– Per radiją išgirdote, kad neturime, kur gyventi Šakiuose ir parašėte mums žinutę. Kodėl mus priėmėte?

– Pagalvojau, kad tai susitikimas su įdomiais žmonėmis, nes žurnalistai paprastai yra įdomūs žmonės. Kitas dalykas, suabejojau, kad šakiečiai entuziastingai puls kviestis į namus nepažįstamus žmones. O aš šiuo metu viena ir namuose vietos yra tikrai pakankamai, tai kodėl gi nepriimti.

– Jūs gyvenate tarp Lietuvos ir Švedijos. Pusę metų vienoje šalyje, pusę – kitoje. Kaip atrodo gyvenimas dviejuose namuose?

– Gyvenimas nėra paprastas todėl, kad vis tik turėti dvejus namus dvejose šalyse nėra lengva. Tačiau mano vyras yra švedas ir jau penkerius metus tenka dalintis tarp dviejų šalių. Kažkodėl Lietuvoje žmonės galvoja, kad, jeigu išvyksti į pasiturinčią, ekonomiškai stiprią šalį, tai jau ten reikia įsikurti ir Lietuvą pamiršti. Anaiptol ne. Lietuva visą laiką yra mūsų namai, mūsų širdis čia ir kultūrinės aplinkos, kalbos ir žmonių labai pasiilgstama. Manau, ne vienas, kuris gyvena panašų gyvenimą, tai gali pasakyti. O gyvenimas užsienyje visada yra iššūkis ir tikrai yra nelengva.

– Ir mes vis, bent jau radijo laidose, girdime lyginimų su Skandinavijos šalimis, kad ten geriau, kad iš ten turime imti pavyzdį. Kaip jūs reaguojate į tokius palyginimus? Ar iš tiesų turime ko iš ten pasimokyti?

– Pasimokyti iš pažengusių šalių tikrai yra ko. Tačiau negalima aklai sekti kitos kultūros, kito gyvenimo būdo. Žinoma, aš labai dažnai lyginu, kokia yra Lietuva ir kokia Švedija ir ko mums vertėtų pasimokyti. Pirma, kuo toliau, tuo labiau pastebiu, kad Lietuvos žmonės įsitempę, įsibaiminę, kažkokie pikti. Tikrai labai trūksta meilės vienas kitam, artimui ir tėvynei. Galvojau, o ką reikėtų daryti? Pirmiausia vaikus nuo mažų dienų reikėtų mokyti emocinių dalykų: kaip suprasti kitą žmogų, atpažinti jo jausmus. Švedai to vaikus moko nuo darželio. Turbūt todėl jiems labiau sekasi, nes tikras bendruomeniškumas yra padėti artimui, padėti tam, kuriam yra blogiau, o ne galvoti vien tik apie save.

– Gyvendama tarp Švedijos ir Lietuvos domitės Zanavykų kultūra, būtent taip vadinami Šakių krašto gyventojai, esate Zanavykų istorijos ieškotojų klubo iniciatorė. Papasakokite, ką daro šis klubas?

– Tai yra ne tiek klubas kaip žmonių susibūrimas, bet tai yra grupė „Facebook“. Gyvendama toli nuo namų tikrai noriu palaikyti kultūrinį ryšį su gimtu kraštu. Visą gyvenimą labai domėjausi ir buvau kultūros entuziastė. Rinkau istorinius faktus apie savo kraštą. Mano šeimos nariai buvo istorikai mėgėjai. Esu surinkusi apie 10 kasečių senų dainų, kai buvo dar gyvos tetos ir dėdės. Visada šeimoje būdavo toks įprotis ne apkalbinėti kažką, bet kalbėtis apie gyvenimą, istoriją, apie nutikimus. Turbūt tai buvo pagrindas. Labai daug istorinės kraštotyrinės medžiagos paliko mano dėdės, norisi tai paviešinti jaunai kartai. Tuo labiau, kad jauni žmonės išvažinėję po Europą, po visą pasaulį ir tik šiuolaikinėmis ryšio priemonėmis galima rasti internete tokius dalykus. Manau, kad tokia dabar mano misija.

– Mūsų kelionė aplink Lietuvą skirta valstybės 100-mečiui. Koks būtų jūsų palinkėjimas Lietuvai?

– Na, kaip minėjau, labai trūksta meilės artimui ir meilės tėvynei. Gal nuskambės naiviai, bet tikrai reikėtų galvoti, kaip tai ugdyti. Manau, kad Lietuva, žengdama į naują plėtros etapą, galėtų suklestėti.