Atkasamas Nevėžio upės senslėnio sąnašų kūgio paviršius, ant kurio kūrėsi senieji Kėdainiai. / Kėdainių krašto muziejaus nuotr.

Birželio pabaigoje Kėdainių senamiestyje tiek kraštiečių, tiek turistų pamėgtoje Kranto 2-oje gatvėje ir vėl plušo archeologai. Specialistų tyrimų dėka mūsų miesto istorija praturtėjo naujais įrodymais, kad Kėdainių gyventojai patys gaivino geležį, sugriovė mitus apie tai, kad Kėdainiai buvo išimtinai žvejų kaimelis ir patvirtino spėjimą, kad senieji kėdainiečiai buvo prieš daugelį šimtmečių tarp pelkynų senslėnio oazę atradę žemdirbiai.

Rasta antroji gargažė tvirtina: Kėdainiuose buvo gaivinama geležis

– Kėdainiuose archeologu dirbate beveik trisdešimt dvejus metus. Dar ne viską iššniukštinėjote? – „Rinkos aikštė“ paklausė Kėdainių krašto muziejaus archeologo Algirdo Juknevičiaus.

Atkasti XIX a. mūriniai pamatai Kranto 2-sios g. 9-ojo namo. Lauko riedulių ir plytų pamatai mūryti ant XVI–XIX a. čia plytėjusių daržų žemių./ Kėdainių krašto muziejaus nuotr.

Atkasti XIX a. mūriniai pamatai Kranto 2-sios g. 9-ojo namo. Lauko riedulių ir plytų pamatai mūryti ant XVI–XIX a. čia plytėjusių daržų žemių./ Kėdainių krašto muziejaus nuotr.

(juokiasi) Ateities kartoms liks dar labai daug darbo. Jeigu mūsų miestas, atmetus namus, užima 87 hektarų plotą, esame iškasinėję mažiau nei hektarą. Ir kiekvieną kartą randame vis ką naujo.

Mūsų, archeologų kasinėjimai – labai svarbus informacijos šaltinis. Atlikę kasinėjimus, paruošiame išsamias ataskaitas, kurios nugula į archyvus. Šiuos analizuoja istorikai, antropologai, geologai ir kitų profesijų atstovai. Archeologija pasako labai daug, nes tyrinėja materiją.

Matote, Kėdainių senamiestis yra archeologijos paminklas. Kuomet jame vyksta statybos, yra būtini archeologiniai kasinėjimai.

Tik ką užbaigėme kasinėjimus vienoje jaukiausių senamiesčio gatvelių – Kranto 2-je. Vieno šios gatvės sklypo ištuštėjusioje rytinėje dalyje, tarp mūrinio namo Kranto 2-sios g. 9 ir Kranto 2-sios g. sklypo savininkas ketina pastatyti priestatą ir išplėsti namą. Šis yra gana keistų, neužbaigtų, eklektiškų formų. Drįsčiau sakyti, kad jis – šiek tiek netinkantis mūsų senamiesčiui. Vietą, kurią savininkas nori patvarkyti, praplėsti, mes ir kasinėjome.

Kiek laiko truko kasinėjimai Kranto 2-je gatvėje?

– Su lietaus pagalba – apie keturias savaites (šypteli). Lietus išties stabdė darbus. Iškasėme beveik 8 metrų ilgio ir 4 metrų pločio duobę. Į ją prilijo ir ši tapo baseinu. Mums teko kibirais semti vandenį, o po to – žemę džiovinti skudurais. Į pašlapusią vietą negalima lipti, nes patys viską sunaikintume ir sumindžiotume. Laimei, natūrali priesmėlio ir priemolio struktūra palanki, staigiai garuojanti, tad kliūtis įveikėme ir sklype radome daug įdomybių.

Atkasėme nestorą kultūrinį sluoksnį, bet labai informatyvų. Sluoksnis yra tik 90 centimetrų storio, daubų vietose – storesnis, siekiantis 1,60 metro.

