Min­tis iš­ke­liau­ti ki­lo spon­ta­niš­kai

J. Rė­ka­šius, bai­gęs Rie­ta­vo Lau­ry­no Ivins­kio gim­na­zi­ją, pa­si­rin­ko so­cia­li­nio dar­bo stu­di­jas Vil­niaus uni­ver­si­te­te. Bai­gęs moks­lus, va­sa­rai iš­vy­ko pa­dir­bė­ti į Ame­ri­ką, o grį­žęs ėmė ieš­ko­tis dar­bo Lie­tu­vo­je. Pa­gal įgy­tą spe­cia­ly­bę ne­ra­do, o ki­ti iš­ban­dy­ti dar­bai ne­ten­ki­no lū­kes­čių. Su­si­klos­čius si­tu­a­ci­jai, kai du mė­ne­sius pra­lei­do be dar­bo, gal­vo­je ėmė suk­tis min­tys apie ke­lio­nes. „Vie­ną die­ną at­si­kė­liau, pa­si­žiū­rė­jau fil­muo­tą me­džia­gą apie Cen­tri­nę Ame­ri­ką ir, pa­ma­tęs ke­rin­čius vaiz­dus, ėmiau stu­di­juo­ti že­mė­la­pį. Po 2 sa­vai­čių nu­si­pir­kau bi­lie­tą ir iš­ke­lia­vau. Tą die­ną at­si­vė­rė akys – ne­tu­rė­jau dar­bo, ne­no­rė­jau tap­ti ti­piš­ku bam­ban­čiu lie­tu­viu, no­rė­jau da­ry­ti tai, kas ma­ne džiu­gin­tų. Ma­no tiks­las – ne bū­ti emig­ran­tu, o šiek tiek pa­dirb­ti ir li­ku­sią lai­ko da­lį ke­liau­ti. Ka­dan­gi pla­na­vau vėl vyk­ti pa­dir­bė­ti į Ame­ri­ką, žiū­rė­jau, kur bū­tų įdo­mu ke­liau­ti. Pie­tų Ame­ri­ka man bu­vo per di­de­lė, tad pa­si­rin­kau Cen­tri­nės Ame­ri­kos re­gio­ną“, – sa­kė vai­ki­nas.

Ke­liau­da­mas at­ra­do ho­bį – fo­to­gra­fa­vi­mą

Iš­vy­kęs iš Lie­tu­vos, va­sa­rą J. Rė­ka­šius pa­sky­rė dar­bui. Ap­skai­čia­vo, kad iš už­si­dirb­tų pi­ni­gų ga­lės ke­liau­ti 5–6 mė­ne­sius, kas­dien iš­leis­da­mas apie 25 do­le­rius. „Sten­giau­si iš­si­vers­ti kuo pi­giau, pu­sę ke­lio­nės lai­ko stab­dy­da­vau pa­ke­lei­vin­gas ma­ši­nas, kad kuo dau­giau ga­lė­čiau pa­ma­ty­ti.

