Asmeninio archyvo nuotr.

Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro garbės dirigentas, ilgametis Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius Juozas Domarkas didžiuojasi ir džiaugiasi, kad jam pavyko padaryti tai, ką daugelis laikė neįmanomu dalyku, – sukurti solidų, profesionalų ir, svarbiausia, lietuvišką nacionalinį simfoninį orkestrą. Žinoma, ne be titaniškų pastangų ir aukų.

 Lietuvos nacionalinė filharmonija 76-ąjį sezoną pradeda koncertu, skirtu jūsų 80-mečiui. Vėl stosite prie Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro dirigento pulto. Koks apima jausmas? Juk būtent jūs sukūrėte šį kolektyvą ir jam vadovavote rekordiškai ilgai – net 51 metus.

Dirigentai, kaip ir visi solinės pakraipos atlikėjai, yra laisvi menininkai. Jie pratę nuolat keisti scenas, šalis, kuriose koncertuoja. Be to, vyriausieji dirigentai nevadovauja orkestrui kiekvieną dieną. Tai netgi neleistina, būtina programų ir dirigentų kaita. Kai buvau orkestro vadovas, jam diriguodavau vos kartą per mėnesį.

Šiandien esu Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro garbės dirigentas, vadovauti jam nebenoriu, bet formą palaikyti reikia. Juk kai po tokio aktyvaus gyvenimo užuolaida staiga nusileidžia, gerai nebūna.

Suvaldyti šimto žmonių kolektyvą turbūt sugebėtų ne kiekvienas. Su kokiais didžiausiais iššūkiais teko susidurti?

Su žmonėmis dirbti nėra lengva, čia daug netikėtumų, situacijų, kurias privalu spręsti. Tai labai vargina. Organizaciniai klausimai sukelia tokį galvos skausmą, kad kai kam prireiktų ir analgino. Aš pats per gyvenimą nesu išgėręs nė vienos tabletės.

Vadovaujant dideliam kolektyvui reikia ir psichologinių, ir diplomatinių žinių. Orkestras yra valstybė valstybėje, čia – savi įstatymai, normos, privilegijos, savi „negaliu“ ir savi „galiu“.

Sunkiausia dirbant su žmonėmis yra neįsitraukti į pokalbius ir diskusijas. Juk su šimtu žmonių nepadiskutuosi. O orkestre visi išsilavinę ir velnių pririję, gali bandyti išprovokuoti, todėl į kvailą konfliktą įsivelti labai lengva. Reikia sugebėti to išvengti. Orkestrui vadovavau 51 metus. Joks dirigentas tiek ilgai nėra to daręs. Tai – precedento neturintis įvykis. Tačiau šiandien to vadovauti nebenoriu, amžius nebe tas.

Pasak J. Domarko, orkestras yra valstybė valstybėje, čia savi įstatymai, normos,privelegijos. Asmeninio archyvo nuotr.

Kokių dar savybių reikia dirigentui?

Orkestro vadovui reikalingi visi teigiami ir teigiamai neigiami bruožai. Be gudrumo ir diplomatijos čia neišgyvensi, būsi nuolat maustomas. Kalbant rimtai, pirmiausia dirigentui reikalingas muzikinis išprusimas. Ir čia nėra galo. Kaip Viešpačiui maldų nėra per daug, taip ir dirigentui žinių apie muziką niekada nebus per daug.

Jis turi išmanyti ne tik profesinius dalykus, bet ir istoriją, ypač meno, nusimanyti apie stilius, epochas, jau nekalbu apie mitologiją. Diplomatijos, psichologijos žinios irgi būtinos, juk dirbi su šimtu žmonių. Netoleruotinas yra pyktis ir tulžingumas. Jei esi kerštingas, tapsi savo charakterio auka, nes vieną dieną padarysi lemiamą klaidą ir kelio atgal nebebus. O vadovaujant orkestrui klaidų daryti negalima, aplink yra per daug žmonių, kuriuos sieja stulbinamas vieningumas. Pajudinsi vieną, visi šoks piestu.

Tačiau svarbiausia yra profesionalumas ir išmanymas, kai atsiverti partitūrą ir imi gvildenti kūrinį. Tai – tarsi namas su aukštais langais, kartelė iškelta labai aukštai. Visada jauti baimę kad ko nors nepasieksi. Kita vertus, prastas kareivis, kuris nenori tapti generolu.

