjau permesti akimis. Perskaičiau, stengdamasi, kaip man atrodė, sudėlioti tinkamus akcentus ir reikiama intonacija“, – LRT.lt pasakojo D. Rutkutė.

Kitą dieną po ryškaus jos, kaip diktorės, debiuto tiesioginiame radijo eteryje kilo triukšmas: „Kas skaitė apybraižą“?

D. Rutkutė rytiniame  darbuotojų susirinkime sėdėjo nuščiuvusi. Laukė paties blogiausio, bet pirmoji tuometinė radijo vadovė,  komunistinės Lietuvos lyderio Antano Sniečkaus žmona Mira Bordonaitė visų akivaizdoje pareiškė: „Štai kaip reikia skaityti literatūros kūrinius tiesioginiame eteryje. Kodėl draugė Rutkutė nedirba diktore?“

Toks buvo D. Rutkutės, kaip diktorės, krikštas. Ji neslėpė, kad ir vėliau M. Bordonaitė kažkodėl ją paglobodavo ir apgindavo nuo nesusipratimų, kurių pasitaikydavo tuometiniame nedideliame Lietuvos radijo kolektyve.

„Greičiausiai kaip moteris moterį atjausdavo“, – spėjo D. Rutkutė ir juokaudama pridūrė: „Taip tapau diktore ir valdžios statytine.“

Dirbdama Lietuvos radijuje, D. Rutkutė susiformavo kaip stipri ir ryški diktorė, kurios balsą iš pirmo žodžio tuo metu atskirdavo kiekvienas klausytojas. Ji pati iki šiol labiausiai džiaugiasi tuo, kad radijuje dirbę kalbininkai jai padėjo atsikratyti gimtosios Palatvės tarmės, dėl kurios ji nemokėjo aiškiai ištarti kai kurių garsų, netaisyklingai kirčiuodavo.

Dirbti televizijoje atrodė juokinga ir kvaila

1961 m. D. Rutkutės gyvenime atsirado darbas neseniai susikūrusioje Lietuvos televizijoje.

„Kartais būdavau kviečiama į televiziją paskaityti kokių nors tekstų ir po kurio laiko ta pati M. Bordonaitė pareiškė, kad privalau dirbti televizijos diktore, nors man televizija labai nepatiko. Atrodė kvaila, juokinga, kai tu sėdi studijoje ir matai tik kameras, o tave mato daugybė žiūrovų“, – šyptelėjo D. Rutkutė, prisimindama darbo pradžią televizijoje.

Jurgio Vaitulevičiaus/LRT archyvo nuotr.

Ji taip pat nevengė prisipažinti, jog su ilgamečiu sovietinio Lietuvos radijo ir televizijos vadovu (1957–1987 m. – LRT.lt) Jonu Januičiu buvo gera bičiulė, nors jo daug kas ir nemėgo, ir privengė.

„Mano galva, gerai, kad jis, užsispyręs žemaitis, taip ilgai vadovavo televizijai ir radijui. Tik jo dėka mūsų televizija daugiausia iš visos SSRS televizijų parengdavo laidų gimtąja lietuvių kalba. Laida rusų kalba buvo transliuojama tik kartą per savaitę“, – prisiminė D. Rutkutė.

Jai iki šiol kelia šypsena tai, kad J. Januitis ją, beveik nemokančią rusų kalbos, versdavo televizijos eteryje skaityti tekstus rusų kalba. Taip jis bandydavo Maskvai parodyti, kad Lietuvoje ne visi surusėję.

Net intonacija galėjo daug ką pasakyti   

Sovietiniais laikais radijo ir televizijos diktoriai privalėdavo skrupulingai perskaityti tik tai, kas jiems būdavo surašyta iš anksto parengtuose tekstuose. Jei bent vienu žodžiu nukrypdavo į šalį, grėsdavo rimtos kalbos su vadovybe. Kartą D. Rutkutei teko aiškintis net dėl tekste savavališkai pataisytos kalbos klaidos.

Tačiau prieš vienas Kūčias diktorė nusprendė pamiršti griežtus darbo televizijos eteryje reikalavimus ir leido sau paimprovizuoti.

Jono Botyriaus/LRT archyvo nuotr.