Taip pat te­ko ir su pa­la­pi­ne ke­liau­ti, mie­go­ti ha­ma­ke – pa­si­rin­kau tik­ro ke­liau­nin­ko sti­lių“, – sa­kė J. Rė­ka­šius. Dau­giau­siai pi­ni­gų vai­ki­nas iš­leis­da­vo nak­vy­nei ir pra­mo­goms: čiuo­žė su len­ta nuo ug­ni­kal­nio, šo­ko su gu­ma, pa­ra­šiu­tu, ko­pė į kal­nus pa­si­žiū­rė­ti iš­si­ver­žian­čių vul­ka­nų. So­čiai pa­val­gy­ti daug pi­ni­gų ne­rei­kė­jo, mais­tas ten pi­gus, o kur dar pa­ke­lė­se au­gan­tys la­bai ska­nūs ba­na­nai ir apel­si­nai. Prieš vyk­da­mas į ki­tą vals­ty­bę, sa­ve pa­le­pin­da­vo – už­si­sa­ky­da­vo kam­ba­rį su di­de­le lo­va ir at­si­gu­lęs pla­nuo­da­vo, ką ki­to­je vals­ty­bė­je no­ri pa­ma­ty­ti, veik­ti. Pa­si­rink­da­mas Cen­tri­nę Ame­ri­ką, ži­no­jo, kad čia pi­ni­gų iš­leis ma­žai, bet pa­ma­tys daug.
Ke­lio­nė­je te­ko ir sa­va­no­riau­ti: Kos­ta Ri­ko­je pra­lei­do il­ges­nį lai­ką, nes no­rė­jo 2 sa­vai­tes pa­gy­ven­ti džiun­glių gi­lu­mo­je. Jus­tui rei­kė­jo dirb­ti 2–3 va­lan­das per die­ną, o už tai gau­da­vo lo­vą ir mais­to. Vė­liau jis pa­sky­rė 2 sa­vai­tes sa­va­no­ria­vi­mui vie­no­je iš Ka­ri­bų sa­lų – rei­kė­jo per­da­žy­ti na­mą ir šį bei tą pa­tvar­ky­ti. „Ten šven­čiau ir sa­vo 25-ąjį gim­ta­die­nį – už 10 do­le­rių iš­si­nuo­mo­jau Ka­ri­bų sa­lą vie­nai pa­rai. Sa­va­no­riau­da­mas įgi­jau ki­to­kios pa­tir­ties, nei įpras­tai ke­liau­da­mas“, – sa­kė jis.
Bū­da­mas Mek­si­ko­je, su­ti­ko daug žmo­nių at­vy­ku­sių iš Ku­bos. Nu­spren­dė ap­lan­ky­ti ir šią iš­skir­ti­nę vals­ty­bę. Pra­lei­dęs ten 3 sa­vai­tes, pa­su­ko į Ka­na­dą, kur ke­lia­vo po ry­ti­nę da­lį. Ta­da at­ėjo lai­kas vėl už­si­dirb­ti pi­ni­gų, kad ga­lė­tų tęs­ti ke­lio­nę. Pa­dir­bęs tris mė­ne­sius, vai­ki­nas at­si­nau­ji­no fo­to­apa­ra­tą, nes ke­liau­da­mas pa­mė­go fo­to­gra­fuo­ti. „At­vyk­da­vau į ko­kį nors mies­te­lį, pa­si­dė­da­vau daik­tus ir vi­są die­ną vaikš­čio­da­vau, o va­ka­rais sė­dė­da­vau, žiū­rė­da­vau nuo­trau­kas, ra­šy­da­vau į sa­vo „Fa­ce­bo­ok“ pus­la­pį. Ke­liau­ti man pa­tin­ka, no­riu ne vien gu­lė­ti po pal­me, bet ir fik­suo­ti įspū­džius, kad vė­liau tu­rė­čiau ką pri­si­min­ti. Jei per die­ną ne­pa­da­rau bent vie­nos gra­žios nuo­trau­kos, ku­ria ga­liu pa­si­da­lin­ti su ki­tais, reiš­kia tą die­ną nie­ko ir ne­nu­vei­kiau. Gva­te­ma­lo­je 4 die­nas ne­bu­vo sau­lės, tai lau­kiau, kol ji pa­si­ro­dys, kad ga­lė­čiau už­kop­ti į kal­ną ir nu­fo­tog­ra­fuo­ti džiun­glė­se esan­čią upę. Pa­da­ręs nuo­trau­ką, ga­lė­jau ra­miai ke­liau­ti to­liau“, – apie at­ras­tą ho­bį pa­sa­ko­jo vai­ki­nas.

„Plungės žinių“ nuotr.

