BNS nuotr.

Žmonės taip lengvai nužudo vienas kitą arba nusižudo, nes kažkada praleido pro ausis, kas yra gyvybė, LRT RADIJUI sako fotografas Laimutis Brundza. Jo nuomone, tam pasiryžtantys žmonės dažniausiai suvokia, kad jiems pavyks tik išeiti, bet nepavyks nebebūti. „Gyvybė mums duota, mes ją bandome atimti, bet nuoširdžiam žmogui aišku – negali sau atimti gyvybės, nes vis tiek lieki kitų žmonių širdyse, prote“, – tvirtina L. Brundza.

Fotografas Kauno menininkų namų Parodų salėje neseniai atidarė parodą „Monotoninis nuotykis arba sekmadienio muzikavimai“. Paroda veiks iki rugpjūčio 12 d.

– Ruošdamasi pokalbiui prisiminiau anekdotą. Fotografas tėvas atsiveda sūnų prie ežero, ant kurio kranto sėdi dailininkas, tapantis peizažą. Jie ten praleidžia vieną valandą, kitą… Sūnus ima nerimti. Tėvas jam sako – matai, kaip dirba dailininkas. Sūnus atsako – na taip, matau. Tėvas sako – tai va, tiek turėsi vargti, jei neišmoksi fotografuoti. Jūs darote abu dalykus. Kaip juos regite?

– Aš netapau. Tai noriu pasakyti iš karto. Tai, ką darau, ne tapyba, o tiesiog saviraiška. Kodėl man to prisireikė? Man fotografija tapo profesija. Profesija, kai dirbi diena iš dienos, įgauna automatizmo. Pradedi kažko nematyti, į kažką žiūrėti nejautriai, kažką suskaičiuoji, kažką padarai mechaniškai. Kai tai lašas po lašo susideda į ilgus metus, pajunti, kad mažėji. Tada iškyla klausimas – kas tavyje mažėja. Pradedi jaustis ankštai. Matai, kad pradedi kartoti mechaniškus judesius, pasirenki mechaniškus maršrutus, mechaniškus, neapgalvotus atsipalaidavimo būdus. Tada kyla klausimas – iš kur tas nepatogumas atsiranda?

Benagrinėdamas save (būtent save) pajutau, kad emociškai skurstu. Emocinė būsena nebeleidžia jautriai įsigilinti į aplinką, į save, į šalia esančius žmones. Kai prieini prie kokio nors žmogaus, jis lygiai taip pat pradeda nejautriai reaguoti. Emocinis pasaulis pradeda trūkinėti, skilinėti.

Pradėjęs nagrinėti visus emocinius dalykus, supratau, kad emocijos mums daug svarbesnės nei kažkokie racionalūs, išmąstyti dalykai. Pradėjau suvokti, kad tas jausminis pasaulis mums daug svarbesnis, jis sudėtingesnis. Įvaldžius visus tuos jausminio pasaulio valdymo principus, susikūrus jausminę intelektualią bazę, gali daug efektyviau bendrauti su žmonėmis, daug greičiau suprasti kitą žmogų – kokios jo emocijos, kodėl jis jaučiasi taip, o ne kitaip.

Ši mano paroda kilo ne dėl noro tapyti, bet būtent dėl noro suvokti jausminio pasaulio genezę. Kadangi turėjau įgūdžių, nuo pat pradžių tai daryti pradėjau spalvomis, pradėjau vystyti šį savo metodą. Sekdamas šiuo savo emocijų nagrinėjimo keliu supratau, kad aš bandysiu susivokti, kaip objektai yra nuspalvinti tų emocijų ir kas dabar vyksta su manimi.

– Sakote, kad tai tarsi buvo bandymas susivokti, kas su jumis vyksta. Turbūt beveik visuose jūsų darbuose pastebiu griežtas linijas – vertikalias ar horizontalias.  Man kyla asociacija su grotomis. Kur jaučiatės įkalintas?

