A. Jaffee tėvas Morisas Jaffe iš Zarasų į Niujorką emigravo 1905-aisiais, motina Mildred Gordon iš Zarasų į Niujorką atvyko po aštuonerių metų. Labai tikėtina, kad Zarasuose užaugę jaunuoliai susipažino tik Niujorke. Morisas ir Mildred persikėlė gyventi į Savanos miestą Džordžijos valstijoje, kur gimė jų pirmagimis sūnus Abraomas Jaffee, vėliau pasivadinęs Alu.

Alo motina labai ilgėjosi Zarasų, tad vieną 1926-ųjų dieną susikrovė lagaminus ir, pasiėmusi kartu keturis sūnus, išsiruošė atgal į gimtąjį miestą. Biografinėje knygoje A. Jaffee prisimena, koks kontrastas jų laukė atvykus iš civilizuotos Savanos – Zarasuose bendraamžiai vilkėjo daug prastesnius drabužius, miestelyje nebuvo nė vieno automobilio, reikėjo naudotis lauko tualetu.

Po metų Alo tėvas Morisas pats atvyko parsivežti šeimos atgal į Ameriką. Tačiau dar po metų, 1927-aisias, Mildred su keturiais sūnumis vėl išvyko į Zarasus. Agresyvėjant Hitlerio politikai, Alo tėvas vėl pats atvyko į Lietuvą pasiimti šeimos. Į Ameriką jis parsivežė tris sūnus. Jauniausiam sūnui Deividui iš Lietuvos pavyko išvykti per karą 1940-aisiais. M. Jaffe tikslus likimas nežinomas, tačiau neabejojama, kad ji neišgyveno Holokausto. Kai su A. Jaffee kalbėjausi telefonu, jis sakė, kad jo motina labai mylėjo paprastą gyvenimo būdą Zarasuose, meilė šiam kraštui ją ir pražudė.

A. Jaffee laikomas sulankstomos įklijos pradininku ir neretai pavadinamas šios idėjos tėvu. Sulankstoma įklija angliškai vadinasi „Fold in“. Ji būdavo paskutiniame žurnalo viršelio puslapyje, kuris būdavo sulankstytas taip, kad, išlanksčius iš pirmo žvilgsnio paprastą iliustraciją, atsiskleisdavo šmaikšti situacija, netikėta staigmena. Ši idėja tapo žurnalo „Mad“ prekės ženklu – A. Jaffee didžiąją dalį savo karjeros metų dirbo žurnalui „Mad“ ir jam piešia iki šiol. Sulankstomos įklijos idėją vėliau perėmė kiti įvairių žanrų žurnalai.

A. Jaffee iliustracija

– Prieš save turiu Marie-Lou Weisman knygą apie jūsų gyvenimą. Kaip matau, daugiau nei trečdalis jos – apie jūsų vaikystės metus Zarasuose. Matau daugybę jūsų pieštų iliustracijų apie atsitikimus ir situacijas iš tų laikų. Iliustracijos labai ryškios, detalios. Jūs vis dar taip gerai primenate tuos laikus, kai gyvenote Zarasuose?

– Taip, man jie paliko labai didelį įspūdį. Zarasai buvo mažas gražus miestelis, apsuptas ežero. Ežerai buvo visur aplink. Mes ėjome maudytis, žvejoti, patys pasigamindavome meškeres. Tai buvo labai smagus laikas. Rinkdavome kaštonus, iš esmės užsiimdavome tuo, kuo užsiima maži vaikai.

Kartais, kai mano draugai Amerikoje paklausia, koks mano gyvenimas buvo Zarasuose, atsakau, kad buvau žydų Tomas Sojeris. Tai buvo toks gyvenimas, apie kokį ten skaitome. Mes bėgdavome į miškus, kur pasidirbdavome meškeres, patys pasidarydavome valą. Mes viską pasidarydavome patys. Pasigamindavome žibintus, kad galėtume vaikščioti, kai jau tamsu, nes mieste nebuvo gatvių šviesų, vakarais būdavo labai tamsu.

Mes netgi patys pasidarydavome kamuoliukus žaidimams. Juos darydavome iš karvės kailio – jei perbrauktumėte pirštais per karvės nugarą, gautumėte neblogą kuokštą šlapių šerių, iš kurių galima pasidaryti kamuoliuką. Su jais žaisdavome žaidimą „lapta“. Viskas buvo kaip didelis nuotykis. Tokių galimybių tikrai neturėtum tokiame mieste, kaip Niujorkas, tačiau mažame štetle buvo viskas įmanoma. Visi norėjo tau padėti.

