– Ar galėtumėte šį tą apie pirmąsias emigracijos bangas papasakoti?

– Pirmosios emigracijos bangos buvo po 1863–1864 m. nepavykusio sukilimo. Tada atvyko politinių emigrantų grupė ir iš jų tarpo išsiskyrė bajoras Korvinas Kalusauskas, kuris 1864 m. ar kiek vėliau buvo paskirtas sukilimo valdžios delegatu Amerikoje. 1866 m. atvyko pirmas kunigas, marijonas Andrius Strupinskas, kuris pradėjo organizuoti lietuvių parapijas. O masinė lietuvių emigracija prasidėjo maždaug 1868–1876 m.

– Lietuviai pirmiausia įsikūrė Pensilvanijos kalnuose – tapo angliakasiais.

– Atvykę lietuviai labai sunkiai vertėsi. Jie gaudavo patį vargingiausią darbą kasyklose, kur kiti nenorėjo dirbti, bet ir tai „airyšiai“ ar lenkai jiems pavydėdavo. Todėl lietuviai pradėjo organizuotis, kad galėtų išsilaikyti, ir XIX a. pabaigoje pradėtos kurti pirmosios jų draugijos. 1871 m. Pensilvanijoje buvo įkurta bendra lietuvių ir lenkų pašalpinė šv. Vaitiekaus draugija. O paskui jau lietuviai pradėjo skirtis nuo lenkų, kūrė atskiras parapijas ir atskiras draugijas. Pirmas Amerikos lietuvių spaudinys buvo išleistas 1874 m. Tai buvo maldos lapelis, kokius bažnyčioje dalydavo giesmes lietuviškai giedoti.

– Kaip Jūs aptikote šį pirmą spaudinį?

– Šitas spaudinys neišliko. […] mes paėmėme iš antraeilio šaltinio. O pirmas tikras laikraštis išleistas 1879 m. Niujorke. Tai buvo „Lietuviška gazieta“, kurios leidėjas redaktorius ir administratorius buvo Mikas Tvarauskas. Laikraštis vertėsi labai vargingai, visa redakcija, spaustuvė buvo gausios šeimos labai mažame bute, ir, išleidus 14 ar panašų skaičių numerių, laikraštėlis numirė.

– O kokia tolesnė spaudos Amerikoje eiga?

– Labai jau didelė, plati. Ypač pradėjo reikštis tada, kai į Ameriką 1884 m. atvyko Jonas Šliūpas. Jis pradėjo organizuoti lietuviškas draugijas ir 1884 m. jau drauge su Tvarausku leido laikraštį „Unija“. Pavadinimas reiškė uniją su lenkais, bet paskui lietuviai atsiskyrė nuo lenkų ir jų ir spauda buvo sava, ir knygų leidyklos savos. Tarkim, jau 1886 m. Plimute Juozas Paukštys įsteigė spaustuvę ir per kažkiek metų išleido 50 lietuviškų knygų.

– Parodoje nemažai eksponatų apie Amerikos lietuvių katalikų gyvenimą.

– Lietuviškos parapijos pradėjo vystytis nuo to laiko, kai į Ameriką atvyko kunigas Aleksandras Burba. Jau ir prieš jį parapijas ten steigė Strupinskas, bet tos parapijos nebuvo tautiškai sąmoningos. O kunigas A. Burba, atvykęs 1889 m., buvo didelis kovotojas prieš Lietuvos lenkinimą per bažnyčias. Tokių parapijų per visą Amerikos lietuvių išeivijos istoriją buvo įsteigta beveik 200.

Religinis gyvenimas buvo labai gyvas ir dvasininkai lietuvių visuomeniniame gyvenime yra suvaidinę didelį vaidmenį, taip pat jie buvo vieninteliai, kurie steigė parapijų mokyklas. Kadangi lietuviai vyko į Ameriką beraščiai, apšviestesnės draugijos, kairiųjų draugijos ir katalikiškos draugijos ir mokyklos išmokė lietuvius skaityti ir rašyti. O kai lietuviai mokėjo skaityti ir rašyti, jų spaudos tiražai pakilo: knygų tiražas siekdavo 3–7 tūkst., o periodinių leidinių, buvo laikų, kai pasiekdavo net 30 tūkst. egzempliorių tiražą.

– Šioje parodoje aptinkami ir tokie eksponatai, kaip laiškai, įvairūs dokumentai, liudijantys Amerikos lietuvių veiklą ir jų artimą ryšį su Lietuva.

– Taip, man, bevažinėjant Pensilvanijoje ir kitose vietose, pavyko surinkti lietuvių laiškų, kuriuos lietuviai iš Lietuvos rašė savo artimiesiems į Jungtines Amerikos Valstijas. Dažniausiai, žinoma, neišlavinta ranka, bet jie rodo anų laikų lietuvių gyvenimą. Taip pat man pavyko surinkti didelį pluoštą atvirukų, lietuviškų organizacijų ženklų, įvairių žetonų, kvitų, archyvinės medžiagos nuo 1893 m., įvairių lietuviškų knygų. Taip pat aplankiau Pensilvanijos lietuvių kapus, kur ant daugelio kapų yra įrašas „žuvo mainose“ (metų 21, 27, 28, 36) – vadinasi, daug lietuvių žuvo kasyklose.

