LRT nuotr.

Žmonės užsienyje labai dažnai klausia – Lietuva tokia maža ir tokia neturtinga, kam ji išvis reikalinga, LRT RADIJUI sako jau ne vienerius metus užsienyje gyvenanti filmo „Siena: tarp Rytų ir Vakarų“ režisierė Neringa Medutytė. Anot jos, statant dokumentinį filmą apie Lietuvos šauktinių gyvenimą, tikslas buvo imtis priemonių, kad žmonės tokių klausimų nebeužduotų.

– Filmas jau buvo rodomas festivaliuose, „Al Jazeera English“ kanale. Kokie atsiliepima?

– Gal reikėtų pradėti visų pirma kalbėti apie tai, kad pats filmas ir buvo kurtas, nes žmonės turi labai nedaug informacijos apie tai, kas yra Lietuva. Tokia buvo mano pirminė filmo mintis – papasakoti pasauliui, kas yra Lietuva, kokia buvo mūsų istorija.

Žiūrovų įspūdžiai buvo tokie, kad žmonės negalėjo suvokti, kas Lietuvoje buvo per 50 metų okupaciją, žmonės nesuprato, kuo gyveno mano mama, mano seneliai, Stasio ir Airono, filmo personažų, tėvai, seneliai. Sakyčiau, žmonės visada likdavo nustebę, giliame susimąstyme ir galbūt šiokioj tokioj gėdoj, nes žmonės atvirai prisipažindavo neturėję tokių faktų, tokių žinių apie Lietuvos istoriją.

– Skiriasi lietuviškas ir angliškas filmo pavadinimai. Lietuviškas – „Siena: tarp Rytų ir Vakarų“, o angliškas – „Before The Invasion“ (liet. „Prieš invaziją“). Kodėl padarėte du pavadinimus?

– Pavadinimai iš tiesų abudu skiriasi. Buvo nemažai priežasčių. Viena iš jų – kūrybinė. Man buvo svarbu abiem auditorijoms labai gerai perteikti žinią, apie ką yra filmas.

Parduodant filmą pasauliui, labai svarbu iškomunikuoti (ypač perkantiesiems prodiuseriams), apie ką yra filmas. Mūsų filmas negalėjo pasiūlyti karo, kas labai reikalinga tarptautinei žiniasklaidai, nes karas – labai populiari tema, ji savaime duoda veiksmo.

Pirmoji premjera vyko „Frontline“ klube, „Sheffield Doc/Fest“, festivalyje, kuris yra vienas didžiausių pasaulyje dokumentinių filmų festivalių. Į mūsų filmą buvo atvažiavusi pati [festivalio] direktorė. Ji sakė, kad puikiai parodėme, kas yra laukimas.

Tas „waiting“ (liet. „laukimas“) ir yra tokia neaiški būsena, kai šalis priversta laukti. Tai nebūtinai yra blogai. Lietuvoje tuo metu nebuvo jokių tokių įvykių, kaip tuo metu Ukrainoje, bet Lietuva buvo laukime. Tai tokios visuomenės, kuri kažko laukia, atspindys.

Ta „invazija“ lietuviškai gal skamba gana pavojingai, bet angliškai tas „waiting for invasion“ (liet. „laukiant invazijos“), kaip man prodiuseriai sakė, atspindi labai neaiškią situaciją.

– Filmo komanda – tarptautinė. Jūs esate vienintelė lietuvė komandoje?

– Turime ir koprodiuserių Lietuvoje, bet pati pagrindinė mūsų filmo sėkla buvo užmegzta Britanijoje. Aš esu pagrindinė, vienintelė mergina ir vienintelė lietuvė mūsų pagrindinėje komandoje.

– Kas yra kiti žmonės?

– Mūsų operatorius yra Sebastianas Cortas, pagrindinis prodiuseris – Jamesas Roganas, kuris jau lankėsi čia, Lietuvoje, su mumis ir filmavo prezidentę Dalią Grybauskaitę „BBC World News“ dokumentinių filmų ciklui apie įtakingiausias pasaulio moteris. Taip pat – Matthew Forresteris, kuris irgi ne pirmą kartą atvažiuoja į Lietuvą.