Pirmiausia, kas labai įdomu – ištirtame 31,2 kv. m plote nuo XVI a. iki XIX a. plytėjo daržų žemės, buvę sklypų galai.

Tų daržų žemėse radome labai įdomios keramikos, fragmentų koklių, kokių dar nebuvome matę Kėdainiuose. Tai praplečia mūsų žinojimą apie tam tikrus estetinius miestiečių poreikius.

Atkasėme ir XIV a. šukių.

Radome gargažę. Ji – jau antroji, rasta mūsų mieste.

Daugiau nei prieš dvidešimtį metų atkasėte senąją, XIV a. gyvenvietę ir joje radote geležies dirbinių. Rūdos ir medžio anglių mišinio gargažė, jeigu tiksliau rudnelės pado gargažė, yra geležies gaivinimo liekana, o liekanų vežtis iš kitur nėra tikslo. Šios vasaros kasinėjimai dar kartą patvirtino, kad senieji gyventojai patys tuos dirbinius ir išgaudavo?

– Abi gargažės – XIV a. pabaigos. Jos išties liudija, kad čia vyko geležies gaivinimas.

Kaip žinome, lietuviai geležį mokėjo išgauti iš balų rūdos. O aplinkui balų, užpelkėjusių daubų buvo apstu. Tokie radiniai parodo senųjų žmonių pomėgius. Na, galbūt ne pomėgius – daugiau darbo pobūdį.

Prieš atkasant pirmąją gargažę prieš metus, Didžiosios Rinkos aikštės rekonstrukcijos metu, neturėjome įrodymų, kad senieji gyventojai geležį gaivino patys?

– Buvome radę geležies dirbinių iš to laikmečio, bet, kol nebuvome radę gargažės, galvojome, kad dirbiniai galėjo būti atvežti – nupirkti ar išmainyti. Dabar turime faktą, įrodantį, kad geležis buvo gaivinama čia. Gal kada nors rasime ir pačią gaivinimo vietą (šypteli).

Sodų vietoje statė gyvenamuosius namus

Kėdainių krašto muziejaus archeologas Algirdas Juknevičius./ Giedrės Minelgaitės nuotr.

Kėdainių krašto muziejaus archeologas Algirdas Juknevičius./ Giedrės Minelgaitės nuotr.

Šiek tiek plačiau pakalbėkime apie Kranto 2 g. sklypą, kurį kasinėjote. Minėjote, kad tose vietose iki XIX a. buvę sklypų galai, juose – sodai, daržai. Kada sodų vietose ir kodėl ėmė dygti namai?

– Užstatinėti ši sklypo vieta pradėta tik XIX a. pirmoje pusėje. Statybų pradžią byloja 0,42 m gylyje atkastas puslankiu sudėtų lauko riedulių su daužtų plytų intarpais statinio fragmentas. Pastarasis greičiausiai yra neaiškios gamybinės paskirties, gal virenės, pamato liekana. Patalpos, kurioje stovėjo šis statinys, liekanų nėra. Jos sunaikintos XIX a. pab. statybų.

XIX a. pab. čia buvo pastatytas namas ant mūrinių pamatų. Apatinė pamatų dalis dėta iš lauko riedulių ir daužtų plytų, viršutinė dalis mūryta iš plytų. Pamatų planas liudija, jog namo būta pailgo stačiakampio pavidalo, neaiškaus dydžio, galiniais fasadais orientuoto šiaurės-pietų kryptimi. Dalis namo stovėjo dabartinės Kranto 2-osios g. vietoje, o grįstas kiemas buvo dabartinio namo Kranto 2-ji g. 9 vietoje.

XIX amžiuje, kuomet 1801 metais išėjo caro įsakymas Lietuvoje, Baltarusijoje ir Ukrainoje kelti žydus iš kaimų į miestelius, iš pakelės smuklių žydai persikėlė į Kėdainius, Krakes, Šėtą. Jų padaugėjo, erdvė buvo ribota, todėl sklypų galuose, soduose pradėjo statytis namai.  1914 m. gaisras, tiesa, viską sudegino.

