Pasak E. Tulevičiūtės, arbatvakarių idėja - slapti vakarai, vykdavę prieš daugiau nei 100 metų, - ją ir jos bendraminčius įkvėpė kūrybai. Asmeninio archyvo nuotr.

Aktorė  Eglė Tulevičiūtė džiaugiasi – jos svajonė įkurti namų teatrą išsipildė. Vilniuje, Liepkalnio gatvėje esančiame šimtamečiame name įsikūrusiuose „Arbatvakariuose“, žmonės pasijunta kaip tikruose namuose, pajutę sustabdyto laiko žavesį, sušyla, užsibūna. O kaip bėgantį laiką jaučia pati aktorė, iškeitusi didžiąją sceną į teatrą namuose?

Vaidinote Nacionaliniame dramos teatre, netgi drauge su Monika Mironaite ir kitomis teatro žvaigždėmis. Ar įsivaizdavote savo gyvenimą be didžiosios teatro scenos?

Buvau laiminga vaidindama su žvaigždėmis. Tuomet mes, jauni aktoriai, turėjome savo krikštatėvius. Mano krikštamote tapo garsioji Monika Mironaitė. Labai nuoširdžiai bendravome, dirbome, tačiau atėjo metas, kai teatrai ėmė byrėti. Mes, grupė aktorių, išėjome iš Nacionalinio dramos teatro. Buvo įkurtas  „Vaidilos“ teatras, kuriame vaidinome šešerius metus. Tuo metu sapnuodavosi vienas ir tas pats sapnas: „Kas bus, jeigu nebedirbsiu teatre?“ Sapnas buvo pranašiškas: likau be nieko, išgyvenau tikriausią emocinį pragarą. Mano pačios nuostabai, gyvenimas tęsėsi.

Arbatvakariams Eglė ilgai ieškojo jaukių patalpų, kurios tapo savais namais. Asmeninio archyvo nuotr.

Arbatvakariams Eglė ilgai ieškojo jaukių patalpų, kurios tapo savais namais. Asmeninio archyvo nuotr.

Nutarėte vėl mokytis?

Laimingas atsitiktinumas! Mano vyras, šviesaus atminimo dailininkas Romas Dalinkevičius (tuo metu – Dailės akademijos profesorius), sykį džiaugsmingai pranešė, kad akademijoje steigiama nauja Kultūros vadybos ir politikos katedra, ir paklausė, gal norėčiau mokytis.  Aš nedvejojau! Už mokslą teko mokėti. Kurse buvau vyriausia, nes jau artėjo keturiasdešimtmetis… Sau mečiau didžiulį iššūkį – teko anglų kalba studijuoti rinkodarą, kurią dėstė italas. Buvau perfekcionistė, tėvelio dukra. Mano tėtis Vytautas Tulevičius, Vilniaus Gedimino technikos universiteto profesorius, buvo griežtas ir reiklus, norėjo, kad dukra viską darytų tobulai.

Iki šiol siekiate tobulybės?

Tikrai ne. Dabar manau, kad procesas yra svarbiau negu rezultatas. Esu tuo šimtu procentų įsitikinusi. Todėl ir dabar mėgaujuosi procesu – savo teatre kuriu žmonėms šventę, kuri prasideda laukimu. Kiekvienas, ateinantis į mūsų namų teatrą, žino, kad yra išskirtinis, laukiamas tarsi brangus svečias.

E. Tulevičiūtė. Asmeninio archyvo nuotr.

E. Tulevičiūtė. Asmeninio archyvo nuotr.

 Kaip gimė namų teatro idėja?

Baigdama studijas rašiau magistro darbą, jį sudarė teorinė ir praktinė dalis. Praktinėje dalyje reikėjo įrodyti, ar įmanoma įgyvendinti tai, apie ką rašai teorinėje. Nutariau nepilstyti iš tuščio į kiaurą, o rašyti apie tai, ką galėčiau kurti ateityje. Taip gimė namų teatro idėja. Visada svajojau jausti žiūrovą, matyti jį labai arti, o ne kažkur užtemdytoje salėje. Tuomet net svajoti nedrįsau, kad galiu turėti savo namų teatrą, todėl ir darbą pavadinau „Šviesa N aukšto lange“. Vis dėlto teko ilgai laukti, kol svajonė išsipildė. Mokantis antrame kurse staiga mirė vyras…