Kaip daug kam juokauju, ta mano komanda labai sulietuvinta. Mes ne pirmą kartą dirbame, ne pirmą kartą važiuojame į Lietuvą. Visur lankėmės: lankėmės KGB muziejuje, važiavome aplankyti Kryžių kalno, išmaišėme labai daug miestų, labai daug kartų esu pasakojusi Lietuvos istoriją. Čia jau ir draugų turime, kai kurie galbūt ir šeimyninių planų turi Lietuvoje. Sakyčiau, kad mano komanda labai sulietuvinta.

Pamiršau paminėti Yanną Heckmanną. Jis – mano montavimo režisierius. Tai ypatingas žmogus, nes, kai jau parveži visą medžiagą (ją parvežti irgi ilgas procesas), tada reikia iš jos sulipdyti filmą.

Visi komandoje, išskyrus prodiuserį, esame iš tos pačios mokyklos – Nacionalinės kino ir televizijos mokyklos Londone. Kartu kūrybiškai užaugome, bet Yannas, sakyčiau, dabar jau vienas garbingesnių mano komandos narių – pernai jis laimėjo BAFTA apdovanojimą kaip filmo operatorius.

Komandos nariai labai gerai pajautė lietuvišką dvasią. Nežinau kodėl, bet mes taip susigyvenome, viską kartu labai gerai išjautėme. Kaip ir minusas, kaip ir pliusas, kad turiu užsieniečių komandą. Jie galbūt nejaučia to cinkelio, galbūt kartais reikia išaiškinti. Bet, kai mane sustabdydavo ir klausdavo: „Neringa, kodėl čia taip? Kodėl? Aš nesuprantu“, tas „nesuprantu“ labai dažnai mane vedė į priekį.

Aš sakydavau „Čia tikrai taip turi būti“, bet tada suprasdavau – jeigu jie nesupranta, tai galbūt žiūrovui reikia paaiškinti dar paprasčiau, ieškoti istorijoje detalių, kurios atskleistų pasauliui [esmę], kad galėtume tą kalbą taip supaprastinti, kad gatvėje sutiktas žmogus, kuris nieko nežino apie Lietuvą, galėtų suprasti, kas yra Lietuva ir kas yra jos istorija.

– Prieš tai sakėte, kad gyvename tokiame laukime, nežinome, kas dabar bus. Ar tokių pačių klausimų sulaukiate ir iš filmo žiūrovų, kurie jau matė filmą? Ar jiems pavyksta perduoti tą atmosferą?

– Taip, sakyčiau, kad žmonės, kurie pamatė filmą, apskritai buvo labai nustebę dėl to, kas Lietuvoje vyksta ir kas jau yra įvykę. Vieni žmonės buvo netgi sutrikę dėl to, kad Lietuvoje tokie įvykiai apskritai gali vykti, kad Lietuva turi tokią istoriją, kad dabar laukiame tam tikrų įvairių politinių atgarsių, įvairių grėsmių iš Rusijos pusės, provokacijų.

Manęs labai dažnai klausia – Lietuva tokia maža ir tokia neturtinga, kam čia ji išvis reikalinga. Neturi, ką į tokį klausimą atsakyti. Mano, kaip režisierės, tikslas buvo imtis priemonių, kad žmonės nebeklaustų tokių klausimų, nes skaudu, kai klausia tokių dalykų.

Jau ne pirmus metus gyvenu užsienyje. Taip išeina, kad tu nuolat pristatai, kas tu esi, nuolat kalbi apie savo identitetą, nuolat turi pagrįsti, iš kur esi. Kyla įvairiausių klausimų. Tas filmas ir buvo atsakas į visus tuos klausimus. Tai – supaprastinta versija to, kas Lietuvoje vyko ir kas mes dabar esame.

– Pirmą kartą susitikome dragūnų batalione, kai pirmieji šauktiniai pradėjo ten tarnauti. Jūs su visa komanda gyvenote kartu su šauktiniais. Ar galima sakyti, kad iš esmės filmo siužetas yra dviejų šauktinių šeimų istorija?

– Taip, mano personažai – kariai Aironas ir Stasys. Tai pagrindiniai žmonės, kurie atveria mums duris į tą istoriją. Prieš tai labai daug kalbėjau apie faktus, apie tai, kas sudaro filmą, apie pamatinę filmo idėją, bet iš tikrųjų pats filmas yra stebimoji dokumentika, kuri leidžia kartu su personažais pasinerti į jų kelionę.

