Tuo­met, dar bū­da­ma stu­den­tė uni­ver­si­te­te, į mū­sų ša­lį vy­ko vie­nui vie­na. Kaip tu­ris­tė. Nu­spren­dė ap­lan­ky­ti sa­vo mėgs­ta­mo ra­šy­to­jo kny­go­se ap­ra­šy­tą vie­tą – Vil­nių. Ar ne­bau­gu bu­vo vie­nai ke­liau­ti į ne­pa­žįs­ta­mą ša­lį? Ar ne­si­bai­mi­no tė­vai duk­rą vie­ną iš­leis­da­mi į ke­lio­nę? „Ne, – sa­ko Anas­ta­sia. – Ma­no ma­ma to­kia, ji sa­ko: „Vai­ke­li, neik į nak­ti­nį klu­bą, jis blo­gas“. Kai pa­sa­kiau, jog vie­na va­žiuo­siu į ki­tą ša­lį, ji su džiaugs­mu iš­rė­kė: „O, tu va­žiuo­si į ki­tą ša­lį! Šau­nuo­lė!“ Štai taip aš jau 7 kar­tą at­vyks­tu į Lie­tu­vą ir Vil­nių. O bai­gu­si moks­lus nu­spren­džiau, kad bū­ti­nai rei­kia su­si­ras­ti ko­kį nors pro­jek­tą Lie­tu­vo­je – man čia la­bai pa­tin­ka ir ge­ra“, – džiu­giai pa­sa­ko­jo Uk­rai­nos fi­lo­lo­gi­ją stu­di­ja­vu­si Anas­ta­sia.
Pa­si­rin­ko Vil­nių, nes pa­ti­ko mies­to dva­sia
Ko­dėl į Lie­tu­vą, ne į Lat­vi­ją ar Es­ti­ją? Uk­rai­nie­tės tei­gi­mu, dėl vis­ko „kal­tas“ jos mėgs­ta­mas ra­šy­to­jas Mak­sas Frai. „Per­skai­čiau ru­siš­kai ra­šan­čio ir Vil­niu­je gy­ve­nan­čio ra­šy­to­jo kny­gas apie mies­tą ir nu­spren­džiau ap­si­lan­ky­ti čia. At­vy­kau pir­mą kar­tą į Vil­nių, iš­li­pau au­to­bu­sų sto­ty­je ir su­pra­tau, kad tai – ma­no mies­tas, man jis kaip gim­ti­nė. O nu­ė­ju­si į se­na­mies­tį su­vo­kiau, kad tai tiek man ar­ti­ma vie­ta, jog ne­no­riu iš čia iš­vyk­ti. Bu­vo daug ma­lo­niau bū­ti Vil­niu­je, net tą pir­mą at­vy­ki­mo va­lan­dą, nei ma­no gim­ta­ja­me mies­te. Iš­vyk­ti vi­sai ne­si­no­rė­jo. Ta­da nu­spren­džiau čia lan­ky­tis kas­met“, – įspū­džiais da­li­jo­si sa­va­no­rė ir pri­dū­rė, kad ją ža­vi ir mies­to ar­chi­tek­tū­ra, ir at­mos­fe­ra, ir mies­to dva­sia. „La­bai links­ma. Vil­nius – tar­si žmo­gus, jis su vi­sais kal­ba­si, žai­džia.“
Nors ir pa­pli­tęs mi­tas, kad lie­tu­viai šal­to­ki, sa­va­no­rei iš Uk­rai­nos taip ne­pa­si­ro­dė. Ir pro­ble­mų dėl ben­dra­vi­mo ru­sų kal­ba ne­ki­lo. Pa­sak Anas­ta­si­jos, Vil­niu­je daug kas kal­ba ru­siš­kai ir tik­rai nė­ra kal­bos bar­je­ro.

Iš mi­li­jo­ni­nio mies­to į… Plun­gę
„O kaip at­si­dū­rė­te čia, Plun­gė­je, ma­ža­me Lie­tu­vos mies­te­ly­je?“ – pa­klau­sė­me bib­lio­te­ko­je be­si­dar­buo­jan­čios sa­va­no­rės. „Prieš at­vyk­da­ma čia ieš­ko­jau in­for­ma­ci­jos apie ko­kį nors pro­jek­tą, ku­ris leis­tų pa­si­lik­ti Lie­tu­vo­je. Vil­niu­je to­kio ne­ra­dau, bet pa­ma­čiau, kad ga­li­ma ap­lan­ky­ti Plun­gę. Na, ma­žas mies­te­lis, pa­gal­vo­jau, nie­ko to­kio! Man bib­lio­te­kos nuo­trau­kos in­ter­ne­te pa­ti­ko. Kai at­vy­kau ir už­ėjau į bib­lio­te­ką, bu­vau ma­lo­niai nu­ste­bin­ta: nuo­trau­ko­se bib­lio­te­ka ne to­kia gra­ži, kaip re­a­ly­bė­je. La­bai nu­ste­bau, nes ji bu­vo to­kia ma­ža, sim­pa­tiš­ka ir jau­ki! Ir žmo­nės la­bai čia ma­lo­nūs. Ypač Oti­li­ja, mū­sų men­to­rė. Ji kaip ma­ma – rū­pi­na­si mu­mis“, – pir­mus įspū­džius apie Plun­gę pri­si­mi­nė Anas­ta­sia.