Ke­liau­ja vie­nas, ta­čiau vie­ni­šas ne­si­jau­čia

Vai­ki­nas pa­si­rin­ko ke­liau­ti vie­nas, nes no­rė­jo tu­rė­ti ga­li­my­bę da­ry­ti tai, ko no­ri pats. „Net ne­gal­vo­jau, kad ga­liu ke­liau­ti ne vie­nas, nes ki­tu at­ve­ju rei­kia žmo­gaus, ku­ris no­ri ly­giai to pa­ties. Be­si­de­rin­da­mas prie ki­to, kaž­ko ne­pa­ma­tai, kaž­ką pra­lei­di, o tai juk – ma­no ke­lio­nė, ma­no šan­sas. Liūd­na ne­bū­da­vo, ke­liau­da­mas su­ti­kau daug ben­dra­min­čių, no­rin­čių pa­ma­ty­ti pa­sau­lį. Ras­da­vo­me su jais ben­drą kal­bą. Aiš­ku, ge­ra bū­tų su­tik­ti žmo­gų, ku­ris no­rė­tų to pa­ties kaip ir aš, tad ne­at­si­sa­kau ga­li­my­bės at­ei­ty­je su kuo nors pa­ke­liau­ti“, – sa­kė jis. Pa­šne­ko­vas sa­kė Ame­ri­ko­je la­bai at­si­ga­vęs. Gu­lint po Mek­si­kos sau­le, gal­vo­je su­ka­si vie­nin­te­lis rū­pes­tis – ką rei­kės da­ry­ti, jei ry­toj lis. Vai­ki­nas sa­kė pui­kiai su­pran­tan­tis, ko­dėl pie­tie­čiai to­kie at­si­pa­lai­da­vę ir lai­min­gi – jie „pa­si­krau­na“ ge­ros nuo­tai­kos iš gam­tos vaiz­dų. Tai žmo­gų ra­mi­na. „Tu­rė­jau ga­li­my­bę sa­vo gy­ve­ni­mą ap­suk­ti 180 laips­nių kam­pu ir da­ry­ti tai, ko no­riu, ko gal­būt po ke­le­rių me­tų ne­be­ga­lė­siu da­ry­ti“, – pa­sa­ko­jo ke­liau­to­jas.

Di­džiau­sią įspū­dį pa­li­ko Gva­te­ma­la – vul­ka­nai ir ko­pi­mas į kal­nus

Jus­tui vi­sos ap­lan­ky­tos vals­ty­bės pa­li­ko ne­iš­dil­do­mą įspū­dį. Mek­si­ko­je su­ža­vė­jo Ma­jų pi­ra­mi­dės ir įspū­din­go gro­žio pa­plū­di­miai, Be­li­ze – ant­ras pa­gal dy­dį ko­ra­li­nis ri­fas, nar­dy­mas, gy­ve­ni­mas Ka­ri­bų sa­lo­je, Gva­te­ma­lo­je – ug­ni­kal­nių iš­si­ver­ži­mai, vul­ka­nai, ir fi­ziš­kai, ir psi­cho­lo­giš­kai sun­kūs ko­pi­mai į kal­nus, Sal­va­do­re – gau­jos ir ži­no­ji­mas, kad tai pa­vo­jin­ga vals­ty­bė (ki­ti ke­liau­to­jai šią ša­lį ap­len­kia), Ni­ka­rag­vo­je – vie­ti­nių žmo­nių už­da­ras gy­ve­ni­mas, ko­lo­ni­ji­niai ir au­ten­tiš­ki mies­tai, Kos­ta Ri­ko­je – bež­džio­nės, džiun­glės, pa­plū­di­miai, Ku­bo­je – už­da­ras žmo­nių gy­ve­ni­mas, ci­ga­rų plan­ta­ci­jos. „Su­grįž­čiau į kiek­vie­ną vals­ty­bę dar kar­tą, o Ku­bą tik­rai dar kar­tą ap­lan­ky­siu, nes šį­kart pa­vy­ko ap­ke­liau­ti tik pu­sę sa­los. Di­džiau­sią įspū­dį pa­li­ko Gva­te­ma­la. 8 va­lan­das ko­pė­me į 4 ki­lo­met­rų aukš­čio vul­ka­ną, ten įsi­kū­rė­me sto­vyk­lą. Už 500 m – ug­ni­kal­nis, ku­ris iš­si­verž­da­vo kas pu­sę va­lan­dos. Ki­ti ke­liau­to­jai pa­si­žiū­rė­jo po­rą kar­tų ir nu­ė­jo mie­go­ti. Aš sė­dė­jau su ka­me­ra ran­ko­se ko­kias tris va­lan­das, kad už­fik­suo­čiau gra­žiau­sią iš­si­ver­ži­mą. Pa­ry­čiais ko­pė­me į pa­čią vir­šū­nę pa­si­žiū­rė­ti sau­lė­te­kio ir dar kar­tą ste­bė­ti iš­si­ver­ži­mo. Ki­ti net ne­at­si­kė­lė, o aš ži­no­jau, kad tai vie­nin­te­lė ga­li­my­bė. Ke­liau­da­mas ap­skri­tai ma­žai mie­go­da­vau, kad pro­duk­ty­viai iš­nau­do­čiau vi­są die­ną, tad kas­dien nu­ei­da­vau apie 12 km“, – pa­sa­ko­jo vai­ki­nas.