– Man tai ne grotos. Man tai vidinės konstrukcijos, kurios privalo būti. […] Kaip žinia, mano laisvės baigiasi ten, kur prasideda kito žmogaus laisvės, todėl tam tikra prasme esame apribotu savo laisvės. Turime absoliučią laisvę, bet, kadangi esame riboti kaip asmenybės, privalome turėti tam tikrus apibrėžimus. Tos grotos yra struktūra, kuri palaiko visa kita. Visa kita šiuose darbuose yra visiškai laisvi, niekuo neapriboti potėpiai, tačiau jie ant kažko turi laikytis.

– Jūs dirbate spaudos fotografu. T. y. plaukiojate ne tik po emocinį, vidinį pasaulį, tačiau labai stipriai jaučiate vienybės pulsą, kas vyksta pasaulyje. Kaip pastebite, ar mes turime savo ribas, ar gerbiame  kitų ribas, ar dažniau pažeidžiame jas?

– Gyvename postpostmodernistiniame pasaulyje. Kriterijai čia išsitrina – tai faktas. Kriterijų vis mažiau. Kai kurie žmonės pradeda kelti labai didelį triukšmą apie didelį pavojų. Kaip sakote, aš iš pirmų lūpų matau visą tą procesą.

Mano, kaip spaudos fotografo, darbo laikotarpis sutapo su laisvės atgavimu. Tai tęsiasi iki šių dienų. Kaip sakau draugams ar pažįstamiems, viską matau laikraštyje, viską matau iš pirmų lūpų, todėl galiu padaryti labai paprastą išvadą – tai, ką dabar turime, laisvė, yra vienintelis dalykas, kuris žmogui reikalingas.

Dabar turime postmodernistinę visuomenę, kurioje iš pirmo žvilgsnio nėra kriterijų, bet kas neleidžia prisiimti sau atsakomybės ir susikurti tuos kriterijus? Kad tie kriterijai būtų ne per ankšti, reikia įdėti darbo, susivokti savyje, savo jausmuose, susivokti, koks pasaulis aplink tave, gerbti visus žmones, nes jie žmonės – klystantys, neteisingai besielgiantys, bet jie žmonės.

Tik kai pripažinsi kitą, save žmogumi, tada galėsi ieškoti kažkokios partnerystės. Tačiau turbūt teisinga pastebėti, kad žmonės, pajutę tą laisvę, mokėdami ja naudotis, tiesiog atmeta kito žmogaus interesus, laisves, pomėgius ir visus kitus dalykus. Jis sako – turi būti taip, ir ne kitaip. O kodėl turi būti taip? Kas taip pasakė? Kas nustatė?

Ateiname su išankstinėmis nuostatomis, nepažinę savęs, nesugebėdami pažinti kitų, todėl ir turime nesusikalbėjimus, pykčius. Padarau pasirinkimą, o kaltinu, kad kažkas kitas padarė kvailystę, nors iš tiesų aš padariau pasirinkimą, aš galėjau neiti ta kryptimi, aš kiekvieną akimirką galėjau turėti pasirinkimą. Jei aš šiandien pamedituoju, pasimeldžiu arba iš ryto atsikėlęs pasakau, kad noriu būti geresnis nei vakar, tai nebūtinai reiškia, kad šiandien nesupyksiu ant ko nors, bet tas pasižadėjimas poryt ar užporyt man nebeleis pakartoti to paties. Aš bandysiu kažkaip kreipti kita linkme.

– Klausant jūsų kilo mintis, kad galbūt nepasirinkimas taip pat yra pasirinkimas. Lygiai taip pat kriterijų nebuvimas jau yra kriterijus.

– Taip, šioje visuomenėje egzistuoja kriterijų nebuvimas. Tai būtent visiška tavo laisvė pasirinkti viską, ką tu nori padaryti. Rytuose, apibūdinant išmintingą žmogų, sakoma, kad vienas iš jo bruožų – gebėjimas matyti veiksmą neveikime ir neveikimą veiksme. Tada jau galima kalbėti apie tai, kad žmogus yra išminties kelyje. Tai toks paradoksas.