Sa­va­no­rys­tės pro­gra­ma su­tei­kia daug ga­li­my­bių
Uk­rai­nie­tė džiau­gia­si pa­si­nau­do­ju­si Eu­ro­pos sa­va­no­rys­tės tar­ny­bos pro­gra­ma, lei­džian­čia 18–30 me­tų am­žiaus žmo­nėms iš­vyk­ti į bet ko­kią Eu­ro­pos ša­lį sa­va­no­riau­ti. „Tai ga­li­my­bė ne tik pa­ma­ty­ti ki­tą ša­lį, bet ir pa­to­bu­lin­ti ben­dra­vi­mo, kal­bos įgū­džius. Tai tar­si ne­ofi­cia­lūs kur­sai, ku­rių me­tu su­si­pa­žįs­ti su ša­li­mi, jos tra­di­ci­jo­mis, kul­tū­ra, pa­pro­čiais. La­bai ge­rai, kad pro­gra­mos or­ga­ni­za­to­riai ren­gia to­je ša­ly­je esan­čių sa­va­no­rių su­si­ti­ki­mus, ku­riuo­se da­li­ja­ma­si pa­tir­ti­mi, įspū­džiais“, – apie pro­jek­to pri­va­lu­mus kal­bė­jo Anas­ta­sia.
Lie­tu­viš­kas mais­tas ne­nu­ste­bi­no, ta­čiau…
Uk­rai­nie­tės ne­nu­ste­bi­no nei lie­tu­viš­kas mais­tas, nei kli­ma­tas. Pa­sak jos, kli­ma­tas pa­na­šus kaip ir Uk­rai­no­je, gal kiek va­sa­ra šal­to­ka. Mais­tas ir­gi pa­na­šus. Ži­no­ma, ji ra­ga­vo ir ce­pe­li­nų, ir šal­ti­barš­čių, ir bly­nų. Vis­gi vie­nas da­ly­kas Anas­ta­sią pri­ver­tė aik­te­lė­ti. „Keis­tai man at­ro­do par­duo­tu­vė­se ce­pe­li­nai… su­šal­dy­ti! Uch, gal­vo­ju! – pri­si­me­na, kaip sa­vo aki­mis ne­ga­lė­jo pa­ti­kė­ti „Ma­xi­mo­je“ pa­ma­čiu­si šal­dy­tus ce­pe­li­nus. Ir pri­dū­rė: „Man kaip man, bet štai sa­va­no­riui Ai­to­rui iš Por­tu­ga­li­jos mais­to skir­tu­mai di­de­li.“
Įvy­ko Su­si­vo­ki­mo re­vo­liu­ci­ja
Anas­ta­si­jos gim­ta­sis mies­tas Dnep­ro­pet­rov­s-kas vi­sai ša­lia ka­ro zo­nos – Do­nec­ko. Kaip tra­ge­di­ja pa­lie­tė ją?
„Man sun­ku kal­bė­ti apie tai, nes ne­se­ku to­kių nau­jie­nų, te­le­vi­zi­jos ne­žiū­riu, tad ne­la­bai su­pran­tu, kas vyks­ta. O ir tie, ku­rie žiū­ri te­le­vi­zi­ją, skai­to tas nau­jie­nas, ir jie ne­la­bai su­pran­ta, kas vyks­ta. Ži­nau tik, kad mū­sų mies­te vis­kas ra­mu. Taip, pa­si­kei­tė Vy­riau­sy­bė, ta­čiau iš es­mės vis­kas li­ko kaip bu­vę, nie­ko kon­kre­taus, kar­di­na­liai ne­pa­si­kei­tė. Ži­nau, kad Ry­tuo­se vyks­ta mū­šiai. Gy­ven­da­ma Dnep­ro­pet­rov­ske, ša­lia Do­nec­ko au­to­ma­gist­ra­lės, ma­čiau, kai bū­da­vo ve­ža­mi tan­kai“, – pa­sa­ko­jo uk­rai­nie­tė.
