Donata Minderytė „I Came, But No One Was There (Birds Chirping)“ (2017 m.). Dr., al., 140 x 154 cm.

„Vartų“ galerijos vasaros parodoje eksponuojami ir itin jautrūs jaunos tapytojos Donatos MINDERYTĖS paveikslai. Iš kur jie gimsta ir kaip kuriami? Autorė atveria kūrybinio proceso užkulisius ir savo savitą požiūrį.

Galvoju apie jūsų paveikslus galerijos „Vartai“ bendroje su kitais autoriais vasaros ekspozicijoje ir praėjusio rudens instaliaciją „Tinkamos aplinkybės“ galerijoje „Meno niša“ su gausybe ant valų ore kabančių žvejybos kabliukų, kuri buvo saugi lankytis tik 5 žiūrovams. Jūsų paveikslus portretais galima vadinti tik iš dalies. Tai greičiau būsenos. Bet matau kažką bendra tarp šių dviejų pasirodymų – paveikslų ir instaliacijos. Viskas tarsi labai lengva ir paviršutiniška, plevena ore, bet kartu su vaizdu netyčia praryji ir kažką aštraus – ar kabliuką, ar aštrų darbo pavadinimą. Ar jums šios dvi ekspozicijos kaip nors siejasi? Apie ką kalbate?

Mano kūrybos motyvai autobiografiški, o įgyvendinant sumanymą rudenį atrodė, kad istorijai papasakoti reikalinga instaliacijos forma. Darbas „Tinkamos aplinkybės“ buvo apie pasirinkimą. Kitaip – idėjos sklando ore, o pasirinkimas paskatina aplinkybes, kurios nori ar nenori daro įtaką, kaip viskas klostysis toliau. Esu tapytoja, todėl ir instaliaciją konstravau kaip paveikslą, kuriame šviesa yra istorijos pasakotojas.

Šviesa išryškina kabliukų aštrumą ir atvirkščiai – gali priversti juos apgaulingai gražiai mirgėti. Kabliukai buvo sukabinti ant viršuje išraizgyto tinklo, užsikabinus už vieno iš jų, nuo vibracijos įsisegtų ir kiti esantys aplinkui. Taip atsitinka ir tapyboje – tu bandai suvaldyti medžiagą (nuo drobės paruošimo, motyvų pasirinkimo, tonų, spalvų, dažų tirštumo iki ekspozijos, kas, kur, kaip bus sukabinta, koks bus apšvietimas ir pan.), bet medžiaga irgi tave valdo.

Abi ekspozicijos, be abejonės, siejasi. Instaliaciją padariau labiau intuityviai, nes tai man nauja medija, nors planuoti ją pradėjau gal apie 2012 metus – tuomet dariau mažą eskizą. Šį kartą norėjau prasiplėsti, bet, man rodos, išėjo dar vienas eskizas. Jūsų įžvalga, kad mano paveikslus portretais galima vadinti tik iš dalies, man atrodo labai svarbi. Mąstau apie juos kaip apie formą, šviesą, spalvų dėmes, tapau fotografiją, plokščią vaizdą, joje užfiksuotą būseną, todėl kartais iš tiesų turiu pati sau priminti, kad vis dėlto į juos galima žiūrėti ir kaip į portretus.

Taip jau išeina, kad dažniausiai naudoju kadrus iš videomedžiagos, nes juose iš tikrųjų galiu pamatyti kismą.

Gal nupasakotumėte savo darbo procesą? Tapote iš nuotraukų? Kaip pagaunate tokias subtilias nuotaikas ir psichologiškumą?

Procesas prasideda nuo fotografinės ir videomedžiagos kaupimo. Vėliau, atrinkinėdama nuotraukas ir sustabdytus kadrus, ieškau ko nors, kas padėtų sukurti daugialypį vaizdą paveiksle. Taip jau išeina, kad dažniausiai naudoju kadrus iš videomedžiagos, nes juose iš tikrųjų galiu pamatyti kismą. Be garso traukau videomedžiagą pirmyn atgal, stebėdama iš pažiūros nesvarbius, kasdienius gyvenimo įvykius, bandydama surasti tą milisekundės dalį, kai pasimato kažkas, ko plika akimi nebūtų galima pastebėti.