Dabartinio Kranto 2 gatvės 9 numeriu žymėto senojo namo pamatai netgi patenka į dabartinės gatvės ribas. Tai – labai įdomu, kadangi pati gatvė buvo suplanuota tik 1915 metais, po 1914 metų balandžio 30 dienos gaisro, per kurį išdegė didžioji dabartinio 78 senamiesčio kvartalo dalis.

Po gaisro kvartalas buvo suplanuotas iš naujo. Išilgai jo, pagal architekto Nikolajaus Rozenkvisto projektą, buvo nutiesta dabartinė Kranto 2-ji gatvė. Atokiau jos, dabartinio namo Kranto 2-ji g. 9 vietoje, apie 1932 m. buvo pastatytas nedidelis vieno aukšto raudonų plytų pastatas. Jame iki Antrojo pasaulinio karo veikė Kėdainių spaustuvės sandėlis, o spaustuvė buvo įsikūrusi dabartiniame name Č. Milošo g. 5.

Po karo sandėlis buvo rekonstruotas ir pritaikytas gyvenamajam namui.

Vėliau – šiek tiek išplėstas, o šio šimtmečio pradžioje buvo rekonstruotas į gyvenamąjį namą. Po šio šimtmečio pradžios rekonstrukcijos namui suteiktos neišbaigtos eklektiškos formos, kurios dabartinio šeimininko netenkino, ir jis siekia namą išplėsti, suteikti jam architektūrą, artimą mūsų miesto charakteriui.

– Kalbant apie šeimininkus – ar visada archeologai šeimininkų sutinkami noriai, o galbūt pastarieji, būna, dar ir piktinasi, kad jų teritorijoje knaisiojasi jūsų profesijos atstovai?

– Mano archeologijos praktikoje šio namo šeimininkas Mantas Dambrauskas – pirmasis toks. Negalite nė įsivaizduoti, kaip jis domėjosi mūsų kasinėjimais!… Pats dvi dienas su mumis kasinėjo, mus vis kava vaišino. Būna, žmonės pykteli, kad archeologai knisasi, o čia žmogus džiaugėsi galėdamas investuoti į archeologiją, kultūrą. Jis labai domėjosi, netgi aikčiojo, išvydęs iškastus daiktus.

Noriu gerais žodžiais paminėti ir savo talkininkus – Vilniaus universiteto ir Lietuvos edukologijos universiteto studentus bei Šviesiosios gimnazijos moksleivius.

Neretai einantiems pro šalį žmonėms įdomu, kas čia vyksta, neretas nori „paragauti“ to kasinėjimo. Tad turėjome ir dar vieną talkininką – pusaštuntų metų Adomą. Jis tiesiog ėjo pro šalį ir užklydo pas mus. Adomas labai kruopščiai valė žemes, padėjo plauti radinius, o kuomet pro šalį eidami kaimynai paklausė: „Ką tu čia darai?“, jis išdidžiai pasakė: „Plaunu šešioliktąjį amžių“ (juokiasi).

Senieji Kėdainiai – ant sąnašų kūgio paviršiaus

Kuo gi dar nustebino šis sklypas?

– Vienas įdomiausių momentų iš pastarųjų kasinėjimų – atkastos gelsvai rausvos  priesmėlio ir priemolio – Nevėžio senslėnio sąnašos. Jos atrodo išties įspūdingai. Sąnašas ilgu poledyniniu laikotarpiu sunešė potvyniai, polaidžiai ir šaltiniai, tekėję nuo viršutinės Nevėžio terasos.

