Streikuojantis uostas (Indrės Jonušytės nuotr.)

Gerokai iš anksto skelbtas gegužės 17 dienos visuotinis 24 valandų streikas užsitęsė. Kitą dieną streikavo ligoninių darbuotojai. Nesibaigė ir antradienį prasidėjęs uostų streikas, laivai ir keltai neplauks iki šeštadienio. O dieną prieš tai nedirbo žurnalistai, buvo nutrauktos televizijos programos, nepildomi interneto puslapiai, nepasirodė trečiadienio leidiniai.

Eisenos Atėnuose, Salonikuose, Patroje ir Heraklione buvo taikios. Šiokių tokių neramumų sukėlė maža grupelė anarchistinio jaunimo, apmėčiusi policiją akmenimis ir fejerverkais. 4 valandoms buvo atšaukti visi skrydžiai, sustojo viešasis transportas, neplaukė laivai ir keltai, valstybinės įstaigos ir mokyklos buvo uždarytos.

Patys graikai skirtingai vertina įvykius. „Esu tikrai pasibaisėjusi, – pasakoja viena Graikijos Korfų salos gyventoja, – mano šeima su mažu vaiku atvyko į oro uostą ir paaiškėjo, kad dėl streiko „Easy Jet“ skrydis atšauktas. Aviakompanijos atstovo nė ženklo, tarp keleivių absoliutus chaosas. Dar keli šimtai žmonių niekada negrįš į Korfų salą“. Kiti piktinasi, kad niekas net nepasidomėjo, kodėl šalis streikuoja, tad mano, kad streikuoti yra beprasmiška.

Pastarojo streiko priežastis – nauja taupymo programa, kurioje numatoma 2019 m. dar  labiau sumažinti pensijas, 2020 m. dar labiau didinti mokesčius. Šalies, kurioje vienas iš keturių gyventojų jau tapo bedarbiu, kurioje kiekvienų namų biudžetas sumažėjo trečdaliu, žmonėms nebeliko nieko kito – tik vėl streikuoti. Kita vertus, nors visi sutinka, kad demokratinėje visuomenėje galima ir reikia streikuoti, Graikijoje tokia protesto forma labai nesiderina su jos pagrindiniu pajamų šaltiniu – turizmu.

Šiomis dienomis vykusiose demonstracijose dalyvavo šimtai tūkstančių bankų, ligoninių, mokyklų ir kitų įstaigų darbuotojų, darbininkų, pensininkų ir laisvai samdomų darbuotojų. Didžiosios dalies turistų ir lankytojų jų problemos nedomina ir nepaliečia. Vienintelį diskomfortą jiems sukelia atidėti skrydžiai, keltų reisai ar kurį laiką neveikiantis metro. Todėl viliamasi, kad tikrųjų Graikijos mylėtojų tai neatbaidys. Saulė ir jūra niekur nedingo.

Todėl man norisi parašyti ir visai apie kitką, apie prie naujo turistinio sezono starto linijos atsidūrusią nuostabiai gražią ir jaukią šalį, gerokai suvargusią, bet optimizmo nepraradusią darbščią ir svetingą tautą.

Lėta ir tingi atrodo graikiška vasara – saulėje besiprausiantis katinas, jūros ošimas, lengvame vėjelyje besisupantis džiūstantis aštuonkojis, iš kažkur atsklindantys tylios muzikos garsai, abejingai valandas mušantys gausių cerkvių varpai… Tačiau kasmet milijonus keliautojų ir turistų paperkanti ramybė – apgaulinga.

Pasibaigus Kalėdų ir Naujųjų metų šventėms lyg ir turėjo ateiti laikas pailsėti, tačiau gyvenimo tempas nebuvo nei sulėtėjęs, nei aprimęs. Sausis, vasaris, kovas – pats darbymetis. Ir ne tik pasiruošimo turistiniam sezonui pradžia – statymas, dažymas, langų ar stogų keitimas, kelių remontavimas, parduotuvių, restoranų ir viešbučių tvarkymas, bet ir malkų ruošimas kitam sezonui, alyvuogių rinkimo ir aliejaus gamybos įkarštis. Jauni ir seni didelėmis šeimomis traukia į laukus ir miškus. Kad ir kur pasisuksi – visi juda kruta.