2017-uo­sius taip pat pa­švęs ke­lio­nėms

Ar­tė­jant šv. Ka­lė­doms, vai­ki­nas pa­gal­vo­jo, kad po pus­an­trų me­tų lai­kas ap­lan­ky­ti gim­tą­ją Lie­tu­vą ir ar­ti­muo­sius. Be­je, šei­ma jo no­rą ke­liau­ti pa­lai­ko. „Tė­vai ži­no, kad esu lai­min­gas, ir to jiems už­ten­ka. Kai nu­si­tei­ki, kad ten, kur esi, yra sau­gu, sau­giai ir jau­tie­si. Jie džiau­gia­si, kad ga­liu tiek daug ap­ke­liau­ti ne­iš­leis­da­mas krū­vos pi­ni­gų“, – sa­kė J. Rė­ka­šius.

„Plungės žinių“ nuotr.

Po trum­pų atos­to­gų gim­ti­nė­je sau­sio 3-iąją vai­ki­nas iš­ke­lia­vo į In­di­ją. „No­riu pa­ma­ty­ti žmo­nes, ku­rių nie­ka­da ne­ma­čiau, mie­go­ti ten, kur nie­ka­da ne­mie­go­jau, at­si­bus­ti, kur net min­ties ne­bu­vo, kad ga­liu at­si­bus­ti. Lie­tu­vo­je tu­riu ge­ras gy­ve­ni­mo są­ly­gas, tad da­bar no­riu pa­bū­ti su vie­ti­niais, ap­si­sto­ti pi­giau­siuo­se sve­čių na­muo­se, kur ant sto­gų laks­to igu­a­nos ar iš mie­go pa­ža­di­na pa­pū­gos. No­riu ki­to­kios pa­tir­ties, gy­ve­ni­mo be pa­to­gu­mų. Juos man at­sto­ja pa­ma­ty­ti vaiz­dai, žmo­nės, ku­riuos su­tin­ku. Rei­kia pa­žiū­rė­ti, kaip gy­ve­na ki­ti, kad su­pras­tum, kaip ge­rai gy­ve­ni tu pats“, – sa­kė pa­šne­ko­vas. 2017 m. jam jau su­pla­nuo­ti, per pir­mą­jį pus­me­tį vai­ki­nas ap­lan­kys 9 vals­ty­bes: In­di­ją, Šri Lan­ką (26-ojo gim­ta­die­nio pus­ry­čius ke­ti­na val­gy­ti In­di­jo­je, o va­ka­rie­nę – Šri Lan­ko­je), Ban­gla­de­šą, Mian­ma­rą, Tai­lan­dą, La­o­są, Viet­na­mą, Kam­bo­džą ir Ki­ni­jos mies­tą Hon­kon­gą, o ki­tus 6 mė­ne­sius pla­nuo­ja pra­leis­ti Šiau­rės Ame­ri­ko­je.

Di­džiau­sia sva­jo­nė – ke­liau­ti ir dirb­ti tuo pa­čiu me­tu

Į Lie­tu­vą vai­ki­nas pla­nuo­ja grįž­ti ta­da, kai ži­nos, ko­kį dar­bą no­ri dirb­ti. Šiuo me­tu jį la­bai do­mi­na ke­lio­nių fo­to­gra­fi­ja. „Ne­be­no­riu sa­vęs spaus­ti. Da­ry­siu tai, kas ma­ne da­ro lai­min­gą. Tai, ką tu­ri ma­no drau­gai – šei­mą, pa­sto­vų dar­bą – aš tu­rė­siu vė­liau, iki tol bū­siu pa­ma­tęs pa­sau­lio ir tu­rė­siu ką anū­kams pa­pa­sa­ko­ti. Jei ra­siu mėgs­ta­mą dar­bą už­sie­ny­je, ko­dėl gi ne? Kai ap­ke­liau­siu vi­są pa­sau­lį, ta­da ir nu­sprę­siu, kur no­riu gy­ven­ti ir dirb­ti“, – at­ei­ties pla­nais da­li­jo­si vai­ki­nas. Jo di­džiau­sia sva­jo­nė – ke­liau­ti ir dirb­ti tuo pa­čiu me­tu. „Ap­lan­kęs to­li­mas ša­lis, su­pra­tau, kaip leng­va gau­ti tai, ko no­ri. Rei­kia tik iš­drįs­ti iš­ei­ti iš kom­for­to zo­nos ir siek­ti iš kiek­vie­nos die­nos pa­si­im­ti mak­si­mu­mą“, – sa­kė J. Rė­ka­šius.