Ir jums teko nuo jo atitrūkti, jį paleisti…

Mano santuoka su Romu Dalinkevičiumi – antroji. Jis aštuoneriais metais už mane vyresnis, nuoširdžiai mane globojo, lepino, susidraugavo su mano sūnumi Kristijonu. Romas mirė staiga… Ilgai buvo baugu. Turėjo praeiti daug laiko, kad jį paleisčiau. Nuostabus buvo žmogus. O koks kulinaras, keliautojas… Turėjo labai gerą bruožą – visiškai nepavydėjo kitiems menininkams. Pamatęs kito dailininko darbą, sakydavo, kad jis genialus, esą pats taip nenutapytų. Romas niekada nekalbėjo apie mano darbą. Aš daug šnekėdavau apie jo darbus, net pati buvau pradėjusi tapyti. Neturiu gabumų, bet tas dažų kvapas… Romas buvo charizmatiškas, jautrus. Norėčiau įamžinti jo atminimą. Gal tai bus knyga, gal netradicinis pleneras. Tačiau Romo buvimą šalia visada jaučiu, jis palaiko tai, ką dabar darau. Aš žinau…

E. Tulevičiūtė dažnai vaidina su sūnumi Kristijonu Sipariu. Asmeninio archyvo nuotr.

E. Tulevičiūtė dažnai vaidina su sūnumi Kristijonu Sipariu. Asmeninio archyvo nuotr.

Ar palaikote ryšius su pirmuoju vyru aktoriumi Sauliumi Sipariu, Kristijono tėvu?

Mudu su Sauliumi bendraamžiai, drauge pragyvenome aštuonerius metus. Esame vaidinę tuose pačiuose spektakliuose net visi trys – Saulius, jo mama aktorė Marija Rasteikaitė ir aš. Su anyta buvome labai artimos, tačiau su Sauliumi ryšys nutrūko, išseko santykiai. Nė vienas nesame dėl to kaltas. Skyrėmės ir kūrėme naujas šeimas.

Jūs gyvenate teatru. Kuo dar žavitės? Į ką pasineriate, kai norite atitrūkti nuo kasdienybės?

Su Kristijonu mėgstame keliauti. Atvykę į svečią šalį, išsinuomojame automobilį ir skriejame. Specialiai važiavome į Andalūziją, džiaugėmės šio Ispanijos regiono erdvėmis, kiemais, vadinamais casa. Mums rūpėjo pamatyti ispanų namus, kur žmonės tarpsta, myli, nekenčia, pavydi; kiemelius, kurie man pasirodė labai panašūs į esančius Vilniaus senamiestyje.

Šiemet išsipildė mūsų svajonė – lankydamiesi Italijoje po atviru dangumi žiūrėjome Giacomo Puccini operą „Bohema“. Prieš porą metų turėjome galimybę pamatyti Giuseppe Verdi „Aidą“.

Esate senamiesčio klubo soroptimisčių, gerųjų seserų, narė. Ar visos į šį klubą susibūrusios moterys optimistės?

Mūsų pagalba ir dėmesys reikalingi žmonėms, todėl, manau, esame optimistės. Prieš kiekvienas Kalėdas aplankome Vilniaus motinos ir vaiko pensioną, kur gyvena smurtą patyrusios ir namus palikusios moterys su mažamečiais vaikais. Rengiame pensiono gyventojams programas, poezijos konkursus, stengiamės įkvėpti vilties. Jos kibirkštėlę norime įskelti ir sunkiomis ligomis sergančioms moterims.

Ne kartą teko žiūrėti užsienietiškus filmus, kuriuos įgarsinote žaviu savo balsu. Tai pomėgis ar darbas?

Vienu metu šis darbas man buvo vienintelis. Pirmasis filmas, kurį įgarsinau, buvo „Santa Barbara“. Teko kalbėti bene už šešis personažus. Stengiausi ir dabar garsindama filmus stengiuosi ne tik atkartoti personažo žodžius, bet ir perteikti jo nuotaiką. Esu įgarsinusi daug filmų, dabar tai darau rečiau. O balso tembrą paveldėjau iš mamos. Ji galėjo tapti puikia operos dainininke – labai gražus jos balsas, bet, įvertinusi, kad dainininkų yra daug, pasirinko architektūrą.

Scena iš pirmojo spektaklio apie Žaną d'Ark. Asmeninio archyvo nuotr.

Scena iš pirmojo spektaklio apie Žaną d’Ark. Asmeninio archyvo nuotr.

Ar Jūsų studentai ateina pažiūrėti namų teatro?