Atrodytų, pavargę po dienos darbų žmonės turėtų ilsėtis, betgi Graikija pasižymi tikru žiemos švenčių maratonu. Šventųjų vardadieniai, karnavalai ir festivaliai pasibaigia tik 40 dienų iki Velykų trunkančia gavėnia. Gal kepant kalmarus ir krevetes, marinuojant aštuonkojus ir mėgaujantis chalva, spurgomis su medumi ir cinamonu pagaliau ateina šiokios tokios ramybės laikas? Klystate. Gavėnia – darbingiausias metų laikas moterims. Kai kiti šeimų nariai triūsia gražindami savo viešbutukus, nuomojamus kambarius, tavernas, paplūdimius, laivus, kavines ar parduotuves, moterys iš namų varo žiemą. Kovo pabaigoje–balandžio pradžioje viskas iš namų išnešama ir iškabinama saulėje, ruošiami gėlių vazonai, plaunami langai, pakuojama žieminė patalynė ir žieminiai rūbai, apsiperkama. Pasirengimas Velykoms užburia kaimus ir miestelius moteriška energija, suvienija visų kartų šeimos moteris bendravimui: paskaloms, dainoms, kivirčams ir ginčams, maisto gaminimui ir vaikų auklėjimui. O tada ateina Velykos, šventė, kurios imama laukti iškart po Kalėdų. Miestiečiai masiškai traukia į kaimus, ten, kur jų šaknys, ten, kur tradiciškai kasmet susirenka visa giminė.

Kai Velykos baigiasi, vasara, žinoma, dar neprasideda. Nepaisant pirmųjų kelionių agentūrų užsakomųjų lėktuvų skrydžių, nepaisant tai šen, tai ten šmėžuojančių grupelių išblyškusių, ryškiaspalviais drabužiais vilkinčių, skrybėlėtų dar kiek nedrąsių svečių, nepaisant kur ne kur nuskambančios vokiškos, angliškos, prancūziškos šnektos, tikrasis vasaros sezonas dar turi luktelti. Kai graikiškos Velykos – didžiausia šalies šventė – „iškrenta“ šiek tiek prieš gegužę, vietiniai atsiduria gana keistoje nuotaikoje. Galima sakyti, kad juos apima savotiška sezono pradžios laukimo ekstazė.

Viešbučiuose, kurie buvo atsidarę per Velykas, dirbo minimalus personalas. Daugybė šeimyninių verslų buvo užsidarę vienintelėms metų atostogoms. Arba tam, kad pasirūpintų paskutinėmis detalėmis – viešbučių dažymu, kambarių ruošimu, baseinų pildymu, sodų gražinimu ir pan. O didžioji dalis vietinių nekantriai laukia samdomo darbo pasiūlymų arba atsakymų apie juos, laukia savo verslo įforminimo, laukia, kada sušils jūros vanduo, tuo metu sodindami vasaros daržoves ar genėdami vynuogynus. Studentai laukia egzaminų sesijos. Velykmečio dienos buvo paskutinis metas, ypač salų gyventojams, susitikti su šeima, su draugais, išeiti galbūt  paskutinių prieš vasaros sezoną pietų su visa šeima, nuvažiuoti į miestą apsipirkti. Nes kai turistinis sezonas prasideda (jis, tiesą pasakius, neprasideda, bet užpuola, ir viskas ima lėkti nesuvokiamu – 16 valandų darbo dienos greičiu), nėra laiko apsipirkti, nėra laiko susitvarkyti namų, nėra laiko ne tik bendrai šeimos vakarienei, bet ir plastmasiniam išsinešimui skirtam kavos puodeliui. Dažnas graikas net jūroje nusimaudo nebent rugsėjui baigiantis.

Ramybę ir visada saulėtą nuotaiką spinduliuojanti, visiems atvykėliams gerą poilsį garantuojanti šalis pati retai kada ilsisi, retai kada nustoja suktis likimo jai skirtu tarsi užburtu ratu. Todėl tiems, kam užkliūna kelios karšto vidurdienio graikiškos siestos valandos ar nuolatinis pietiečiams būdingas vėlavimas, vertėtų būti atlaidesniems. Nes po tuo gerai slepiamas tikrasis graikų gyvenimo tempas ir darbų, o tiksliau – išgyvenimo – krūvis, kurį atlaikytume toli gražu ne kiekvienas mūsų.

Streikuojantis uostas (Indrės Jonušytės nuotr.)

Indrė Jonušytė