„Kiekvieną dieną, baigiantis televizijos programai, diktoriai privalėdavo perskaityti kitos dienos laidų programą. Tą dieną, kai man teko skaityti programos anonsą, buvo Kūčių išvakarės, todėl aš pasakiau: „Rytoj – ypatinga diena“. Skaitydama laidų pavadinimus, padarydavau pauzę, tarsi duodama suprasti, kad Kūčių proga ir programa bus neeilinė“, – kalbėdamasi su LRT.lt, kelerių dešimtmečių prisiminimus sklaidė D. Rutkutė.

O dėl frazės „Rytoj – ypatinga diena“ jai teko aiškintis nuolat televiziją prižiūrintiems vyrukams iš tam tikrų sovietinės Lietuvos institucijų. Ji ilgai buvo kvočiama, ką turėjo galvoje pasakydama „ypatinga diena“?

Turėdama aktorinės patirties, D. Rutkutė labai sumaniai „kostiumuotą“ vyruką suko apie pirštą, apsimesdama, jog visai pamiršo, kad lietuviams Kūčios – iš tikrųjų ypatinga diena.

„Ir tada, ir dar ne vieną kartą įsitikinau, kad žiūrovams daug ką galima pasakyti ir intonacija“, – ilgamete diktorės patirtimi dalijosi D. Rutkutė.

J. Kalinsko (15min.lt) nuotr.

Televizijai netiko diktorės akiniai

Su Lietuvos televizijos eteriu D. Rutkutė atsisveikino pačiame sovietinio režimo įkarštyje. Ji prisiminė, kad tuo metu, skaitant tekstus, jai jau prireikdavę akinių, o ši jos išvaizdos pasikeitimo detalė labai nepatiko jaunesniems kolegoms.

Tačiau J. Januitis vis delsdavo patenkinti jos prašymą išeiti iš televizijos. Bet diktorė jam atkakliai primindavo susitarimą, kad pasitrauks iš ekrano, kai tik peržengs penkiasdešimtmetį.

„Todėl po vienų atostogų nusprendžiau, kad jau atėjo laikas padaryti seniai svarstytą sprendimą. Parašiau J. Januičiui prašymą atleisti iš televizijos diktorės pareigų ir nesileidau daugiau įkalbinėjama likti. Be to, mane slėgė ir agresyvi tuometinė televizijos atmosfera“, – pasakojo D. Rutkutė.

Išėjusi iš televizijos, ji dar beveik trylika metų dirbo radijuje, vedė įvairias laidas. Bet didžiausią atgaivą ji rasdavo bendraudama ir rašydama apie žinomus teatro ir kino aktorius bei režisierius. Juk, dirbdama diktore, ji sugebėjo baigti teatrologijos studijas garsiajame Maskvos teatro ir kino institute (GITIS) ir Lietuvoje, kaip reta, už savo teatrologines įžvalgas buvo itin vertinama ir teatro žmonių, ir kolegų teatrologų.

Ekrane laukia pasimatymų su simpatijomis

Prieš daugiau nei trisdešimt metų palikusi savo darbovietę Lietuvos radijuje, D. Rutkutė iki šiol nė dienos nepraleidžia be radijo ir televizijos.

„LRT laidas žiūriu kasdien. Mane žavi jaunos, dailios, visu ūgiu ekrane pasirodančios diktorės ir žurnalistės – visos pasitempę, gražiomis, stilingomis suknelėmis. Nors Eglė Bučelytė jau seniai dirba eteryje, ji vis dar žiūrisi labai gražiai. Juk ekrane svarbiausia – ne grožis, o laikysena ir žmogiškumas“, – įžvalgomis dalijosi D. Rutkutė.

Ji taip pat prisipažino simpatizuojanti laidos „Panorama“ vedėjui Marijui Žiedui. Jam legendinė diktorė sakė neturinti absoliučiai jokių priekaištų: „Jis – patrauklus, ryškus, visada tobulai perteikia bet kokį tekstą. Kiti vyrukai, pasirodantys televizijos ekrane, man nepatinka. Jie – kažkokie beveidžiai.“

Labiausiai D. Rutkutė domisi LRT KULTŪROS laidomis, tik apgailestauja, jog vietoj kokių nors kultūrinių laidų neretai pamato sporto varžybas.