Aušra Viduolienė: „Dėlioju sluoksnius ir „gaudau“, kas iš to gali išeiti“

V. Bičiūnaitės nuotr.

„Kartais neaišku, kam, be manęs, tai reikalinga, bet vis traukia prie dažų ir drobių. Malonu, kai darbai atranda namus, yra kai kam įdomūs“, – apie tapybą kalba Kavoliškyje gyvenanti dailininkė Aušra Viduolienė.

Prie juodų drobių bijojo prisiliesti

Apie save A. Viduolienė pasakoja glaustai: gimė Pandėlyje, 1986 m. baigė Kauno Stepo Žuko technikumą, 1993 m. – Vilniaus dailės akademiją, dirba Pandėlio gimnazijoje dailės mokytoja. Dar besimokydama mokykloje ji savo ateitį siejo su menu, bet negalvojo tapti mokytoja.

Kūrybinio laiko Aušra dabar turi labai daug. Tik, sako, bėda – kuo daugiau jo turi, tuo mažiau spėji padaryti. Jinai – vyturys, todėl kūrybai tinkamiausias metas – rytas. „Ant mano drobių gula keli sluoksniai dažų, pirmiausia ją pigumo sumetimais dengiu akrilu. Taip atsiranda pagrindo spalva. Tada dėlioju sluoksnius ir „gaudau“, kas iš to gali išeiti. Kartais darbo pradžioje kilusi mintis virsta visiškai nauja tema. Man tokie eksperimentai labai patinka, taigi rezultatas kartais būna neaiškus. Savo darbų nematau sapnuose (kai kam taip būna), jie atsiranda sluoksnis po sluoksnio, be išankstinių vizijų“, – atvirauja dailininkė.

Šiuo metu ją vėl traukia juoda spalva: „Pirkausi juodas drobes, jos man buvo tokios gražios, ilgai bijojau prie jų prisiliesti dažais – dėliojau iš vietos į vietą. Vienoje tokioje drobėje atsirado autoportretas. Niekada nieko nekrapštinėju, nesismulkinu ir tapydama beveik nenaudoju teptukų – dirbu mentelėmis. Daug gražiau dažai dėliojasi.“

Vyro ir moters painiava

„Žmogaus kūnas yra vienas sudėtingiausių Dievo kūrinių – tobuliausių, įdomiausių forma, judesiu, išraiška, nuotaika, vidine būsena. Kūno kalba įdomi. Labai sudėtinga ją skaityti, suprasti, vaizduoti, papasakoti, perduoti, jausti, pagaliau sunku su ja susitarti…

Tačiau vienas žmogus egzistuoti negali, todėl darbuose atsiranda vyras ir moteris. Viskas tampa dar painiau. Paveiksluose bandau kalbėti apie žmonių tarpusavio santykius, reakcijas. Vieną darbų seriją taip ir pavadinau: „Jei nebūtų bent dviejų, mūsų nebūtų visai.“ Teoriškai lyg ir žinome, kuo skiriasi vyras ir moters, bet realybėje tai – sudėtingas ir nesibaigiantis procesas…“ – filosofuoja Aušra.

Lietuviškai ramios ar paryžietiškai elegantiškos

Dailininkė pasakoja: „Pirmuose darbuose vyrauja moters figūra, kartais pradedu piešti gamtos vaizdą, o vėliau aš vis tiek jį paverčiu moterimi. Tokius darbus vadinu du viename. Kai kur netgi kelios figūros atsiranda. 2010-aisiais sukūriau visą seriją aktų, kurie keliavo po Joniškio, Šiaulių rajonus, buvo pristatyti Rokiškio krašto muziejaus mažojoje salėje.“

Autorės drobėse moterys – susimąsčiusios, liūdinčios, svajingos, gyvenančios realiame ir mistiniame pasauliuose, lietuviškai ramios arba paryžietiškai elegantiškos, energingos.

