Nuo drau­gys­tės iki atsiskyrimo
„Pra­ėju­siais me­tais pir­ty­je vy­ko ar­ti­mų drau­gų va­ka­rė­lis: iš už­sie­nio grį­žę bi­čiu­liai mus su vai­kais pa­kvie­tė at­švęs­ti jų 10 me­tų ve­dy­bi­nio gy­ve­ni­mo ju­bi­lie­jų. Kad bū­tų sma­giau, o gal ir tau­piau, pa­si­kvie­tė dar ir ki­tus drau­gus su vai­kais. Aiš­ku, va­ka­rė­ly­je ne­trū­ko nei links­my­bių, nei al­ko­ho­lio, nei sma­gių pri­si­mi­ni­mų iš jau­nys­tės, šo­kių… O jau fo­to­gra­fa­vo­mės – kur rei­kia ir kur ne­rei­kia! Ne­tru­kus bi­čiu­liai iš­va­žia­vo, lyg nie­ko ir ne­bu­vo. Ta­čiau pra­ėjus ke­le­tui mė­ne­sių, vie­nas pa­žįs­ta­mas pa­klau­sė, ko­dėl aš sa­ve su vai­kais ir žmo­na per feis­bu­ką „re­kla­muo­ju“, o dar gir­tą ir nu­griu­vu­sį po sta­lu?

Nu­ste­bau, nes sa­vo pus­la­pio feis­bu­ke ne­tu­riu ir nuo­trau­kų su sa­vi­mi nie­kam ne­duo­du. Pra­dė­jau aiš­kin­tis – iš­ties, ma­no, žmo­nos, vai­kų bei drau­gų iš pir­te­lė­je vy­ku­sio va­ka­rė­lio nuo­trau­kos šmė­žuo­ja vie­šai drau­gų pa­sky­ro­je feis­bu­ke. Vaiz­dai tik­rai ne pa­tys ge­riau­si ir sma­giau­si mū­sų šei­mai. O nuo ko­men­ta­rų po nuo­trau­ko­mis no­rė­jo­si skra­džiai že­mėn pra­smeg­ti… Klau­siau drau­gų, ko­dėl jie tas nuo­trau­kas pa­vie­ši­no, sa­kiau, kad ne­no­riu, jog jos bū­tų lais­vai pri­ei­na­mos. Jie at­sa­kė: „Baik, juk kaip sma­gu pa­si­žiū­rė­ti į mus to­kius, dar ga­lin­čius „pa­dur­niuo­ti“! Nuo­trau­kų ne­iš­ėmė, ta­čiau nuo to lai­ko su jais sten­gia­mės ne­ben­drau­ti…“
Tai vie­na iš si­tu­a­ci­jų.

Bu­vo sma­gu, kol…

Štai – ki­ta: „Mo­kyk­lo­je vy­ko sma­gi šven­tė, ir mū­sų kla­sė pa­ren­gė pro­gra­mą. Ka­dan­gi linksmai pra­lei­do­me lai­ką, per feis­bu­ką pa­si­da­li­jo­me ren­gi­nio nuo­trau­ko­mis. O kiek „lai­kų“ su­rin­ko­me! Tik kaž­ko­dėl vė­liau ant auk­lė­to­jos vie­na ma­ma la­bai py­ko, kad be jos su­ti­ki­mo bu­vo pa­vie­šin­tos jos duk­ros nuo­trau­kos. Ne­su­pra­to­me, ko ji py­ko, ta­čiau auk­lė­to­ja pa­rei­ka­la­vo kuo sku­biau nuo­trau­kas pa­ša­lin­ti.“

Dar vie­nas reiš­ki­nys, ypač su­si­jęs su pa­aug­liais, – as­me­nu­kės su ge­riau­sio­mis drau­gė­mis ar drau­gais. Jų vi­so­kio­se vie­to­se ir vi­so­kio­mis po­zo­mis so­cia­li­niuo­se tin­kluo­se aps­tu. Iš pra­džių, kol ge­ros drau­gės (-ai), sma­gu jas ki­tiems ro­dy­ti, bet, kai per­bė­ga ke­lią juo­da ka­tė, to­kių nuo­trau­kų vie­ši­ni­mas tam­pa rim­tu iš­ban­dy­mu ir gal­vos skaus­mu…