„O kaip Uk­rai­nos žmo­nės ver­ti­na tą si­tu­a­ci­ją? Gal ne­rei­kė­jo keis­ti val­džios?..“ – klau­siu dar jos.
„Taip, vie­nas da­ly­kas da­bar – ge­res­nis, nes su­ar­tė­ja­me su Eu­ro­pos Są­jun­ga (ES). Ta­čiau man sun­ku pa­sa­ky­ti, kaip žmo­nės ver­ti­na tą si­tu­a­ci­ją – ga­liu sa­ky­ti tik sa­vo nuo­mo­nę. Vis­kas pra­si­dė­jo nuo to, kai prieš ke­lis me­tus ne­bu­vo pa­si­ra­šy­ta su­tar­tis su ES. Po to į Mai­da­no aikš­tę pro­tes­tuo­ti iš­ėjo ke­li šim­tai stu­den­tų, ne­su­ti­ku­sių su to­kia po­li­ti­ka: Uk­rai­na yra Eu­ro­pos ša­lis ir mes no­ri­me bū­ti jos da­li­mi. Ta­čiau Vy­riau­sy­bei tai ne­pa­ti­ko ir ji jė­ga iš­vai­kė pro­tes­tuo­to­jus, nors šie bu­vo tai­kūs. Štai ta­da, kai nu­ken­tė­jo ke­li žmo­nės, vi­suo­me­nė pa­si­pik­ti­no. Ne dėl to, kad ne­bu­vo pa­si­ra­šy­ta su­tar­tis su ES, bet to­dėl, kad bu­vo pa­nau­do­ta jė­ga prieš tai­kius pro­tes­tuo­to­jus. Pro­tes­to prie­žas­tis pa­si­kei­tė ir Mai­da­ne vie­toj ke­lių šim­tų pro­tes­tuo­to­jų at­si­ra­do mi­li­jo­nas. Mes ne­su­tin­ka­me, kad mū­sų Vy­riau­sy­bė su mu­mis kal­bė­tų­si to­kiu bū­du – jė­ga. Mes ne­no­ri­me to­kios Vy­riau­sy­bės. Po Mai­da­no vis­kas pa­si­kei­tė ne po­li­ti­nia­me pla­ne (kaip bu­vo ne­tvar­ka, taip ir li­ko), o pa­si­kei­tė žmo­nių mąs­ty­mas, su­si­vo­ki­mas. Tad daž­nai ji va­di­na­ma Su­si­vo­ki­mo re­vo­liu­ci­ja: žmo­nės ne­no­ri, kad su jais elg­tų­si kaip su gy­vu­liais. Ge­ras da­ly­kas, kai įvyks­ta per­si­lau­ži­mas mąs­ty­me.
Be to, pas mus, Ry­tų Uk­rai­no­je, vi­si kal­ba ru­siš­kai, ir mes ne­si­jau­tė­me esą uk­rai­nie­čiai ar ru­sai – kaip be tau­ty­bės bu­vo­me… Bet po Mai­da­no mū­sų mies­te at­si­ra­do dau­gy­bė Uk­rai­nos vė­lia­vų, sim­bo­li­kos, ir tai ta­po la­bai ma­din­ga, po­pu­lia­ru ir po to mes la­biau pa­si­ju­to­me esan­tys uk­rai­nie­čiai“, – sa­vo po­žiū­rį į ka­ro prie­žas­tis aiš­ki­no sa­va­no­rė.
Ste­bi­na el­ge­sio kul­tū­ra ir šven­ti­mas
Uk­rai­nie­tę ste­bi­na lietuvių vai­ruo­to­jų kul­tū­ra: skir­tin­gai nei pas juos, vai­ruo­to­jai su­sto­ja prie pės­čių­jų per­ėjos. Kaip ir pas mus, taip ir pas juos vyks­ta po­li­ci­jos re­for­ma (pri­ima­mi nau­ji dar­buo­to­jai (tarp jų daug mer­gi­nų), nau­jos uni­for­mos, tai­syk­lės…). Ta­čiau uk­rai­nie­čiai apie sa­vo mi­li­ci­ją at­si­lie­pia ne­kaip. „Prieš ke­le­tą me­tų, kai at­vy­kau į Vil­nių, ste­bė­jau vie­ną įvy­kį. Ei­nu gat­ve ir ma­tau, kaip su­sto­ja po­li­ci­jos ma­ši­na. Ne­to­lie­se ei­na ma­ma su ko­kių 5 me­tų ber­niu­ku, o jis stai­ga šūk­te­lė­jo: „O, po­li­ci­nin­kas!“. Pri­bė­go prie pa­rei­gū­nų, pra­dė­jo links­mai ben­drau­ti. Man taip keis­tai pa­si­ro­dė“, – pri­si­mi­nė nu­ti­ki­mą Anas­ta­si­ja.