„Vėliau moterų tema išsisėmė – paveiksluose atsirado vyrai“, – temos posūkį komentuoja Aušra. Paskui ėmėsi tarpusavio santykių gvildenimo: tai atsispindi serijose „Dviese“, „Koja kojon“. 2016-ųjų kūriniuose atsiranda senatvės tema.

Deivės iš savojo kiemo

„Portretas – dar viena man labai įdomi, bet ne visada pasiduodanti tema. Visą laiką jais žavėjausi. Šiųmetiniuose darbuose nemažai portretų – nuo figūros pereinu prie veido. Parodą pavadinome „Deivėmis“, bet tos deivės yra savo kiemo: aš ir Vilūnė (dukra – aut. past.).

Dar veidais pabandžiau perteikti aktualią smurto temą ir darbą pavadinau ,,A-A-A“ (abejingumas, agresija, apgaulė). Tai portretų triptikas.

Apskritai vienas įkvėpimo šaltinių – Botičelio reprodukcijų albumas. Vis jį pavartau. Net nežinau kodėl. Jo tapyba – ne mano stiliaus ir skonio, bet žaviuosi jo švelniomis dekoratyvinėmis figūrinėmis kompozicijomis. Šito žavėjimosi negaliu paaiškinti“, – iš lėto savo kūrybinius potyrius aiškina A. Viduolienė.

Ir draugės, ir drobių herojės

Dar besimokydama dailės technikume, Aušra susidraugavo su Dalia Ulčinaite-Sutkuviene, kilusia iš Šiaulių krašto (dabar ji – joniškietė). Iki šiol jos susieina, pasikalba apie kūrybą, kasdienybės rūpesčius. Kilometrai, tiesa, skiria, bet nei jie, nei metai neišdildė dvasinio artumo.

2009-aisiais Joniškyje Kovo 8-osios proga vyko pirmoji bendra draugių darbų paroda, pavadinta „Jos“. Jos – tai ir draugės, ir drobių herojės. Aušra prisipažįsta: „Kartais užsikabiname ir apsinuoginame tarsi Ieva.“ Paveiksluose – iškalbingas žalsvas, rusvas koloritas. Tarsi pro lengvutį šydą drobių herojės stebi savo gyvenimo virpesius – džiaugsmą ir skausmą.

Tiesa, būtent Dalia ir prikalbino Aušrą surengti bendrą parodą. Sulaukusi didelio pasisekimo, ji tapo tradicinė, kitąmet – dešimtoji. Vietiniai žino: ateina kovas –Joniškio istorijos muziejuje vyks šių kūrėjų paroda. Netgi išliko tas pats pavadinimas, tik šiek tiek keičiasi tematika. Joje pristatomi per žiemą sukurti darbai. Palikę Joniškį paveikslai keliauja po šį ir Rokiškio kraštą, Šiaulių, Naujosios Akmenės parodų sales.

Po pirmosios bendros parodos mokslo draugės ir kolegės sugalvojo savo tandemo pavadinimą „Judam“. Tai iš vardų ir pavardžių pirmųjų raidžių sudėliotas žodis: Jankūnaitė (mergautinė Viduolienės pavardė – aut. past.) – Ulčinaitė – Dalia – Aušra.

Parodos

Bendrose dailininkų parodose Aušra dalyvauja nuo 1996-ųjų. Su Rokiškio dailininkų klubu „Roda“ eksponuodavo savo kūrinius klubo bei respublikinėse parodose. 2014-ųjų liepą ji kūrė plenere ,,Žiemgalos kraštas“.

Personalines parodas rengia nuo 2009-ųjų. Jos darbai puošė Rokiškio Juozo Keliuočio viešąją biblioteką, Krašto muziejų, Kriaunų istorijos muziejų, Pandėlio biblioteką (ir dabar čia galite išvysti Aušros darbų), Šiaulių Rėkyvos kultūros centrą, Naujosios Akmenės parodų saloną.

Balandyje menininkės darbai iš parodos Joniškyje atkeliaus į J. Keliuočio viešąją biblioteką. Rugpjūtyje planuojama personalinė jos kūrybos paroda Akmenės krašto muziejuje.