Nuo­trau­kų vie­ši­ni­mas be su­ti­ki­mo už­trau­kia at­sa­ko­my­bę

Ad­vo­ka­tas Ma­rius Gri­cius pa­na­šių si­tu­a­ci­jų ga­lė­tų pa­teik­ti dau­giau. „Nuo­trau­kų su ne­pil­na­me­čiais vie­ši­ni­mas be tė­vų su­ti­ki­mo – aki­vaiz­dus tei­sės ak­tų pa­žei­di­mas, ku­ris už­trau­kia at­sa­ko­my­bę. Bė­da, kad šiuo me­tu tas pa­žei­di­mas so­cia­li­niuo­se tin­kluo­se toks daž­nas, kad rei­kė­tų baus­ti, ko ge­ro, pu­sę Lie­tu­vos“, – si­tu­a­ci­ją ko­men­ta­vo ad­vo­ka­tas ir pri­dū­rė, kad vi­sa at­sa­ko­my­bė ten­ka nuo­trau­kas įkė­lu­siems as­me­nims.
Žur­na­lis­tų eti­kos ins­pek­to­rė (ŽEI) Gra­ži­na Ra­ma­naus­kai­tė-Tiu­me­ne­vie­nė taip pat ka­te­go­riš­kai sa­ko, kad, skel­biant nuo­trau­kas so­cia­li­nia­me tin­kle „Fa­ce­bo­ok“, bū­ti­nas jo­se nu­fo­tog­ra­fuo­tų as­me­nų su­ti­ki­mas. „Jei su­ti­ki­mo nė­ra, kiek­vie­nas as­muo, ku­rio at­vaiz­das yra nuo­trau­ko­je, ga­li gin­ti pa­žeis­tas tei­ses: tei­sę į at­vaiz­dą ar pri­va­taus gy­ve­ni­mo ne­lie­čia­mu­mo tei­sę ne­teis­mi­ne tvar­ka (kreip­tis į Ins­pek­to­rių) ar­ba teis­mi­ne tvar­ka (kreip­tis į teis­mą), – sa­kė ins­pek­to­rė ir pri­dū­rė, – pir­miau­sia re­ko­men­duo­ti­na kreip­tis į nuo­trau­ką sa­vo pa­sky­ro­je pa­skel­bu­sį as­me­nį ir pa­pra­šy­ti ją pa­ša­lin­ti. Už nuo­trau­kų vie­ši­ni­mą (pa­skel­bi­mą) at­sa­ko­my­bė ten­ka ją pa­skel­bu­siam as­me­niui. Jū­sų mi­nė­tais at­ve­jais ga­li­ma įžvelg­ti ne tik Ne­pil­na­me­čių ap­sau­gos nuo nei­gia­mo vie­šo­sios in­for­ma­ci­jos po­vei­kio įsta­ty­mo pa­žei­di­mą, bet ir Vi­suo­me­nės in­for­ma­vi­mo įsta­ty­mo, taip pat Ci­vi­li­nio ko­dek­so nor­mų pa­žei­di­mą.“

Da­vė su­ti­ki­mą ar ne­da­vė?

Toks klau­si­mas iš­ky­la, kai gin­čas dėl nuo­trau­kų vie­ši­ni­mo per­ei­na į skau­džiau­sią fa­zę – teis­mi­nį gin­čą. Vie­na pu­sė sa­ko, kad su­ti­ki­mas bu­vo duo­tas (tie­sa, žo­džiu), ki­ta – kad ne.

Anot ŽE ins­pek­to­rės G. Ra­ma­naus­kai­tės-Tiu­me­ne­vie­nės, su­ti­ki­mo for­mos tei­sės ak­tai griež­tai ne­reg­la­men­tuo­ja, t. y. su­ti­ki­mas ga­li bū­ti duo­tas raš­tu, žo­džiu ar­ba kon­kliu­den­ti­niais (rodančiais sutikimą – aut. pastaba)veiks­mais. „Ta­čiau mū­sų tar­ny­ba vi­suo­met re­ko­men­duo­ja su­ti­ki­mą fil­muo­tis, fo­to­gra­fuo­tis, taip pat fil­muo­tai ar fo­to­gra­fuo­tai me­džia­gai vie­šai skelb­ti gau­ti su­ti­ki­mą raš­tu. Su­ti­ki­mas, duo­tas raš­tu, tu­ri di­des­nę įro­do­mą­ją ga­lią, to­kiu bū­du už skel­bia­mos in­for­ma­ci­jos tei­sė­tu­mą at­sa­kin­gas as­muo ga­lės efek­ty­viau ap­sau­go­ti sa­vo in­te­re­sus, pri­rei­kus ap­si­gin­ti teis­me“, – sa­ko ins­pek­to­rė.