– Ar Zarasai galėjo duoti pradžią jūsų, kaip karikatūristo, karjerai?

– Mane visada labai domino karikatūros. Kai augau Savanoje, su tėvu ir broliais turėjome ritualą. Visi kartu susėsdavome ir tėtis mums skaitydavo sekmadienio satyros laikraštį, kuris tuo metu Amerikoje buvo labai populiarus. Toks jis yra ir dabar. Šiuos laikraščius jis vėliau mums siųsdavo į Zarasus.

Man ir mano broliams tai buvo ir proga paskaityti anglų kalba. Ja mes kalbėdavome šeimoje. Tais laikraščiais dalydavomės ir su vietiniais draugais, versdavome jiems žodžius. Paskui kopijuodavome paveikslėlius ir taip linksmindavome savo bičiulius. Taigi aš ir mano brolis Haris, galima sakyti, piešiame nuo pat gimimo ir vėliau tai tapo mūsų pragyvenimo šaltiniu.

– Kiek teko skaityti, jums piešimas ne kartą tapo ginklu prieš patyčias?

– Taip. Paišydavau mokytojų karikatūras. Visi vaikai mėgsta šiek tiek pasijuokti iš savo mokytojų, prieš kuriuos dažnai jaučiasi bejėgiai, ypač kai mokytojas nuolatos nurodinėja. Kai vieni vaikai koridoriuose vaizduodavo mokytojos eiseną, aš piešdavau karikatūras. Esu nupiešęs ir rabino, kuris mus mokė, karikatūrą. Kiti vaikai tuo labai žavėjosi. Tačiau čia nebuvo nieko nepadoraus. Tai buvo labai paprastos idėjos. Jei kuris nors vaikas per pamoką užmigdavo, rabinas trenkdavo liniuote per stalą, kad šis pabustų. Taigi, pavyzdžiui, nupiešiau rabiną, miegantį per savo paties pamoką. Vaikams tai patiko. Tai buvo mažos, jausmingos situacijos, su kuriomis daug kas galėjo susitapatinti.

Net nebeprimenu, kada aš ir mano brolis pradėjome piešti tokius nutikimus. Mano tėvas taip pat piešdavo ir linksmindavo mus perpiešdamas juokingas iliustracijas iš laikraščių. Pradėjome kopijuoti tai, ką darydavo jis, ir greitai iliustracijos gimdavo iš mūsų pačių vaizduotės. Taip mes linksmindavomės.

Net neabejoju, kad vietiniai Zarasų vaikai būtų taip pat mokėję gerai piešti, jeigu jiems kas nors būtų tai parodęs. Mes buvome tokie įgudę, kad man buvo vieni niekai čia pat, ant žemės, nupiešti vaiką, kuris stovi ir žiūri į mane. O visi kiti vaikai negalėdavo nustoti juoktis. Tai buvo paprasti vaikiški piešiniai, bet kitiems bendraamžiams didelį įspūdį darė sugebėjimas piešti.

– Ar iliustracijas piešėte specialiai šiai knygai?

– Visas iliustracijas specialiai nupiešiau būtent šiai knygai. Pavaizdavau tai, apie ką joje rašoma. Iš visų jėgų stengiausi prisiminti, kaip atrodė bažnyčia miesto aikštėje, arkliai su vežimais, kurie, kiek pamenu, suvažiuodavo kiekvieną trečiadienį. Tai vadinosi „Jarid“ – neprisimenu, ką tai reiškia, bet turėtų reikšti turgų.

– Piešdamas jūs tarsi vėl iš naujo išgyvenote visą vaikystę?

– O taip, tikrai taip. Vienas dalykas, kurio pats nesuprantu, kodėl neprisimenu vietų pavadinimų. Tikrai neprisimenu, kad būčiau matęs gatvių pavadinimų ženklų. Neabejoju, kad jų dabar yra ir kad mieste daugybė automobilių. Žinote, kai pirmą kartą atvykome į Zarasus, visi miestelio gyventojai sulėkė pasižiūrėti to, kas jiems buvo moderniojo amžiaus stebuklas, – automobilio. Zarasuose tuo metu nebuvo nė vieno automobilio.

– Tikriausiai jūsų, kaip iliustruotojo, atmintis turėtų būti vizuali – galbūt todėl nepamenate gatvių pavadinimų.