Čia galime kalbėti apie mūsų senslėnį, kuris labai tiko gyventi žmonėms. Per visą Nevėžio slėnio ilgį, kuris siekia 209 kilometrus, vienintelė vieta, kurioje žmonėms buvo palanku įsikurti. Pirmiausia dėl to, kad dabartinių Kėdainių vietoje susiformavo minėtų sąnašų kūgis. Tas kūgis plyti tarp Nevėžio rytuose, Smilgos šiaurėje ir  bevardžio upeliūkščio, tekėjusio per dabartinį Ramybės skverą, pietuose. Būtent tos  kūgio sąnašos labai tiko žemdirbystei, nes jose labai gausu azoto, kalio, ypatingai – karbonatų ir kitų mineralų. Žmonės XIV a. pradžioje rado šitą kūgį ir, jį apgyvendinę, ėmė verstis žemdirbyste. Atkasę kūgį pamatėme, kad šis buvęs nelygaus, banguoto paviršiaus, su daug gilių daubų bei žvėrelių iškastais urvais.

– Kruopščių istorinių ir archeologinių tyrimų metu griūna mitai, kurie egzistavo dešimtmečius ar net šimtmečius. Ilgus metus buvo kalbėta apie tai, kad senieji Kėdainiai kilę iš nedidelio žvejų kaimelio. Tačiau tai, kad senieji gyventojai iš tiesų kur kas labiau kultivavo žemdirbystę nei kad žuvavo – visai naujas tvirtinimas, atsiradęs tik po archeologinių kasinėjimų?

– Tiesa, tenka išgirsti, kad senieji Kėdainiai kilę iš žvejų kaimelio. Ne – tai buvo žemdirbių sodžiaus ir būtent dėl minėtojo sąnašų kūgio.

Žmonės čia sėjo ir augino javus, užsiiminėjo žemdirbyste. Žvejyba buvo tik pagalbinis dalykas.

– Ar galima sakyti, jog gamtos suformuotas kūgis, derlingos slėnio žemės turėjo didelės įtakos miesto raidai?

– Taip, kūgis išties padiktavo paties miesto raidą, jo savitą urbanistiką. Dešiniojo Nevėžio kranto Kėdainiai būtent formavosi ir plėtėsi ant to kūgio: žmonės gatves tiesė, aikštes formavo, sklypus ir namus statė. Prakasus šį kūgį, maždaug 3 metrų gylyje rastume Nevėžio vagą. Ją maždaug prieš 12 tūkstančių metų išgremžė ledyno, besitraukančio į Šiaurę, tirpsmo vandenys. Šios vagos dabartinių Kėdainių vietoje būta 700 metrų pločio ir net 10 metrų gylio.

Klimatui keičiantis, šiltėjant orams, Nevėžis seko, rado savo dabartinę vagą, o buvusioje didžioje senos vagos dalyje po truputėlį formavosi senslėniu vadinamas slėnis.

Viena šukė pasako labai daug

Algirdai, kalbant apskritai apie archeologo profesiją – ar ji yra populiari?

– Ko gero, nelabai. Ji labai sudėtinga – tai viena. Antra – reikalauja labai daug pažinimo, darbo su medžiaga, net kitų profesijų atstovais. Reikalauja gilumo ir platumo. Archeologija iš dalies yra detektyvas (šypteli). Atkasęs kokį nors daiktą, turi labai daug juo domėtis, tampi ieškotoju: iš kur jis ar jo dalis, kodėl jis toje vietoje atsirado, vietinis jis ar atvežtas.

Kranto 2-osios gatvės kasinėjimų metu radome labai įdomios keramikos – balto molio – kokios Lietuvoje nėra ir nebuvo. Galima sakyti, kad ji – atvežta iš Lenkijos vietovės Kelcų. Kalbame apie XVII amžių. Vadinasi, jau tada buvo prekybiniai ryšiai tarp Kėdainių ir Lenkijos. Ir nors patys turėjome puodžių cechus, buvo pasiturinčių žmonių, kurie vertino grakštesnę keramiką. Kaip ir šiais laikais – vieni gali gerti kavą iš paprastų, molinių puodelių, kiti – iš porcelianinių (šypteli).

