uzefas Pilsudskis. D. B. Łomaczewskos nuotrauka

Lenkų diskusijų klube neseniai įvyko susitikimas, kurio metu kalbėta apie šiuolaikinį patriotizmą ir maršalą Juzefą Pilsudskį. Susitikimas buvo rengiamas 100-ųjų Lenkijos nepriklausomybės atgavimo metinių ir 150-ųjų Juzefo Pilsudskio gimimo metinių proga, tačiau susitikimo svečias, istorikas, žurnalistas ir knygų autorius Piotras Zychowiczius neužmiršo lietuviškojo aspekto.

Susitikimo svečias, kurio protėviai kilę iš Lietuvos, pripažino, kad nepaisant daugybės susitikimų su skaitytojais, šis jam buvo svarbiausias dėl ypatingos Vilniaus reikšmės. „Mano senelis sakydavo, kad yra lietuvis. Aš taip pat laikau save lietuviu, kas daugeliui Lenkijoje gali atrodyti kontroversiška ir nesuprantama. Daugelį metų lenkai, lietuviai ir baltarusiai kartu gyveno Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir sudarė tautinę bei kultūrinę šių žemių mozaiką. Deja, visa tai ėmė nykti XIX–XX a. sandūroje, pradėjus formuotis šiuolaikiniam nacionalizmui. Kai iš vienos pusės gimė lietuvių tautinis judėjimas, iš kitos – ėmė formuotis stiprus lenkiškas nacionalizmas“, – pabrėžė P. Zychowicz ir pridūrė, kad jo tėvynė – tai LDK, o autoritetai – „kresų stumbrai“ ir minėtasis J. Pilsudskis, save apibūdinantis kaip lietuvį ir mąstantis senosios Žečpospolitos kategorijomis.

Pilsudskis prieš Dmowskį

Anot pašnekovo, susidūrę su nacionalistine Romano Dmowskio koncepcija, – kuri dėl savo demokratiškumo buvo priimtinesnė visuomenei – federalistiniai Pilsudskio planai patyrė fiasko. „Nacionalizmas daugiausia yra valstiečių ideologija. Tipišku pavyzdžiu dėl suprantamų priežasčių galėtume laikyti lietuviškąjį nacionalizmą. Dažnu atveju nacionalizmo sėjėjai buvo iš valstiečių kilę kunigai. Gausu juokingų istorijų, kaip jaunalietuvių kunigai parapijose ginčydavosi su lenkiškai kalbančiais senlietuviais. Žinoma, kalbame apie prarastą galimybę, tačiau jei tada J. Pilsudskiui būtų pavykę laimėti prieš Dmowskį, jo veiksmai būtų nukreipti prieš Lenkiją. Tai buvo ypatingas metas demokratijai, ypatingas metas tautinei valstybei. Mano įsitikinimu, jeigu 1920 metais Pilsudskio maištas prieš nacionalizmą būtų sėkmingas, bent kuriam laikui būtume sustabdę istorijos ratą“, – samprotavo P. Zychowiczius.

Federalistinės maršalo idėjos nesulaukė palaikymo net artimiausioje jo aplinkoje, todėl mirdamas J. Pilsudskis jautėsi pralaimėjęs. Tai lėmė, kad XX a. antrojo dešimtmečio gale ir trečiojo pradžioje valdžios institucijos vis labiau simpatizuodavo tautininkams („endekams“). Visuotinės nacionalistinės nuotaikos turėjo įtakos ir pačiam J. Pilsudskiui, dėl ko, manoma, jis ir pritarė Galicijos pacifikacijai. Valstybių kūrimasis etninių tautų pagrindu lėmė 1939–1940 metų katastrofą, iš pradžių nusinešusią Lenkiją, o vėliau ir Baltijos valstybes. Ši situacija iš dalies kartojasi ir dabar, o stebėdamos „Putino beprotybes“ pavienės valstybės turėtų aiškiai suvokti, kad būtent bendradarbiavimas ir bendri veiksmai geriausiai atitinka jų interesus.


Lenkų diskusijų klubo svečias Piotr Zychowicz.

