– Kanų kino festivalis šiemet mini septyniasdešimtmetį. O kelintas šis festivalis yra jums ir kuo jis yra išskirtinis?

– Man tai jau dvidešimtas, kartu ir jubiliejinis, Kanų kino festivalis. Pirmą kartą čia atvykau 1997-aisiais, tuo metu man viskas buvo neaišku, buvau pasimetusi, nežinojau, kaip kurias sales surasti. Dabar festivalyje jau vaikštau kaip po savo namus, daug ką žinau ir pažįstu. Kai palyginu, kaip jaučiausi čia atvykusi prieš dvidešimt metų, ir kaip dabar, matau didžiulį skirtumą.

Tik viena bėda, kad tuo metu, kai važiavau, buvo akredituota 1000 žurnalistų, o dabar jų yra virš keturių tūkstančių. Tai yra diskomfortas, žmonių yra tiek daug, kad ne visada atstovėjęs eilę prie salės pateksi į filmą. Turi savo grafiką dėlioti gerokai griežčiau, prie salės lūkuriuoti iki filmo pradžios likus daugiau nei valandai.

O Kanai visuomet kartu ir nuvilia, ir nudžiugina. Gal kinas pastaraisiais metais išgyvena dvasinę krizę, nes tai, ką mes matome konkursinėje programoje, yra pakankamai didelis nusivylimas. Atvažiavome su dideliais lūkesčiais, nes tai yra septyniasdešimtasis festivalis, bet šie metai atnešė nusivylimų bangą. Programa yra lydima ir kritikų keiksmų, ir žurnalistų nepasitenkinimo tiek filmų atranka, tiek organizaciniais nesklandumais.

– Vakar Kanuose vyko lietuvių režisieriaus Š. Barto filmo „Šerkšnas“ premjera. Kaip ji buvo sutikta?

– Filmas buvo rodytas ne pagrindinėje konkursinėje, o paralelinėje programoje „Dvi režisierių savaitės“. Daugelis kritikų po premjeros sakė, kad tai yra didžiulė atgaiva, jo filmas bendrame programos kontekste – kaip feniksas, pakilęs iš pelenų. Žinoma, lietuviai visada yra šiek tiek kritiškesni, galbūt šiek tiek kitaip žiūrime į savo filmą, esame jam reiklesni. Bet toje salėje aš esu žiūrėjusi ne vieną filmą, ir žinau, kaip publika sutinka filmus, kai šie nepatinka – trypia kojomis arba demonstratyviai išeina eilėmis. Tokių ovacijų, kokios nuskambėjo po „Šerkšno“, toje salėje seniai nesu girdėjusi. Visi šaukė „Bravo“, Š. Barto ilgai neišleido iš salės, fotografavo. Dėmesys – didžiulis.

Noriu pasidžiaugti ir tuo, kad pirmą kartą tarptautinėje premjeroje titruose buvo ir LRT vardas. Į premjerą atvyko ir LRT generalinis direktorius Audrius Siaurusevičius, pasidžiaugėme, kad mūsų nacionalinio transliuotojo ženklas pasirodė šalia televizijos tinklo „Arte“ ir Ukrainos kino centro ženklų.

Audriaus Solomino nuotr.

– Apie ką pasakojama Š. Barto filme?

– Filme pasakojama apie jauną berniuką Roką, kuris niekuomet neišgyveno karo baisumų, bet jis veža į Ukrainą humanitarinę pagalbą, atsiduria fronto linijoje Donecke, kur nuo žmonių neapykantos ir smurto likusiuose griuvėsiuose jis patiria metafizinį ryšį su meile. Tai – bendros gamybos Lietuvos, Ukrainos, Prancūzijos ir Lenkijos kino juosta.

Dviejų valandų trukmės filmas „įsivažiavo“ antroje dalyje, bet Š. Bartas Lietuvai žadėjo pateikti sutrumpintą jo variantą – išvysime dvidešimt minučių trumpesnę versiją.

Audriaus Solomino nuotr.

Manau, kad pasaulinė premjera pavyko puikiai, ir vakar vakarėlyje režisierius susilaukė daug gražių žodžių. Daug kas sako, kad Š. Bartas čia turi savo auditoriją, savo žiūrovų ir gerbėjų. Tai labai gražiai iliustruoja vienas pavyzdys: kažkada Paryžiuje maža mergaitė, išgirdusi žmones kalbant lietuviškai, jų paklausė, ar jie kalba Š. Barto kalba.

Š. Bartas turbūt yra žymesnis Prancūzijoje nei Lietuvoje, kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų. Mūsų šalyje jo filmai tikrai nesulaukia tiek žiūrovų ir atgarsio, kiek jo susilaukia Prancūzijoje. Jis čia yra laukiamas ir gerbiamas, tai puikiai jautėsi vakar. Kai jis su visa kūrybine grupe užlipo į sceną, publika taip ir šaukė: Šarūnas BartAs, Šarūnas BartAs… Iš tikrųjų jiems ta pavardė nėra svetima, Kanuose tai yra jo trečia premjera, tad sinefilų publikai jis yra puikiai žinomas, laukiamas ir mylimas.

Manau, kad Š. Bartas pagrindinėje Kanų konkursinėje programoje, ar programoje „Kitas žvilgsnis“ būtų galėjęs lygiavertiškai atstovauti mūsų šaliai.

– Ar bendravote su pačiu režisieriumi? Kaip jis jaučiasi?

– Jis labai jaudinosi. Prieš pat premjerą atvyko iš Paryžiaus, buvo tik baigęs montuoti filmą, nelabai prisileido žurnalistus. Jautėsi, kad žmogus tikrai labai jaudinasi pateikdamas savo kūrinį pakankamai reikliai publikai. Bet vakare jis susilaukė labai daug dėmesio ir padėkų, ir suprato, kad tai, ką jis padarė, buvo įvertinta.

Tad mums belieka laukti sutrumpinto varianto Lietuvoje, o po to tas filmas bus parodytas per LRT TELEVIZIJĄ.

LRT.lt primena, kad į tarptautinio kino festivalio programą šiemet įtraukti du Lietuvos kino centro ir LRT paremti vaidybiniai filmai – Šarūno Barto „Šerkšnas“ (premjera gegužės 23 d.) ir Sergejaus Loznitsos „Nuolankioji“ (premjera gegužės 25 d.).