Aštuonerius metus dėsčiau Muzikos akademijoje, dabar dirbu kolegijoje. Mano studentai, pasirinkę teatro vadybą, vėliau renkasi kino vadybą, o namų teatrą, žinoma, aplanko beveik visi. Jaučiu, kad jiems įdomu, juk ne aš išgalvojau namų teatrą. Jis veikė Vileišių namuose, Franko name Vilniuje. Žmonės rinkdavosi ne taurelės išlenkti, bet į kultūrinį renginį.

Daug jūsų spektaklių buvo pastatyta Šlapelių muziejuje, o dabar jie rodomi Liepkalnyje. Galbūt muziejaus patalpos nepateisino jūsų lūkesčių?

Namų teatro veikla pradėta vykdyti prieš šešerius metus. Mūsų svajonė – alternatyviose erdvėse kurti ir vaidinti spektaklius – išsipildė. Reikšmingiausi mūsų spektakliai „Sudeginti negalima pasigailėti. Joanos Arkietės manifestas“, parafrazė balsui ir fortepijonui „Nepažįstamosios laiškas“, spektakliai-arbatvakariai „Lig Tave sulauksim“, „Senojo Vilniaus Ikonos“, „Liudvisė. Nuo Vilniaus iki Konstantinopolio“… Šie projektai buvo pritaikyti alternatyvioms erdvėms – vaidinta Rotušėje, bažnyčiose, kol tinkamiausia eksperimentine erdve buvo pasirinktas Šlapelių muziejus. Nes… labai reikėjo erdvės su kiemu. Važinėdami po Ispaniją (tuo metu rengėme ispanišką spektaklį), prisižiūrėjom įvairiausių namų su kiemais ir apie panašią vietą įsisvajojome. Ir štai, atsitiktinai atrastas Šlapelių muziejus tam puikiai tiko… Kiekvienais metais sukurdavome po spektaklį ir būtent per Kalėdas jį parodydavome žiūrovams, tačiau ilgainiui suvokėme: muziejuje ir be mūsų teatro vyksta daug renginių. Taigi arbatvakarių idėja – slapti vakarai, vykdavę prieš daugiau nei 100 metų tai vienuose, tai kituose švietėjų namuose, – mus įkvėpė ieškoti savų namų teatrui… Pagaliau mums pavyko nusipirkti butą seno namo pirmame aukšte, Liepkalnio 12–5. Pasirodo, kadaise ten egzistavo kiemo teatras, taigi mūsiškis yra tarsi ano laikotarpio to paties žanro tęsinys…

Ką planuojate parodyti šiame teatriniame sezone?

Rengiamės Lietuvos šimtmečiui, esame laimingi, kad namų teatro sklaidą parėmė Lietuvos kultūros taryba, Vilniaus miesto savivaldybė. Tad šį rudenį pradėsime premjera „Liudvisė. Nuo Vilniaus iki Konstantinopolio“. Tai mažai kam žinoma Liudvikos Svedeckaitės ir poeto Julijaus Slovackio meilės istorija. Pasirodo, poetas gyveno Vilniuje, čia kūrė, mylėjo, Liudvisė buvo jo didžioji ir, kaip pats prisipažino, vienintelė meilė ir mūza. Jis taip ir liko vienišas, nesukūrė šeimos. Eiles skaitysime ir lietuviškai, ir lenkiškai.

Rengiame ir kitą premjerą, kurią žadame suvaidinti Šlapelių muziejuje. Spektaklis skirtas Jonui Basanavičiui ir jo žmonai, jame pasakojama apie šeimos gyvenimą Bulgarijoje, apie J.Basanavičių ne kaip apie mums įprastą patriarchą, o kaip apie žmogų. Su humoru, su nuoširdžia šypsena ir meile. Spektaklis vadinsis „Mano tėvynė prie jo širdies“.

Dar planuojamas spektaklis apie Petrą Vileišį. Jis bus vaidinamas jo paties rūmuose, dabartiniame Literatūros ir tautosakos institute.

Apie ką dar šiandien svajojate?

Išduosiu vieną paslaptį: visada norėjau penkių vaikų, bet turiu tik vieną sūnų – nuostabų sūnų. Dėkoju dangui už jį, tačiau visada žavėjausi ir žaviuosi žmonėmis, kurie augina, globoja be tėvų likusius vaikus. Norėčiau jiems įkurti namus, kuriuose jie galėtų užsiimti menais, kitokia veikla…

Taip pat viliuosi, kad mūsų namų teatras įneš gaivaus vėjo į Liepkalnio gatvės gyvenimą, kad taps nors maža, bet kultūros ir atokvėpio oaze visiems, kurie nori nors šiek tiek sustabdyti laiką.

 

Virginija Barštytė, Eglė Kulvietienė