Joanna Bożerodska/ zw.lt nuotrauka

Antros kategorijos lenkai

Etnocentrinių valstybių kūrimas ir atsiribojimas nuo istorinio paveldo kenkia visuomenei iš vidaus. „Turiu pasakyti labai nemalonų dalyką, bet Lenkijos lenkams, vadinamiesiems karūnos lenkams (lenk. koroniarze), esame antros kategorijos tautiečiai. Žodis „kresy“ man kelia įniršį. Kai girdžiu, kad mano tėvynę vadina kresais, man norisi staugti. Nes ką gi tai reiškia? Ogi tai, kad kažkur yra kažkoks branduolys, kažkokia „teisinga“ Lenkija, o aplink yra kažkokie migloti kresai, kurie gali būti, o gali jų ir nebūti. Gal tai kokia svajonių ir fantazijų šalis? Gal tai vaizdinga šalis su dvareliu ant kalvos, kur gudų mergelės baltais marškiniais dainuoja liūdnas dainas, o dvarininkas pasirėmęs rūko pypkutę? O gal mes visą tai susapnavom? Klausykite, tai nėra kresai, tai – žmonės, tai yra LDK, tai – Rusia. Jeigu pažiūrėtume į 1772 metų žemėlapį, pamatytume, kad tie kresai sudarė 80 proc. visos Lenkijos“, – ironizavo publicistas.

Jo manymu, kresų išstūmimas iš lenkų kolektyvinės sąmonės lėmė, kad ilgą laiką praktiškai nebuvo kalbama apie 1943–1944 m. vykusias Volynės skerdynes.
„Jeigu tai atsitiktų Mazovijoje, neabejotinai atsirastų institucijos, kurios tuo užsiimtų. Bet ten, „Volynės smėliuose“, kažkokie žmonės, kurie gal net lenkiškai nekalbėjo…“ – svarstė publicistas.

Istorinė politika ir melo menas

P. Zychowiczius yra istorinės politikos priešininkas, nors pripažįsta, kad tai neišvengiama. „Pagalvokime, ar žmogus vienu metu gali būti ir aukštas, ir žemas, storas ir liesas – sunku tai įsivaizduoti. Taip pat negali egzistuoti kažkas tokio, kaip „istorinė politika“, bent jau teoriškai, kadangi istorija – ir taip mane mokė Varšuvos universitete, – yra tiesos paieškos, siekis nustatyti, kaip buvo iš tiesų. Tuo tarpu politika yra melo menas. Nėra labiau korumpuotos ir bjauresnės profesijos nei politikas, turintis meluoti žmonėms, jei nori būti išrinktas. Todėl istorijos ir politikos derinys yra iš esmės ydingas“, – svarstė publicistas.

„Kita vertus, kiekvienas turi savo istorinę politiką. Tarkime, Austrija pozicionuoja save kaip pirmą Hitlerio auką. Rusija pozicionuoja save kaip Vidurio ir Rytų Europos išlaisvintoją, atnešusią socialistines vertybes. Tokiu pat būdu ir Lenkija vykdo savo istorinę politiką. Bet kadangi aš nesu politikas, senatorius ar diplomatas, neprivalau to daryti“, – tęsė jis. Jo nuomone, istorinė politika yra ne kas kita, kaip valstybės viešųjų ryšių kampanija, akivaizdžiai pabrėžianti valstybės stipriąsias puses ir slepianti tai, kas jai nenaudinga.

„Stebint Lenkijos istorinę politiką susidaro įspūdis, kad pagrindinė lenkų tautos veikla II pasaulinio karo metais buvo žydų gelbėjimas ir nieko kito, regis, lenkai neveikė. Kiekvienas lenkas turėjo savo žydą, kurį slėpė palėpėje arba rūsyje. Jei kažkas nori tuo tikėti – jo valia. Tiesa yra kur kas paprastesnė ir žmogiškesnė. Kiekvieną visuomenę galima padalinti į tris dalis: 5 proc. didvyrių, 5 proc. kiaulių ir 90 proc. tų, kurie tiesiog nori išgyventi. Tai galioja visoms įmanomoms visuomenėms“, – teigė publicistas.

P. Zychowiczius nepritaria ir Varšuvos sukilimo išaukštinimui, nes, anot jo, tai buvo „beprasmiškos skerdynės“. Panašios nuomonės jis laikosi ir apie operaciją „Audra“ (lenk. „Burza“), kurios dalimi buvo operacija „Aušros vartai“ (lenk. „Ostra Brama“), atskleidusios sovietams Lenkijos pogrindžio valstybę ir lėmė daugelio Armijos Krajovos karių įkalinimą, trėmimą arba mirtį.