Su­tar­ty­je tu­ri bū­ti nu­ma­ty­tas su­ti­ki­mas

O ar ga­li­ma so­cia­li­niuo­se tin­kluo­se da­lin­tis nuo­trau­ko­mis iš ren­gi­nių mo­kyk­lo­je, bū­re­liuo­se, jau­ni­mo or­ga­ni­za­ci­jo­se, spor­to klu­buo­se?

Žur­na­lis­tų eti­kos tar­ny­bos va­do­vės teigimu, no­rint iš­veng­ti tei­sės ak­tų pa­žei­di­mų, to­kius su­ti­ki­mus pa­ta­ria­ma nu­ma­ty­ti mo­ky­mo­si ar pa­na­šaus po­bū­džio su­tar­ty­se. „Su­tar­ty­se tu­rė­tų bū­ti aiš­kiai, at­ski­ruo­se punk­tuo­se nu­ro­dy­ta, kad mo­kyk­li­niuo­se (iki­mo­kyk­li­niuo­se), taip pat ne­for­ma­lio­jo ug­dy­mo įstai­gų ir or­ga­ni­za­ci­jų ren­gi­niuo­se fil­muo­ta bei fo­to­gra­fuo­ta me­džia­ga bus vie­ši­na­ma mo­kyk­los tin­kla­la­py­je, so­cia­li­nio tin­klo pa­sky­ro­je, ži­niask­lai­dos prie­mo­nė­se ir kad su­tar­tį pa­si­ra­šę tė­vai su tuo su­tin­ka“, – pa­ta­rė ins­pek­to­rė.

Grau­dus verkš­le­ni­mas teis­me gali grį­žti bu­me­ran­gu

Si­tu­a­ci­jų, kai sky­ry­bų pro­ce­so me­tu, ban­dant pri­teis­ti vai­ko iš­lai­ky­mo pi­ni­gus iš su­tuok­ti­nio, pas­ta­ra­sis tvir­ti­na ne­už­dir­ban­tis ir ne­ga­lin­tis mo­kė­ti tiek, kiek pra­šo ki­ta pu­sė, aps­tu, ir jos ge­rai ži­no­mos dau­ge­liui. Grau­dus verkš­le­ni­mas teis­me dau­ge­liui pa­leng­vi­na pi­ni­gi­nę naš­tą, ta­čiau…

Kaip sa­ko ad­vo­ka­tas M. Gri­cius, jam ke­lia nuo­sta­bą, kad, dar ne­atau­šus sky­ry­bų bar­niams, anks­čiau dėl pi­ni­gų vai­ko iš­lai­ky­mui verkš­le­nu­si pu­sė ne­tru­kus so­cia­li­nia­me tin­kle gi­ria­si atos­to­go­mis su nau­ja drau­ge Tur­ki­jo­je, Kip­re, Is­pa­ni­jo­je ar ki­tur. „Ži­no­ma, to­kių nuo­trau­kų pa­skel­bi­mas dar ne­įro­do, kad už pra­ban­gias atos­to­gas mo­kė­jo bū­tent jis, o ne nau­jo­ji jo drau­gė“, – sa­ko ad­vo­ka­tas. So­cia­li­niai tin­klai nė­ra blo­gis, kar­tais jie pa­si­tar­nau­ja ieš­kant din­gu­sio žmo­gaus ar pa­de­da už­kirs­ti ke­lią nu­si­kal­ti­mui. Blo­gai tik, sa­ko M. Gri­cius, kad kar­tais pa­tei­kia­ma per daug as­me­ni­nės in­for­ma­ci­jos, o tai pa­žei­džia ne vie­ną tei­sės ak­tą…