– Grįžkime prie jūsų parodos. „Monotoninis nuotykis arba sekmadienio muzikavimai“  – taip vadinasi paroda. Pradėkime nuo nuotykio. Turbūt paprastai mums nuotykis asocijuojasi su adrenalinu, kažkuo netikėtu, kažkuo nauja. Jūsų nuotykis – monotoninis. Koks jis?

– „Monotoninis“ yra nuoroda į tapybą. Tapyboje […] viską sprendi tonais. Spalva turi toną, atspalvius. Šiuo atveju nuotykis monotoninis, o ne monotoniškas. Ši išraiška kelia daug adrenalino, nes, jei tuo metu nori padaryti kažką autentiško, turi išgyventi labai autentiškai pojūtį, kad tas pojūtis, kai dedi dažus, teptuką, būtų autentiškas, kad tu ant drobės dėtum ne sugalvotą mintį, o tiesiog emociją.

Kai pradedi tapyti, pirmas veiksmas būna labai autentiškas judesys, o po to stengiesi, kad ta emocija nenusloptų, vis ieškai kažkokių generacijų. […] Dedi spalvas ir taip auga emocionalus objektas, todėl tas adrenalinas sukelia gana aktyvų gyvybinį srautą, palaiko emociją. Jei kažkas stebėtų, kaip dirbi dirbtuvėje, pamatytų, kad vyksta gana aktyvus darbas, netgi prakaitas išpila, dirbi kaip leisdamasis slidėmis ar bėgdamas. Išgyveni aktyvų gyvenimą tuo metu.

– Kalbate apie tapybą, tačiau visa tai galima būtų taikyti ir gyvenimui. Autentiškumo gyvenime taip pat siekiame arba bent turėtume siekti?

Taip, manau, tai pats svarbiausias dalykas. Kažkada pats padariau išvadą – žmonės taip lengvai nužudo vienas kitą arba nusižudo, nes kažkada praleido pro ausis, širdį ar dar kažką patį svarbiausią principą – kas yra gyvybė. Mes gimstame ir esame bejėgiai. Gal dėl kažkokių gyvenimo priežasčių norėtume negimti, bet to negalime padaryti. Gyvybė mums duota, mes ją bandome atimti, bet nuoširdžiam žmogui aišku – negali sau atimti gyvybės, nes vis tiek lieki kitų žmonių širdyse, prote.

Negalėdamas pakeisti kitų žmonių minčių apie tai, ką jis padarė, žmogus vis tiek gyvena, bet nebegali nieko pakeisti. Ar ne geriau būtų ne žudytis, o pabandyti pakeisti save, kitų žmonių nuomonę ir supratimą apie save? Žmogus negali atimti sau gyvybės, jis lieka ir mes tai labai aiškiai matome, kai nusižudo koks nors garsus žmogus. Ką apie jį galvojame? Jis daro įtaką mūsų emocijoms, mūsų gyvenimui. Jei išeisi, tu nebūsi? Ne. Tu išeisi, bet tu būsi.

– Vis dėlto, man regis, gyvybę bandome sau atimti ne tik fiziškai nutraukdami savo gyvenimo kelią, bet ir įvairiais kitais būdais.

–Taip. Yra toks kvailas noras užsimiršti. Nuvažiuoti kažkur, kur mūsų nėra, nes ten geriau. Susidedi lagaminą, galbūt paimi ne visus daiktus arba visai jokių daiktų nepaimi, bet save– didžiausią nepatogų lagaminą – veži, ir niekur nuo to nepabėgsi. Tai iš tikrųjų kvailoka.

[…] Vieni sako, kad žmogus yra žvėris, kuris turi emocinį, dvasinį pasaulį. Kiti sako, kad žmogus yra aukštesnė dvasinė struktūra, kuri kažkodėl įkalinta kūne. Man žmogus nedalomas. Tai riba, kur susijungia tie du poliai. Niekada nenorėčiau nagrinėti kažkokius žmogaus instinktus arba angeliškas savybes. Tai jau ne žmogus, o kažkas kito, pavyzdžiui, protingas šuo, kuris moka galvoti, atlikti nurodymus, kažko išmokti, kažką išreikšti.