– Kranto 2-osios g. devintajame name, galbūt, gyveno pasiturintys žmonės, jeigu radote, kaip minėjote, brangios keramikos šukių?

– Taip sakyti nedrįsčiau. Šukes radome daržų žemėje. Jeigu šukės randamos name, galima bandyti kalbėti apie tam tikrą socialinį dalyką, bet mes šukę radome daržų žemėse. Tais laikais nebuvo sąvartynų, kaip kad turime dabar. Žmonės sudaužytus puodus išmesdavo sklypų galuose, užkasdavo juos, užpildavo duobėse.

Sunku pasakyti, ar tai – sklypo šeimininko šukė.

Namo, kurį kasėme, XIX a. pamatų aplinkoje randame fajanso šukių su garsios Rusijos imperijos „Kuznecov“ manufaktūros, turėjusios padalinius Rygoje ir Sankt- Peterburge, ženklais. Tai – gal kiek ir prabangos dalykas. Tai praturtina mūsų žinojimą, kad Kėdainiuose buvo gero skonio žmonių.

Kėdainiečiai nebuvo prasčiokai (juokiasi).

Nevėžio senslėnio kūgis, suneštas potvynių, polaidžių ir šaltinių, tekėjusių į senslėnį iš viršutinės upės terasos./ Kėdainių krašto muziejaus nuotr.

Nevėžio senslėnio kūgis, suneštas potvynių, polaidžių ir šaltinių, tekėjusių į senslėnį iš viršutinės upės terasos./ Kėdainių krašto muziejaus nuotr.

– Sakykite, ką archeologui gali pasakyti vieno daikto atplaiša, paprasčiausia šukė?

– Šukės, sagos, monetos, kokliai yra labai iškalbūs. Tai – artefaktai, kurie duoda postūmį pažvelgti plačiau.

Papasakosiu vieną įdomesnį dalyką. Pernai kasinėjome greta esantį Kranto 2 g. 11 namo sklypą. Atkasėme XIX a. pab. namo pamatus ir griuvenas, kuriose radome sagą. Prireikė mėnesio tai sagai išvalyti. Tada pasirodė, kad tai – pasidabruoto vario saga, kurios paviršiuje buvo nupiešti du trimitai, o per vidurį – žaibo strėlė. Kitoje pusėje buvo įspaustas užrašas „БР ВУНДЕРЪ. ПЕТЕРБУРГЪ“. Bene savaitę laiko ieškojau informacijos kataloguose ir suradau, kad tai – paštininko telegrafisto munduro saga, gaminta labai garsioje Vunderių šeimos manufaktūroje Sankt-Peterburge. Ši šeima nuo XIX amžiaus pabaigos iki 1917 m. gamino mundurų sagas tiek kareiviams, tiek įvairių profesijų pareigūnams.

Ką tai sako? Greičiausiai tai, kad tame name ir gyveno telegrafistas paštininkas. Gal žmona jam neprisiuvo tos sagos, gal jis ją pametė. Kartais iš vienos sagos gali sužinoti visą istoriją. Tuo archeologija ir įdomi – prakalbinęs vos vieną daiktą, gali sužinoti daug gražių istorijų.

Kodėl sakoma, kad Kėdainiuose geležis buvo gaivinama, o ne lydoma?  

Aukštakrosnės atsirado tik vėlesniais amžiais, pramoninės revoliucijos metu. Iki tol senieji metalurgai, Lietuvoje vadinti rudninkais, geležį išgaudavo patys, statydami rudnes. Rudnėje, kūrenant ją medžio anglimi ir malkomis, neįmanoma pasiekti tokios kaitros, kurioje geležis išsilydytų – geležis lydosi tik pasiekus 1535°C. Dėl šios priežasties rudnėje geležis būdavo tik gaivinama, maksimaliai pašalinant iš jos šlakus ir kitus šalutinius produktus. Pats geležies produktas vėliau buvo apdorojamas kalviškuoju būdu.  Aut. past.

 

Justina ŠVEIKYTĖ

www.rinkosaikste.lt