Dėl kameros tam tikra akimirka pasirodo visai kitaip, negu atsimenu, ji dokumentuoja tai, ko nebuvo galima pastebėti. Taip džiaugsminga akimirka gali pasirodyti siaubo kupinu žvilgsniu. Toliau redaguodama jau sustabdytus kadrus balinu, valau, tam tikras detales naikinu, priartinu, iškerpu – bandau išgauti informaciją, kuri padėtų matomą vaizdą priversti susvyruoti, eliminuoti informaciją, kuri tam tikslui nepasitarnauja ar kliudo. Todėl dažniausiai vaizduojamas personažas atrodo ištrauktas iš siužeto.

Taip siekiu, kad siužetas kurtųsi ne per situaciją, kurioje veikia vaizduojamas personažas, bet per vaizdavimo būdą, formą: kompozicijos fragmentiškumą, spalvą, šviesos susiliejimą su šešėliu, informacijos stoką (vaizdo susiliejimas, judesys, fotografijos nekokybė, išsipikseliavimas). Kitaip tariant, vaizdinės informacijos stoka apie siužetą padeda kurti vaizdo daugiaprasmiškumą, galimas situacijas, kuriose veikia vaizduojamasis, siužeto daugiasluoksniškumą. Galbūt tokiu būdu siužetas kaip tęsinys paliekamas kurtis dialoge su žiūrovu.

Mane domina, kaip tapyba darė įtaką fotografijai. Iš pat pradžių fotografija skolinosi portretines kompozicijas iš tapybos: būdavo sukomponuojami paveiksluojamą žmogų charakterizuojantys daiktai, nors viskas vykdavo fotoateljė, o daiktai tam žmogui nepriklausė.

Regis, jūsų paveikslai užprogramuoja tapybos ir fotografijos konfliktą ir jį savitai išsprendžia. Be fotografijos nebūtų tokios tapybos, o vien fotografija nepasikliaujate. Tai tapyba „post-medium“ sąlygomis, išlikusi tik dėl medijuoto vaizdo.

Šios dvi medijos yra labai glaudžiai susijusios. Žinoma, kad fotografija darė didelę įtaką šiuolaikinei tapybai. Bet aš stengiuosi pasižiūrėti iš atvirkščios pusės – mane domina, kaip tapyba darė įtaką fotografijai. Iš pat pradžių fotografija skolinosi portretines kompozicijas iš tapybos: būdavo sukomponuojami paveiksluojamą žmogų charakterizuojantys daiktai, nors viskas vykdavo fotoateljė, o daiktai tam žmogui nepriklausė.

Visad išsaugau nepavykusius kadrus. Pasirinkdama vieną, o ne kitą vaizdą tarsi nusprendžiu, kad būtent šis turi vilties būti ištrauktas iš banalybės, iš begalinio visko fiksavimo. Pasirenku ir viliuosi, kad šis vaizdas galbūt turi ką nors daugiau – ne tik atvaizduoja akimirką ar sužadina prisiminimą. Galbūt jis kaip tik jį blokuoja. Savo darbuose stengiuosi atitolinti vaizdą nuo savojo prisiminimo, suteikti jam naujas reikšmes. Tai reiškia, kad aš galbūt tapau iš nostalgijos tam, kas buvo, pasiilgstu savo paveikslų veikėjų ir bandau jais apsistatyti savo studiją, bet kartu stengiuosi, kad paveikslas neturėtų pretenzijos į dokumentavimą, žaidžiu su savo prisiminimais, bandau juos modifikuoti ir paversti nauja patirtimi.

Jūsų darbuose daug baltos spalvos, koloritas lyg nuskalbtas. Ar tai padeda perteikti tam tikrą neapčiuopiamumą? Vengiate kategoriškų teiginių? Kaip atradote balsvą koloritą? Kodėl jums šviesa tokia svarbi?

