Scanpix nuotr.

Įsi­bė­gė­jant va­sa­rai ir at­ši­lus orams dau­ge­lis mies­te­lė­nų ren­ka­si kur kas ak­ty­ves­nį lais­va­lai­kį. Aš – ne iš­im­tis. Pa­ga­liau pa­si­bai­gus įtemp­tai tre­čio kur­so se­si­jai, pa­li­ku­si vi­sus kon­spek­tus ir kny­gas, po il­go lai­ko grį­žau į taip pa­si­ilg­tą gim­tą­jį Aly­tų.

Įsto­jus mo­ky­tis į uni­ver­si­te­tą Kau­ne ir pra­dė­jus dirb­ti, vi­siš­kai ne­li­ko lai­ko grįž­ti na­mo. Tre­jus me­tus, ga­li­ma sa­ky­ti, ne­da­ly­va­vau Aly­taus gy­ve­ni­me, o su­grį­žus mies­tas pa­ke­rė­jo iš nau­jo, ypač dvi­ra­čių ta­kai ir tai, kur jie ve­da.

„Nuo­sta­bu…“ – pa­gal­vo­jau miš­kin­gu dvi­ra­čių ta­ku va­žiuo­da­ma link aukš­čiau­sio Lie­tu­vos pės­čių­jų ir dvi­ra­čių til­to. Nu­ste­bau, kad to­kia­me ma­ža­me ir, kaip mėgs­ta­ma sa­ky­ti, mirš­tan­čia­me mies­te tiek daug spor­tuo­jan­čių ir ak­ty­viai lais­va­lai­kį lei­džian­čių žmo­nių. Kiek tik akys ma­to, re­gė­jau rie­du­čiais, dvi­ra­čiais, pa­spir­tu­kais ar rie­džiais ta­ku ju­dan­čius žmo­nes. Bu­vo sun­ku net pra­si­lenk­ti, nors dvi­ra­čių ir pės­čių­jų ta­kas ne iš siau­riau­sių.

Min­da­ma pe­da­lus gro­žė­jau­si gam­tos ga­ly­be, aukš­tais sa­ma­nos ža­lu­mo me­džiais ir krū­mais. Nu­si­lei­du­si ta­ku že­myn iš­vy­dau mė­ly­ną­jį Dai­li­dės eže­rė­lį. Pa­kran­tė­je įreng­ti tre­ni­ruok­liai, pa­vė­si­nės, liep­te­lis, suo­le­liai lan­ky­to­jams. Ne­jau­gi tai ma­no mies­tas, ma­no Aly­tus?

Su­pra­tau, kad mū­sų dvi­ra­čių ta­kų in­fra­struk­tū­ra tik­rai ge­rai iš­plė­to­ta, nes va­žiuo­da­mas jais ga­li pa­ma­ty­ti vie­nus gra­žiau­sių mies­to kam­pe­lių, su­si­pa­žin­ti su Aly­tu­mi iš ar­čiau, iš­vys­ti tai, ko nie­kur ki­tur ne­re­gė­si.

Čia iš­ties be ga­lo gra­žu, ta­čiau vi­sa­da yra kur to­bu­lė­ti. Aly­tu­je tiek gra­žių ne­ži­no­mų vie­tų, ku­rias pri­va­lo­me pa­ma­ty­ti ne tik mes, bet ir mies­to sve­čiai.

Pa­klaus­tas, ką ma­no apie Dzū­ki­jos sos­ti­nės dvi­ra­čių ta­kus, aly­tiš­kis dvi­ra­čių spor­to mė­gė­jas Eval­das Ro­man­čiuc­kas tei­gia: „Ši­tas pa­grin­di­nis ap­žval­gi­nis dvi­ra­čių ta­kas, pra­si­de­dan­tis nuo gy­ve­na­mų­jų ra­jo­nų ir ei­nan­tis iki Dai­nų slė­nio ir Se­na­mies­čio skve­ro, yra pui­kus, bet no­rė­tų­si, kad jis kaip nors bū­tų su­jung­tas su Vidz­gi­rio miš­ku. Juk kiek ten gra­žių vie­tų… Dar bū­tų ga­li­ma ta­ko ga­li­nė­je sto­te­lė­je, tar­ki­me, pa­čia­me Vidz­gi­rio miš­ke, įreng­ti ko­kią nors lais­va­lai­kio zo­ną ar vie­tą pik­ni­kui – kad bū­tų tar­si ke­lio­nės tiks­las.“

Lais­va­lai­kį su šei­ma ant dvi­ra­čių lei­džian­ti aly­tiš­kė In­ga Ja­ku­by­nai­tė taip pat džiau­gia­si mies­to dvi­ra­čių ta­kais ir at­si­ve­rian­čiais nuo­sta­biais vaiz­dais. Ir tu­ri idė­jų, kaip pa­to­bu­lin­ti šią sfe­rą: „Iš tie­sų mes la­bai džiau­gia­mės, kad Aly­tu­je tu­ri­me ga­li­my­bę nie­kie­no ne­truk­do­mi dvi­ra­čiu nu­va­žiuo­ti apie 30 ki­lo­met­rų ir dau­giau. Ta­čiau po­il­sio zo­no­se, pa­vyz­džiui, Dai­nų slė­ny­je ar prie Dai­li­dės, no­rė­tų­si ka­vi­nu­kės. Per­nai va­sa­rą Dai­nų slė­ny­je vei­kė bur­ge­ri­nė, čia stab­te­lė­ję pa­si­stip­rin­da­vo­me ir at­si­gai­vin­da­vo­me. Šie­met jos, de­ja, nė­ra.“

Mies­tie­čių ma­ny­mu, Aly­tus šiuo at­žvil­giu pa­si­kei­tė ne­at­pa­žįs­ta­mai.

„Aly­tus la­bai pa­si­stū­mė­jo į prie­kį kal­bant apie dvi­ra­čių ta­kų iš­plė­to­ji­mą. Ne­pa­ly­gin­si, kaip bu­vo anks­čiau. Tiek daug nau­jų ta­kų, jo­kių duo­bių, tie­siog ma­lo­nu va­žiuo­ti“, – tvir­ti­na aly­tiš­kis Žil­vi­nas Re­klai­tis.

Grį­žus į gim­tą­jį mies­tą, kaip ir dau­ge­liui, vie­nu mėgs­ta­miau­sių lais­va­lai­kio pra­lei­di­mo bū­dų ta­po va­ži­nė­ji­ma­sis dvi­ra­čiu. Aš, kaip ir ki­ti aly­tiš­kiai, ti­kiuo­si, kad tuo vis­kas ne­ap­si­ri­bos ir grei­tai tu­rė­si­me dar dau­giau ta­kų šioms trans­por­to prie­mo­nėms, at­ver­sian­čių kva­pą gniau­žian­čius vaiz­dus.

Evelina CIKANAVIČIŪTĖ