Jeigu filmas turėtų daugybę siužetinių liniją, sakyčiau, kad stipriausia yra ta, kad mane Aironas ir Stasys įsileidžia į savo gyvenimą ir mes kartu keliaujame po kariuomenę, po jų šeimas, duris atveria mamos, tėčiai, seneliai. Būtent tie žmonės, nepriklausomos Lietuvos atstovai, ir leidžia mums patirti, kas yra dabartinė Lietuva ir kas yra Lietuvos praeitis.

Visi, kas nori suprasti ne tik Lietuvos istoriją, bet labai gerai pažinti kario duoną, kario gyvenimą, kokie yra tie mokymai, ko kariai mokosi pradinėje karo tarnyboje, tie žmonės labai daug elementų gali rasti šiame filme. Mūsų personažai išgyvena tikrai labai daug situacijų, kuriose jiems visaip sekasi. Nenoriu visko išduoti, reikia ateiti pažiūrėti, bet tai yra labai žmogiškas filmas, labai šiltas, žmonės buvo visiškai atviri kamerai.

– Tarptautinė publika gerai, šiltai priėmė šį filmą. Kokios reakcijos tikitės čia, Lietuvoje?

– Sakyčiau, kad šiek tiek jaudinuosi prieš pačią premjerą. Ko aš išmokau kurdama šį filmą, kad lietuviams pasižiūrėti patiems į save iš šono (taip pat ir man pačiai) gana sudėtinga. Vis dėlto šis filmas buvo kurtas tarptautinei auditorijai, žmonėms, kurie neturi jokių žinių apie Lietuvą.

Man įdomu, ką pasakys lietuvis žiūrovas apie tai, kas filme rodoma, kaip jis pats save matys ir šono, kaip matys savo problemas. Iš tiesų šiek tiek jaudinuosi – pasakoti lietuviui apie Lietuvą gana sudėtinga, nes mes čia gyvename. Mes čia gyvename 24 valandas per parą. Iš tiesų labai laukiu komentarų. Laukiu, kas bus.

– Kiek pačiai komandai teko sudalyvauti kariškame gyvenime?

– Sakyčiau, kad labai nemažai, nes teko pakeliauti, pagyventi Klaipėdoje, kartu filmuoti patį batalioną. Kūryba truko dvejus metus. Nuolat bendravome tuos devynis mėnesius, kol mūsų šauktiniai tarnavo. Filmavimai buvo išskirstyti dviem didžiuliais gabalais, kai vykome būtent į kariuomenę.

Mes labai gerai šauktinius matėme pačioje pradžioje ir po to, kai kariai jau buvo tokios susiformavusios asmenybės. Kiekvienas turėjo požiūrį į kariuomenę. Tai buvo susiformavę kariai. Jie tarnavo, buvo šauktiniai savanoriai, o mes buvome tokie šauktiniai savanoriai-kino atstovai.

Su šauktiniais teko nueiti labai nemažai ir pratybose, ir po batalioną pasisukinėti. Vis dėlto yra tam tikras efektas, kai stovi aikštelėje ir į tave eina 500 karių. Tu gaudai savo komandos narius, nes žinai – jeigu kažkas gaudo kadrą, galbūt nepastebės tų karių ir turėsime papildomą nuotykį.

Iš tiesų pats filmas buvo kupinas nuotykių. Labai gerai pažinau pačius karius. Vis dėlto pamačiau, iš kur tas patriotiškumo lopšys Lietuvoje gimsta. […] 1918 m. buvo tam tikra socialinis sluoksnis savanorių, prisijungusių prie kariuomenės, ir dabar, sakyčiau, gimė vėl kažkokia nauja karta, kuri prisijungė savotiškai iš labai gerų paskatų.

– Ketvirtadienį yra premjera, o nuo penktadienio jau plačiai filmas paplinta?

– Taip, šiandien laukiami visi norintys atvykti į filmą, o nuo penktadienio jau bus 11 miestų kino teatruose rodomas.

Jungtinėje Karalystėje gyvenančios lietuvių režisierės filmo idėją parėmė Lietuvos kino centras bei Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija (LRT).