– Tai tiesa. Visi mano prisiminimai vizualūs. Viskas mano gyvenime buvo vizualu. Prisimenu, kokie medžiai augo gatvėse, kas turėjo daržą, iki tokių detalių viską prisimenu. Tačiau iš pavadinimų žinojau vienintelį – Zarasai.

– Žinau, kad biografę Marie-Lou Weisman pažinojote jau anksčiau ir nuolatos jai užsimindavote apie Zarasus. Kaip galiausiai nutarėte parengti knygą?

– Viskas prasidėjo, kai vaikščiojome paplūdimyje, kur turėjome vasarnamį. Tada Marie-Lou pasakė: „Suprantu, kodėl tu dirbi žurnale „Mad Magazine“, bet tavo vaikystė prabėgo Lietuvoje. Man labai sudėtinga įsivaizduoti, koks ryšys sieja „Mad Magazine“ ir Lietuvą.“ Ji paklausė, ar galėtų parašyti straipsnį apie tai. Aš sutikau, mes kalbėjomės, kol galiausiai ji pasakė, kad tai jau panašėja į knygą, o ne straipsnį. Mano istorija jai pasirodė labai neįprasta. Taigi pradėjome kartu dirbti, ji įrašinėdavo mano prisiminimus, paskui pagal juodraštį pradėjau piešti.

– Zarasuose yra žmonių, kurie labai norėtų, kad knyga apie jus su jūsų iliustracijomis būtų išversta į lietuvių kalbą.

– Derinkit tai su Marie-Lou (juokiasi). Manau, vietiniams vaikams turėtų būtų visai įdomu paskaityti apie amerikiečių berniukų nuotykius 3-iojo dešimtmečio Zarasuose.

– Manau, kad ji būtų įdomi ne tik vaikams.

– Smagu tai girdėti. Visada gailėsiuosi, kad nepasinaudojau galimybe aplankyti Zarasus, kai tokia buvo. „Mad Magazine“ leidėjas dažnai mus pasiimdavo į keliones Kalėdų proga ar kaip premiją. Vieną kartą jis mus vežėsi į Maskvą. Jis manęs paklausė, ar nenorėčiau pakeliui susiplanuoti kelionės į Lietuvą. Norėjau važiuoti, tačiau kartu bijojau. Bijojau pasiklysti, neturėjau ten jokių ryšių. Tada atsisakiau. Paskui labai gailėjausi, nes tai buvo mano vienintelė proga. Dabar esu per senas. Aš ir žmona nebekeliaujame, nes tai per daug sudėtinga mūsų amžiaus žmonėms.

– Bet jūs vis dar kas dieną piešiate?

– Taip. Tačiau man nereikia išeiti iš namų ar važiuoti autobusu. Studija yra visai šalia mano buto, man tiesiog reikia pereiti koridorių. Man nereikia jaudintis dėl oro sąlygų, viešojo transporto. Savo darbus persiunčiu leidėjui arba kas nors atvyksta jų pasiimti. Kiekvienam „Mad Magazine“ numeriui vis dar ką nors parengiu.

– Kaip kiekvieną kartą atrandate naujų idėjų, kampų, leidžiančių juokingai pažvelgti į situaciją ar įvykį?

– Žinote, pasaulyje vyksta užtektinai beprotiškų dalykų, taigi man belieka tik atsirinkti įvykį ar reiškinį iš politikos, įžymybių pasaulio ar bet kurių kitų situacijų ir tada aš tik linksminuosi. Nemėgstu daryti nieko įžeidžiančio, pigaus, nešvankaus, susijusio su seksu. Tiesiog mėgstu pavaizduoti juokingas situacijas. Jei politikas pasako visišką nesąmonę, man tiesiog reikia ją šiek tiek pasukti kitu kampu ir paversti į juokingą karikatūrą, kuri sukeltų juoką.

Nenoriu iš nieko tyčiotis, tuo labiau nemėgstu nešvankybių. Tai lyg erzinimas. „Mad Magazine“ komentuoja politikų, pramonės, įžymybių klaidas. Visa tai satyra, viskas turi sukelti juoką. Na taip, kartais būna ir nepavykusių karikatūrų, kurios nelabai juokingos, mes tik tikimės, kad kitiems bus juokinga.

– Politikų, įžymybių klaidas dažnai vaizduodavote paskutiniame žurnalo puslapyje – atvertus įklijuotą lapą, paaiškėdavo paslėptas siužetas.

