Scanpix nuotr.

Kino klasiką kiekvienas traktuoja skirtingai, tačiau ja galima laikyti vykusius ir pripažintus filmus, LRT KLASIKAI sako „Pirmosios bangos“ festivalio sumanytojas Aleksas Gilaitis. Kino naujienų svetainės kinfo.lt vadovė Lina Sakalauskaitė teigia, jei filmas geras, jis paveikia žiūrovą nepaisant to, kada buvo pastatytas: „Kartais senas kinas daug geresnis nei tai, kas kuriama dabar.“

Kinas – nesenstantis menas

Laikas patikrina tai, kas gera, ir kokybiški dalykai tampa klasika, LRT RADIJUI sako Lina Sakalauskaitė. Kaip teigia ji, klasika veikia visada: „Nesvarbu, kiek tau metų, kada tai buvo sukurta. Jei filmas geras ir kokybiškas, jis veikia ir dabar. Kartais senas kinas daug geresnis nei tai, kas kuriama dabar.“

„Skalvijos“ kino centro direktorė V. Levickaitė tvirtina apie senus filmus mėgstanti kalbėti palyginimais. „Kam restauruoti architektūrinį paveldą, jei galima pastatyti modernų, labiau pritaikytą šiuolaikinėms reikmėms pastatą? Arba kam steigti muziejus ir laikyti juose baroko šedevrus? Menas, tapęs klasika, yra paveldas ir turi išliekamąją vertę. Žmogaus gyvenimas ir ugdymasis neįsivaizduojamas be to, ką žmonija yra sukūrusi anksčiau. Tai tinka ir kalbant apie kiną“, – aiškina pašnekovė.

A. Gilaitis sako, kad kinas pradėtas kurti tik prieš maždaug 120 metų, todėl dar nespėjo pasenti: „Apskritai, kinas yra nesenstanti meno sritis. Didžiuosiuose ekranuose pamatyti seną kiną ne taip paprasta, nes tai atsiremia į daug kriterijų. Tai ir sudėtingos kino juostų restauravimo procedūros, ir pačių juostų rodymo procedūros, jų kiekis ir pan.“

Pasak A. Gilaičio, norint parodyti konkretų filmą, reikia atlikti daug veiksmų. „Reikia filmą susirasti, atsigabenti, išsiversti. Tai sudėtinga. Daug kas mano, kad neverta žiūrėti seno kino. Vien pritraukti žiūrovą – atskiras darbas. Bet tai ir darome“, – tikina pašnekovas.

Nori, kad kino klasiką žiūrėtų kuo dažniau 

V. Levickaitės teigimu, norisi, kad kino klasikos rodymas nebūtų vien proginis: „Norime, kad būtų galima klasikinį filmą žiūrėti kiek įmanoma dažniau, kad tai taptų normalia praktika. Todėl kino teatre „Skalvija“ iniciavome kino klasikos vakarus. Stengiamės, kad kiekvieną sekmadienį būtų parodytas senas filmas. Sekasi neblogai, tai vykdome jau ketvirtus metus.“

Paklausta, ar į kino klasikos vakarus susirenka pilnos salės, V. Levickaitė sako, kad tai priklauso nuo filmo. „Manome, kad žiūrovai tiesiog pripras žiūrėti kino klasikos filmus. Tą patį filmą rodome 4–6 kartus ir manome, kad tai pakankamai laiko suspėti pamatyti visus filmus per metus. Iš viso per metus kino klasikos vakaruose parodomi šeši filmai“, – tikina pašnekovė.

Pasak V. Levickaitės, žiūrovai nepasiduoda bet kokiam kino pasiūlymui: „Galbūt jie kiną renkasi pagal temą, režisierių. Dar nesame taip įsigilinę į žiūrovų pasirinkimą, bet manome, kad yra kriterijų, kuriais jie vadovaujasi. Ne į visus filmus susirenka pilnos salės.“

L. Sakalauskaitė teigia, kad šiais metais kinfo.lt pradėjo projektą „Pamatyk kine“. „Į jį atvežame jau ketvirtą filmą. Pirmieji du buvo „Traukinių žymėjimas“ ir „Svetimas“. Parodėme ir „12 įtūžusių vyrų“, o dabar lauksime žiūrovų „Kasablankoje“.

Pirmieji du filmai, anot pašnekovės, surinko pilnas sales: „Į „12 įtūžusių vyrų“ susirinko ne tiek daug žiūrovų, bet jie labai džiaugėsi. Mes komunikuojame kaip tik galime, tačiau šiek tiek trūksta pasiekiamumo. Norisi, kad žiūrovai būtų ne tik tie, kurie tikrai domisi kinu, bet ir šiaip, tiesiog girdėję.“

Ankstyvasis kinas – labai svarbus istorijai

Paklaustas, kas vadinama kino klasika, A. Gilaitis sako, kad tai sudėtinga sritis, kurią kiekvienas traktuoja skirtingai. „Tai subjektyvu, bet mano suvokimu, kino klasika yra filmai, kurie išties vykę ir pripažinti. Labai nemėgstu vadinti kino senu, nes manau, kad kinas nesensta. Ir ankstyvojo periodo nusakymas – labai subjektyvus“, – aiškina pašnekovas.

Pasak A. Gilaičio, ankstyvasis kinas atstovauja sukurtą prieš Antrąjį pasaulinį karą: „Po Antrojo pasaulinio karo prasidėjo įvairios bangos – Italijos neorealizmas, Prancūzijos naujoji banga ir pan. Mūsų rengiamas festivalis ir vadinamas „Pirmąja banga“, nes rodome ankstyvąjį kiną – tiek nebylų, tiek garsinį.“

A. Gilaitis sako, kad ankstyvojo kino kūriniai – labai svarbūs kino istorijai. „Kai kurie svarbūs iš akademinės pusės. Tie filmai sukurti režisierių, kuriuos žino dauguma. Yra nacionaliniai skirtingų šalių filmai, kurie tarsi reprezentuoja tam tikrą dešimtmetį arba atstovauja kurią nors filmų kategoriją“, – aiškina pašnekovas.

Anot A. Gilaičio, festivalyje „Pirmoji banga“ rodomiems filmams gyvai akomponuoja taperis, tai sukuria performatyvumą: „Muzikantai sukuria koliažą, patys sukomponuoja muziką konkrečiam filmui. To paties filmo lygiai taip pat kitą kartą jau nepamatysi. Mūsų regione taperių tikrai trūksta. Dėl to kaltinčiau kino rodytojus, kurie neduoda muzikantams pakankamai progų praktikuotis.“