 Papasakokite apie savo ištakas. Kokioje šeimoje, aplinkoje augote?

Esu ūkininko vaikas. Gimiau visai šalia Plungės. 1939 m. šeima persikraustė į mamos paveldėtą ūkį Merkeliuose. Tuoj pat prasidėjo karas, paskui pokaris, tada kolektyvizacija. Dieną ateidavo vieni „stribai“, naktį – kiti. Po nakties galėjai ir nebepabusti. Man tada buvo 13 metų, tad viską puikiai atsimenu. Baimė, kad bet kada gali atsidaryti durys ir tu gali būti išvestas, man puikiai pažįstama. Tačiau tėvas buvo apsukrus, turėjo pažįstamą karininką, kuris jį perspėjo apie planuojamą išvežimą. Tai buvo 1949-ieji. Aš tuo metu lankiau gimnaziją, todėl gyvenau atskirai nuomojamame kambaryje netoli mokyklos.

Tėvai kitus du mano brolius ir seserį išdalijo giminėms, o patys pasikinkę kumelaitę naktį išvažiavo į mišką. Buvo kovo mėnuo, šalta, jiems teko kelias naktis nakvoti miške, tačiau pavyko nusigauti į Klaipėdą ir išvengti tremties. Tėvas Klaipėdoje gavo darbą, įsikūrė, netrukus parsivežė ir mus, vaikus. Uostamiestyje pradėjau lankyti Stasio Šimkaus konservatoriją, į rankas gavau klarnetą, mat mokytis groti fortepijonu ar smuiku jau buvo per vėlu, buvau 15-os.

Polinkis į muziką buvo įgimtas ar kas nors paragino sukti šiuo keliu?

Ir pats buvau muzikalus, ir giminėje netrūko dainorių. Tėvas turėjo mandoliną. Dar gyvendamas Plungėje metus lankiau mokyklos chorą, iš kurio dėl balso mutacijos vėliau buvau išmestas. Užpykęs nuėjau giedoti į bažnyčią. Klaipėdoje irgi giedojau, todėl religinės muzikos esu prisigiedojęs į valias.

Baigęs Stasio Šimkaus konservatoriją įstojau į klarneto specialybę Lietuvos konservatorijoje Vilniuje. Grojau Vilniaus miesto pučiamųjų orkestre, kur netrukus tapau dirigento padėjėju. 1960-aisiais išvykau studijuoti į tuometinį Leningradą. Muzikos keliu pasuko ir abu mano broliai, tik sesuo tapo istorike.

Vis dėlto profesinis kelias pasuko tėvynės link. Į Lietuvą grįžote turėdamas kilnią ir svarbią misiją – sukurti šalies nacionalinį simfoninį orkestrą. Tada buvote vos 28-erių. Ar prisimenate tuometinius išgyvenimus?

Vilnius, kaip ir visa Lietuva, perėjo karo ugnį. Kai sostinė buvo atiduota Lietuvai, joje beveik nieko nebebuvo likę. Inteligentai buvo arba sušaudyti, arba išbėgioję. Prieš karą beveik pusę Vilniaus gyventojų sudarė žydai, o po jo jų liko vos saujelė. 1964-aisiais, kai grįžau, padėtis Vilniuje nebuvo labai pasikeitusi. Juk kalbame apie gyvus žmones. Nebuvo nei kam groti, nei kam dėstyti.

Atvažiavęs radau tikrą balaganą – simfoninis orkestras buvo, bet neturėjo jokio svorio. Muzikantai buvo prasti ir jų labai trūko. Buvo galimybė jų atsivežti iš Baltarusijos, bet to daryti neketinau. Koviausi iš paskutiniųjų, kad orkestre grotų tik lietuviai.

Kai tuometinis švietimo ministras Juozas Banaitis mane iškvietė tiesiai iš penkto kurso pradžios ir paskyrė vadovauti simfoniniam orkestrui, priėmiau tai kaip įpareigojimą. Supratau, kad nacionalinis orkestras turi būti lietuviškas. Nesu užkietėjęs nacionalistas, gerai sugyvenu su įvairių tautybių žmonėmis, bet tokia buvo mano pozicija.

Šiandien Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras turi savo vardą ir vertę. Lieka paslaptis, kaip tokiomis sudėtingomis sąlygomis ir tokiu sunkiu šaliai laikotarpiu jums pavyko tai padaryti?