Mums pavyko surinkti įvairių kovos dėl Lietuvos laisvės dokumentų. Pirmojo pasaulinio karo metu, prieš karą ir po jo lietuviai energingai kovojo, sutelkė milžiniškas lėšas, anglų, prancūzų ir lietuvių kalbomis leido informacinę literatūrą, kurios čia visi beveik egzemplioriai išdėstyti, rašė įvairius memorandumus, steigė (tiesa, Šveicarijoje, Paryžiuje ir kitur) informacijos biurus ir tokiu būdu finansavo visą lietuvių judėjimą. Lietuviai veikė iš Lietuvos, iš Europos, iš Rusijos, iš Amerikos ir tokiu būdu pasiekta nepriklausoma Lietuva.

– Matyti visa serija fotografijų žmonių, besiruošiančių paradui. Tai buvo paradas, kai Amerika pripažino Lietuvos valstybę. Rodos, tai buvo labai įspūdinga anuomet?

– Taip, paprastai Amerika valstybes nepriklausomomis pripažįsta labai atsargiai. Ir lietuviams nepriklausomybės pripažinimą ji suteikė tik po ilgų pastangų, po to, kai lietuviai surinko daugiau kaip milijoną parašų. 1921 m. gegužės 30 d. prezidentas Warrenas G. Hardingas priėmė šešių lietuvių delegaciją, kuri įteikė prezidentui prašymą pripažinti Lietuvą de jure su milijonu parašų, įrištų į 138 knygas.

Amerika tą pripažinimą suteikė liepos 28 d. Tai buvo lietuviams labai didelė šventė, jie ruošė manifestacijas, paradus, dėjo aukas, pirko Lietuvos laisvės paskolos bonus ir kitu būdu stengėsi padėti savo tautiečiams. Tenka dar pridėti, kad Amerika, kaip minėjau, savo pripažinimą davė labai atsargiai, bet, jei ką davė, tai duota. Ir Lietuvos nepriklausomybės pripažinimas iki šiolei nėra atšauktas.

– Nepriklausomybės laikotarpiu bendravimas ir bendradarbiavimas tarp Amerikos lietuvių ir Lietuvos lietuvių kaskart didėjo vystėsi. Čia matyti daug eksponatų, tokių kaip Antanas Vanagaitis, įkūręs pirmąją lietuvišką radijo valandėlę Amerikoje, ir daugybė kitų asmenybių, kurios palaikė tą ryšį stiprų.

– Taip. Iki Pirmojo pasaulinio karo įvažiavo 525 tūkst. žmonių. Paskui dar įvažiavo pokario metais. Tokiu būdu iš Lietuvos čia yra įvažiavę apie 600 tūkst. žmonių. Jie čia kūrė šeimas, ir tokiu būdu čia susidarė gal trečdalis lietuvių tautos. Jų kultūrinis gyvenimas buvo labai gyvas, ypač nepriklausomybės metais, nes atvykdavo daugybė kultūrininkų, […]atvykdavo Seimo nariai, Vilniui vaduoti sąjungos atstovai, dvasininkai, […]. Taigi ryšiai buvo labai glaudūs ir nepriklausoma Lietuva stiprino lietuvybę Amerikoje.

– Eksponatų serijoje atsispindi ir Amerikos lietuvių rūpestis savo broliais, patekusiais vargan karo nusiaubtoje Europoje. Galėtumėte papasakoti apie šias Amerikos lietuvių pastangas?

– Pirmos pastangos prasidėjo 1940 m., kai Lietuva buvo okupuota, – lietuviai reiškė protestus. 1941 m. jie priglaudė iš Lietuvos pasitraukusį Lietuvos Respublikos prezidentą Antaną Smetoną. Bendromis pastangomis buvo organizuojama politinė, ekonominė ir šalpos pagalba. Aš turiu dokumentų, iš kurių matyti aukų lapai ir kitos pastangos padėti lietuviams tremtiniams Sibire dar Pirmojo pasaulinio karo metu.

Didesnė parama atsirado po 1944 m., karui pasibaigus, kai keliasdešimt tūkstančių tremtinių atsidūrė Vokietijoje, Austrijoje, Danijoje ir kituose kraštuose. Tada Amerikos lietuviai įsteigė savo organizacijas, bendrą Amerikos lietuvių šalpos fondą, Amerikos lietuvių tarybą ir kt. Tada prasidėjo labai plataus masto ekonominė, politinė, kultūrinė ir emigracinė pagalba. Amerika visuomet varžo emigraciją ir, jeigu čia nebūtų buvę gausios lietuvių išeivijos, nei tamsta, nei aš čia nesėdėtume.

Taigi šios parodos tikslas ir buvo iškelti Amerikos lietuvių senosios emigracijos veiklą nuo Kuršio, nuo Aleksandro Burbos, nuo daktaro Šliūpo laikų, bet tik iki pokario meto emigracijos. Čia mes ir sustojame. O jau naujosios emigracijos darbai nebeįeina į šios parodos temą.