Tai būtybė, einanti dviem kojomis, bet neturinti intelekto, jausmų dėl narkotikų ar kitų užsimiršimo būdų. Tai jau ne žmogus. Tai kita gyva būtybė. Išmintingas žmogus, matydamas tokius atvejus, turi elgtis atitinkamai. Sakykime, mes žinome, kaip elgtis su šuniu – nereikia bėgti jo glostyti, nes jis gali įkąsti. Prie tų apsileidusių žmonių, tų dvikojų būtybių, kurios panašios į žmones, taip pat pavojinga artintis. Jei jau prisiartinai, žinok, ko gali tikėtis. Tai pasaulio pažinimas. Iš to susideda išmintis.

– Kas jus patį, kaip žmogų, verčia jaustis gyviausiu?

– Santykis su kitais priverčia būti gyvu. Pats savyje nematai tos gyvasties, bet, kai atsiranda santykis, tai priverčia pamatyti, kad tu esi su kitais. Kai kitas gyvas prieš tave parodo visą savo pasaulį, kai pamatai jo pasaulį, kai turi jungti savo pojūčius, kai turi santykius, kai turi pajausti, ką kalbėti, ką gali su juo daryti, ko nedaryti, tada pasijauti gyvas. Mes vienas kitam turbūt primename, kad yra gyvybė. Tą gyvybę reikia branginti ir kituose.

– Sakote, kad gyvybė pajuntama tada, kai kitas atveria savo pasaulį. Būna taip, kad žmogus užmūrija sieną ar užtrenka duris prieš nosį.

– Tada tu atsitrenki į tą sieną ir pajunti, kad esi gyvas, nes pradeda skaudėti imi galvoti – kodėl jis staiga pastatė tą sieną. Aš esu atsitrenkęs į vieną kitą tokią sieną, kurios mane (nusistebėjau savimi) labai nudžiugino. Kaip įdomu stebėti žmones, kaip jie pasikeičia išorinių situacijų sraute. Labai įdomu pradėti jausto to žmogaus, kurį pažįsti 100 metų, kitokius [signalus]. Nežinai kas vyksta, nežinai kodėl, nežinai priežasties, bet jauti pasikeitimą. Tai taip įdomu. Tavo santykis su tuo žmogumi, su kuriuo gyveni arba su kuriuo kažkaip susitinki, kurį pažįsti 100 metų, negali pasikeisti akimirksniu, bet staiga kažkas keičiasi.

Tu negali pakeisti jausmų tam žmogui, nes tai susiformuoja per metų metus, į tai sudedi labai gerus dalykus. Pradedi galvoti – kodėl visa tai reikia keisti? Kai pradedi analizuoti, pajunti savo gyvybę – kas čia keičiasi, kodėl, kodėl taip vyksta, gal turi keistis santykis, kodėl tas santykis turi keistis, mes jį turime išsaugoti ar visiškai pakeisti? Yra daugybė santykių su daugybe žmonių, su kita asmenybe.

Kai esi vienas (nors visiškai vienas niekaip negali būti), yra santykis su kažkokia aukštesne asmenybe, Dievu. Taip įvardija tikintys žmonės. Santykis su Dievu, begaliniu kūrėju, tau irgi duoda gyvybės suvokimą. Meditacijų, maldų metu žmonės tiesiog sėdi, nieko nedaro, bet turbūt tuo metu jaučiasi kaip niekada gyvi ir aktyvūs.

Jei užsiimi meditacija, pirma problema, su kuria susiduri, gyvybės antplūdis, kurį turi panaikinti, kad galėtum nueiti į tą gylį. Tada užpuola toks didelis aktyvumas, turi nuraminti savo patirtį, kad galėtum nerti giliau. Tai santykis su asmenybe. Dažniausiai susiduriame su žmonėms. Reikia išmokti elgtis su tais dalykais, išmokti elgtis su kitais.