– Tai buvo pagrindinis dalykas, kuriuo užsiėmiau. Šiame puslapyje galėjo būti ir komentarų, bet didžiausią nuostabą turėjo sukelti piešinys. Išlanksčius lapą, iliustracija visiškai pasikeičia. Tai turi būti tarsi staigmena. Kai viskas pavyksta sėkmingai – visi laimingi. Džiaugiuosi, kad didžioji dalis šių darbų buvo sėkmingi.

– Vadinasi, kai kurie nebuvo sėkmingi?

– Manau, kad taip yra daugeliui kūrybos žmonių. Kai pasižiūri į savo darbą, padarytą prieš 10–20 metų, visada pagalvoji, ką galėjai padaryti šiek tiek kitaip. Tačiau negalime jaudintis dėl tokių dalykų. Tikriausiai taip būna ir reporterių darbe.

Taip būna visiems, nes mes mokomės. Gyvenime visiems ateina momentas, kai sušunki „Aha!“. Ir tada supranti, koks raktas atrakina visas duris. Kai kurie kuria raštu, aš vaizdą derinu su žodžiais, ir kartais tai nėra paprasta. Tačiau kai kurie mano darbai buvo netgi labai sėkmingi. Tada jaučiausi labai gerai. Bet negalime gyventi praeityje. Privalome žvelgti į ateitį ir klaidas taisyti eidami į priekį.

– Skaičiau, kad karikatūristo karjerą pradėjote ekonominės depresijos laikais, nes tai esą buvo vienintelė galimybė pragyventi. Kodėl tokia profesija tokiu sunkiu laiku buvo paklausi ir netgi pelninga?

– Tai buvo mano vienintelis stipriausias gebėjimas. Piešti mokėjau geriausiai. Tačiau tai buvo ir sutapimas. Kai bėgo paskutinės dienos mokykloje, norėjau pats užsidirbti pinigų, kad man nebereikėtų prašyti tėvo. Tuo metu komiksų knygelės, žurnalai tapo vis populiaresni. Taigi, jei mokėjai piešti, kam nors parduoti savo darbus nebuvo sunku. Daugybė verslininkų nusprendė leisti komiksų knygeles, imtis tokio verslo.

Pirmą kartą atėjęs į redakciją su vos keliais darbų pavyzdžiais, buvau iškart pasamdytas ir tuoj pat pradėjau dirbti. O tuo metu, apie 1940-uosius, Didžiosios depresijos pėdsakai dar jautėsi. 19 metų turėti savų pinigų ir nusivesti merginą į kiną buvo didelis dalykas. Anksti ieškoti darbo mane pastūmėjo finansinės nepriklausomybės troškimas, galvojau – jei noriu leisti pinigus savo malonumui, tai turi būti mano pinigai. Negalėjau leisti tėvo pinigų.

– Kodėl JAV, kitaip nei Lietuvoje, karikatūros, komiksai tapo tokie populiarūs, svarbia kasdienės kultūros dalimi?

– Mano nuomone, taip yra, nes JAV yra milžiniška rinka. Didelis produktyvumas reikalavo ir daug reklamos, taigi neretai reklamai buvo naudojamos juokingos iliustracijos, karikatūros. Vėliau komiksai tapo labai populiarūs filmukuose apie Peliuką Mikį, Antiną Donaldą. Tai – pasilinksminimo forma.

O sekmadienio karikatūrų, apie kurias kalbėjau anksčiau, žmonėms niekada nebuvo gana. Valstijose buvo daugybė laikraščių ir žurnalų su karikatūromis ir komiksais, ne viename jų buvo įdėta reklama. Taigi JAV ir Lietuva smarkiai skiriasi gyventojų skaičiumi ir rinka. Dėl to Lietuvoje pradėti komiksų verslą gali būti nelengva.

– Galbūt, jei istorija būtų susiklosčiusi kitaip, jūs būtumėte pradėjęs karikatūrų ir komiksų kultūrą Lietuvoje?

– Tai labai miela mintis. Iš vaikystės Zarasuose laikų nepamenu lietuviško laikraščio su karikatūromis. Kartais mus iš Vokietijos pasiekdavo leidinių, kuriuose buvo juokingų iliustracijų. Jie buvo populiarūs, bet lietuviškai jų nebuvo, todėl vokiškus turėdavome išsiversti.