Iš pradžių apie tai mąsčiau gal kiek tiesmukai – išbalinimas man padėjo atitolinti prisiminimą, išryškinti nyksmą, akimirkos neapčiuopiamumą. Galbūt ne viskas yra taip, kaip atrodo, arba ne viskas atrodo taip, kaip yra – prisiminimai kinta, nieko nėra amžina. Šviesa padeda sustiprinti nyksmo nuojautą, laiko, patirčių neapčiuopiamumą. Nieko negali užfiksuoti, išsaugoti taip, kaip buvo – nei pasitelkęs fotografiją, nei tapybą. Visa tai yra fikcija, bet kartu ir visiškai tikra.

Praradusi naivią viltį išsaugoti, pradėjau naikinti. Tapydama dažnai grįžtu ir bandau konkretizuoti tapomą vaizdą, netgi ižvelgti, ko pačioje fotografijoje nėra, po to susizgrimbu, kad vis dėlto – ne, ir vėl naikinu. Taip ir išeina, tapau dėl to, kad sunaikinčiau, sunaikinu dėl to, kad vėl būtų galima atkurti. Nepasitikėjimas vaizdais tampa mano kūrybos metodu. Išbalinimas – viena iš priemonių.

Juk jeigu dėsi stiprius sodrių spalvų potėpius – reikš, kad esi viskuo labai užtikrintas.

Galbūt, bet nebūtinai. Visaip gali būti. Manau, yra daugybė būdų pasižiūrėti į tą pačią problematiką, kiekvienas menininkas turi savo priėjimą.

Galutiniame rezultate sunku tai pastebėti, bet savo darbuose stengiuosi eksperimentuoti ir su pačia drobės paruošimo technika: vienus plotus užgruntuoju keliais sluoksniais, kitus – vienu, tokiu būdu dar prieš pradedant tapyti drobėje jau kalbasi du skirtingai balti plotai. Kartais naudoju kontrastingas, sodrias spalvas, kurias vėliau dengiu plonais baltų dažų sluoksniais.

Mane domina, kaip tapytojai pasiremia, naudojasi fotografija, žavi lengvas, atrodytų, nerūpestingas tapybos medijos panaudojimas, nors greičiausiai prie molberto jau išstovėta duobė grindyse.

Visuose darbuose yra tam tikras naratyvas, fiksuotas ir pavadinime. Pateikiate užuominas į istorijas – ar jos iš kasdienybės, videoįrašų, situacijų, t. y. realybės? Tai raktas atrakinti vaizdą, tiltas žiūrovo link? Ar tiesiog tikrovės citata?

Taip, tai realybės citata, kuri gali būti per daug asmeniška, kad būtų raktas žiūrovui. Bet viliuosi, kad duodu šiokią tokią užuominą. Kadangi tai yra vaizdai iš videomedžiagos, tai dažniausiai naratyvo užuomina ir ateina iš jo, kas vyko, galbūt kokia daina skambėjo. Pavadinime stengiuosi tai perteikti, sustiprinti nuojatą apie tai, kas vaizduojama paveiksle, bet kartu palikti pakankamai vietos žiūrovo interpretacijai.

Tiesiog pavydėtina akademinio piešinio meistrystė, gana reta tarp jaunųjų menininkų šiais laikais. Kur išmokote piešti?

Metus prieš stodama į akademiją mokiausi pas Antaną Šnarą. Vėliau piešiau akademijoje. Iš pradžių nepasitikėdavau savo piešimo galimybėmis. Kadangi naudoju sąlygiškai didelius formatus, kol dar nebūna spalvinių plotų, akys keistai suvokia vaizdą, negali būti užtikrintas, ar jos tau nemeluoja.