Uk­rai­nie­tę Lie­tu­vo­je la­bai ža­vi na­mų ir kie­mų pa­puo­ši­mai. „Vie­nur skulp­tū­ros, ki­tur gė­lės ir la­bai daug liau­dies me­no. Pas mus ir­gi to yra, bet la­bai ma­žai. Dar la­bai nu­ste­bi­no gat­vės me­nas, ypač Vil­niu­je. Ei­ni gat­ve, žiū­ri – kar­vė ant na­mo. O, ma­lo­nu, tai Vil­nius, sa­kau. O pas mus su tuo pra­s-tai. Ne­se­niai Dnep­ro­pet­rov­ske rau­do­nų kė­džių ins­ta­lia­ci­ja prie vie­no na­mo at­si­ra­do. Tai šo­ki­ra­vo ma­ne, nors Vil­niu­je toks re­gi­nys – įpras­tas“, – džiau­gė­si lie­tu­vių puo­šy­ba uk­rai­nie­tė.
Bet la­biau­siai Anas­ta­si­ją nu­ste­bi­no Ka­lė­dų ir Nau­jų­jų me­tų šven­ti­mas Lie­tu­vo­je. „Mes esa­me pro­vos­la­viš­ka ša­lis, jūs – ka­ta­li­kiš­ka. Ta­čiau pas mus pa­grin­di­nė šven­tė yra ne Ka­lė­dos, o Nau­ji me­tai. Ir šven­tės pra­si­de­da nuo tos die­nos ir tę­sia­si dvi sa­vai­tes. O pas jus sau­sio pir­mą­ją vis­kas jau bū­na pa­si­bai­gę! Tai iš­mu­ša iš vė­žių, nes ma­no gi­mi­nai­čiai tik pra­de­da švęs­ti… Dar la­bai nu­ste­bi­no Nau­jų me­tų su­ti­ki­mas Klai­pė­do­je. Pas jus žmo­nės iš­ei­na į gat­ves 20 min. prieš dvy­lik­tą, lei­džia fe­jer­ver­kus, pas­kui 12 va­lan­dą bū­na mies­to val­džios fe­jer­ver­kai ir vi­si iš­si­skirs­to į na­mus. Pas mus vis­kas ki­taip: iki vi­dur­nak­čio ty­lu, 12 val. žmo­nės ge­ria šam­pa­ną, o po 10–15 min. iš­ei­na į lau­ką ir šau­do fe­jer­ver­kus. Mi­li­jo­nas gy­ven­to­jų mū­sų mies­te ir kiek­vie­nas no­ri ką nors iš­šau­ti į dan­gų. Ir tas šau­dy­mas trun­ka apie 20 min. Po to vi­si grįž­ta į na­mus su­šil­ti, iš­ger­ti šam­pa­no ir vėl ei­na į lau­ką. Ir tai trun­ka po­rą va­lan­dų. O Lie­tu­vo­je 12 val. vis­kas bai­gė­si… Mes, sa­va­no­riai iš skir­tin­gų ša­lių (Pran­cū­zi­jos, Por­tu­ga­li­jos ir kt.), Nau­juo­sius su­ti­ko­me Klai­pė­do­je, ir kitiems savanoriams tai bu­vo la­bai ne­ti­kė­ta. Man fe­jer­ver­kai įpras­ti – jų tu­ri bū­ti daug ir vi­sur. O jiems tai taip keis­ta pa­si­ro­dė… Nes pas juos fe­jer­ver­kus šau­do tik mies­to val­džia. Aiš­ku, jie šo­ki­nė­jo ir dai­rė­si į vi­sas pu­ses džiaug­da­mie­si. Ir juos nu­ste­bi­no tai, kad lie­tu­viai taip karš­tai šven­čia: di­de­lis triukš­mas, vi­si links­mi…“ – džiugiai apie skir­tu­mus tarp ki­ta­tau­čių ir lie­tu­vių pa­sa­ko­jo Anas­ta­sia.
Iš ne­di­de­lės šei­mos (be ma­mos ir tė­čio, Anas­ta­sia tu­ri vy­res­nę mik­ro­bio­lo­gi­jos spe­cia­ly­bę įgi­ju­sią se­sę) ki­lu­si uk­rai­nie­tė sa­va­no­rė da­bar kur­pia pla­nus, kaip jai pa­si­lik­ti gy­ven­ti ir dirb­ti Lie­tu­vo­je. Nors Plun­gė ir pa­tin­ka, ta­čiau Vil­nius – la­biau.