Kai grįžau į Lietuvą, buvau tikras karštakošis ir labai nepakantus. Gerai pamenu, kaip mane ramindavo profesorius Saulius Sondeckis, kuris neseniai buvo sukūręs kamerinį orkestrą ir dirbo Lietuvos konservatorijoje. Kita vertus, nebuvau naujokėlis, turėjau vadovavimo orkestrui patirties, juk prieš išvažiuodamas į Leningradą, trejus metus praleidau pučiamųjų orkestre. Taigi ką dariau? Iš pradžių vos ne ant kelių maldaudavau konservatorijos rektorato, kad leistų savo studentams groti simfoniniame orkestre. Vėliau pats tapau studentų simfoninio orkestro vadovu.

Ten išdirbau beveik 20 metų, tačiau tai buvo ne karjera, o būtinybė. Daugelis dabar orkestre grojančių muzikantų yra iš tų laikų. S.Sondeckis ramindavo sakydamas, kad neskubėčiau, kad man prireiks 10 metų orkestrui suburti. Jis klydo tik dėl vieno – man prireikė ne 10, o 20 metų. Reikėjo sulaukti, kol atėjo nauja karta, užaugo nauji muzikantai.

Domarkai mėgsta kartu eiti į koncertus, dalyvauti draugų ir giminaičių susibūrimuose. Asmeninio archyvo nuotr.

Į visus koncertus jus lydi žmona Liudvika. Šiemet minėsite 17-ąsias tuoktuvių metines. Kaip susipažinote ir kuo ji patraukė jūsų žvilgsnį?

Ankstesnioji mano žmona mirė jauna. Su Liudvika susituokiau jau būdamas vyresniojo amžiaus. Manau, man labai pasisekė. Juk sakoma, kad ir aklai vištai kartais grūdas pasitaiko. Neieškojau to žmogaus, susitikome atsitiktinai. Susipažinome „Neringos“ kavinėje, kur vyko Čekijos ambasados priėmimo vakaras.

Iki šiol atsimenu akimirką, kai pamačiau po kavinę vaikštančią vienišą skulptūrišką moterį. O juk „Neringa“ – ne futbolo stadiono dydžio, todėl tiesiog priėjau ir paklausiu, kaip sekasi ir ar galiu kuo nors padėti. Į pasimatymus ilgai nevaikščiojome, greitai susituokėme.

Liudvika – ne muzikantė, ji yra baigusi socialinius ir teisės mokslus, tačiau mėgsta menus, muziką, kiną, yra pamišusi dėl teatro.

Kokie dalykai šeimoje svarbiausi?

Nenustebinsiu – vertinu tai, ką ir kiti žmonės. Svarbiausia, kad vyras nebūtų kvailas, nes visos didžiausios bėdos šeimoje nutinka nuo vyro. Labai vertinu prieraišumą. Į šią sąvoką įeina daug dalykų: ir ištikimybė, ir rūpestis, ir visi kiti gražūs „keiksmažodžiai“, tokie kaip dvasinis atsidavimas ir pan. Už Liudviką esu gerokai vyresnis, tad ji manimi rūpinasi. Prisipažinsiu, norėčiau, kad tas metų skirtumas nebūtų toks didelis.

Kaip leidžiate laisvalaikį?

Tipiški vyriški dalykai, tokie kaip žvejyba, medžioklė ar automobilių lenktynės, man nėra priimtini. Mėgstu laiką leisti su draugais, nueiti į koncertą, dalyvauti pobūviuose. Turiu labai daug gerų draugų, kurie mane myli. Plati ir mūsų giminė, todėl bent du kartus per metus visas domarkynas tradiciškai renkasi į krūvą. Mėgstu tokius pasibuvimus.

Ar galite pasakyti, kad esate laimingas?

Protingesni žmonės sako, kad žmogus yra savo laimės kalvis. Jei jis blogas kalvis, tai iš norago gali išeis tik šnirpštukas. Manau, kad laimei, kaip ir pinigams, nėra galo. Ką gyvenime buvau užsibrėžęs, tą įvykdžiau. Neapsiėjau be aukų, bet įvykdžiau. Sukurti nacionalinį simfoninį orkestrą tokiomis sąlygomis, kokiomis tai padariau, – fantastika. Todėl per daug ant savęs nepykstu.