Kai pasižiūriu, kaip piešiau prieš kelerius metus – man pasidaro baisu. Bet po truputį tobulėju. Nors nesureikšminu piešinio tikslumo, klaidos kartais virsta privalumu, tuo labiau kad fotografija irgi gali būti apgaulinga, ja negalima aklai pasitikėti. Kas fotografijoje atrodo logiška, tapybos darbe gali atrodyti kaip klaida, blogas piešinys.

O kas yra jūsų autoritetai – ir kaip dėstytojai akademijoje, ir tarptautiniame meno pasaulyje?

Iš dėstytojų aš labai ilgai mokiausi pas Konstantiną Bogdaną. Jis yra mano autoritetas. Mes kalbamės ir apie formalias su tapyba susijusias problemas, bet turbūt daugiau apie gyvenimą. Labai vertinu jį kaip dėstytoją. Turiu gerą kontaktą su Jonu Gasiūnu, nors pas jį niekada nesimokiau. Žaviuosi jo greitais ir tiksliais pamatymais perskaitant paveikslus. O iš užsienio tapytojų – Marlene Dumas, Damienas Cadio, Marcinas Maciejowskis, Wilhelmas Sasnalis, Jane Kelly.

Neseniai atradau Jennifer Pochinski. Labai ilgai vienas mėgstamiausių tapytojų buvo Pere Llobera. Mane domina, kaip tapytojai pasiremia, naudojasi fotografija, žavi lengvas, atrodytų, nerūpestingas tapybos medijos panaudojimas, nors greičiausiai prie molberto jau išstovėta duobė grindyse. Bet pastaruoju metu pastebiu, kad daug kas man patinka vien dėl atlikimo technikos, bet ne dėl turinio aspektų. Tokių, kurie patinka šiuo požiūriu, galiu vardyti labai daug, bet tų, kurie man patiktų konceptualiai, nėra tiek daug.

Tapyba yra procesas, tai ne momentinis dalykas. Nutapyti nuoširdžiai negali to, ko nesi patyręs.

Būsenų portretuose vaizduojate savo bendraamžius. Kokie jie, jūsų akimis? Kuo skiriasi nuo kitų? Ar galėtumėte pažvelgti į savo kartą iš atstumo?

Manau, kad iš atstumo pažvelgti negalėčiau. Daug dalykų pasimato tik iš restrospektyvos, kai gali atsigręžti atgal ir pamatyti, kas pakito, kas išliko. Taip ir paveiksluose – kas persikelia iš fotografijos į tapybą, pamatai tik nutapęs, niekada negali suplanuoti iš anksto.

Taip ir šiuolaikinių žmonių negaliu aptarinėti. Tik, be abejonės, galiu pasakyti, kad vaizduojami žmonės man yra labai svarbūs. Tikiu, kad jie turi ką nors ypatinga ir įdomaus kaip asmenybės. Kai žmogus tampa tau įdomus savo vidumi – tuomet ir jo išorėje pamatai išskirtinius dalykus. Manau, tai tinka ir ankstesniam klausimui apie kitų autorių kūrybą – jeigu nesusipažįstu su biografija, sunkiau yra įjausti ir į darbus. Labai daug dalykų išaiškėja, kai šiek tiek žinai apie žmogų, jo aplinką. Todėl manau, kad tapytojas ir jo darbai nėra atskiri poliai, jie yra susiję.

Tapybos teoretikas, meno istorikas Davido Joselitas yra padaręs išvadą, kad šiuolaikinė tapyba yra ypatinga tuo, kad ji žymi, kaupia, kritikuoja ir permąsto laiką.

Visiškai sutikčiau. Savo teoriniame magistriniame darbe nagrinėjau laiko temą per fotografijos ir tapybos santykį, atsiminimą. Manau, kad daugybės menininkų darbuose atsispindi laiko tema. Tapyba yra procesas, tai ne momentinis dalykas. Nutapyti nuoširdžiai negali to, ko nesi patyręs. Todėl laikotarpis, aplinka susideda į tavo tapybos darbus, turi įtakos turiniui ir pačiai raiškai.

Birutė Pankūnaitė