Scanpix nuotr.

Pokalbis su dvasinio universiteto Brahma Kumaris nariu Metthew Stephenson. Kalbamės apie naujos, kolektyvinės, sąmonės formavimosi laikotarpį ir su tuo susijusius reiškinius bei procesus. Metthew Stephenson teigia, kad pinigai gali suteikti tik laikiną laimę ir sėkmę, bet nepatenkina žmogaus dvasinių poreikių. Atokiuose ir skurdžiuose Indijos kaimuose daugiau laimingų žmonių nei pas mus. Trys ketvirtadaliai pasaulio žmonių neturi būtinų gyvenimui patogumų, o 33 žmonės valdo tris ketvirtadalius visų pasaulio turtų. Jei taip ir toliau, kas mūsų laukia?

Žurnalistė: Labai esu Jums dėkinga už ketvirtadienio paskaitą. Ta paskaita buvo išbandymas man pačiai, nes iš pradžių Jūsų klausė mano protas. Protas man sakė: „Ai, šitai aš jau girdėjau!“ Paskui išgirdau kitą balsą, kuris mane papurtė lyg šlapią kačiuką: „Ką tu darai, vaike! Juk tas žmogus atvažiavo dėl tavęs. Dar šiandien ryte sakei, kad turi daug problemų. Padariau viską, kad tu gautum atsakymus.“

Pradėjau klausytis ir girdėti lyg melodiją. Ji many pradėjo į visas puses sroventi, ir lyg vanduo plauti vietas, kur buvo kažkokių mazgų. Supratau, kad gavau nuostabią galimybę paruošti tai, ką vadiname savo sąmone, išgirsti tai, kas yra viduje, ir derinti su tuo, kas darosi aplinkui. Gavau visus atsakymus į klausimus, su kuriais atvažiavau. Labai dėkoju.

Paskaitoje sakėte, kad pasaulyje yra ryškios dvi poliarinės dinamikos: iš vienos pusės, pasaulis juda katastrofos link, o iš kitos pusės – formuojasi nauja sąmonė. Ar naujos, kolektyvinės, sąmonės galimybė susiformuoja, tik kai stovime katastrofos akivaizdoje?

Matthew Stephenson: Tokia situacija susiklosto tam tikru vystymosi periodu – individualiai arba kolektyviai, kai siekiame materialios gerovės. Daugumai atrodo, kad siekti materialios gerovės, gyventi išorinį gyvenimą yra normalu. Buvo laikas ir man, kai jos vaikiausi, žiūrėdamas į išorinį pasaulį, ieškojau, kuo apsimoka tapti, ką įsigyti. Tačiau vienu momentu mes prieiname savo gyvenime tašką, kai tokie siekiai nustoja prasmės, kai suprantame, kad išorinė sėkmė visai ne tai, ko anksčiau norėjome. Jūsų šalis buvo komunistinės šalies sudėtyje, vėliau tapote laisvi, įstojote į Europos sąjungą ir gavote daug viliojančių pasiūlymų įgyti tai, ko anksčiau negalėjote. Nepaisant to, vis daugiau žmonių pastebi, kad materialioji gausa, prabanga nėra tai, ko iš tikrųjų reikia, kad už ją tenka brangiai sumokėti. Akivaizdu, kad materiali gausa nepatenkina dvasinių žmonių poreikių, ir religija nebeteko jėgos tai daryti.

Taigi, viena vertus, žmonės siekia materialios gerovės, o kaip vartotojas aš tikrai žinau, kad pinigai gali suteikti tik laikiną laimę ir sėkmę, bet jie nepatenkina žmogaus dvasinių poreikių. Atokiuose ir skurdžiuose Indijos kaimuose mačiau daugiau laimingų žmonių nei Vakaruose. Vien per pastaruosius šešiasdešimt metų pasaulio populiacija išaugo penkiais milijardais. Trys ketvirtadaliai pasaulio žmonių neturi būtinų gyvenimui patogumų, bet manoma, jog 33 žmonės valdo tris ketvirtadalius visų pasaulio turtų. Dėl to didėja nepasitenkinimas ir konfliktų skaičius visur pasaulyje. Žmonės pradeda kelti klausimus ir ieškoti atsakymų.

Religija bando kažką siūlyti, bet ji užstrigusi praeityje. Iš esmės, mes visi strigę senoje dimensijoje su savo istorija ir supratimu. Jūs pasidalinote savo potyriu, kai paskaitoje staiga iš savo įprastinės perspektyvos atsivėrėte naujai krypčiai. Tokia galimybė atsiveria dažnam, bet ne kiekvienas ja pasinaudoja. Kažkada taip prasidėjo ir mano dvasinė kelionė. Nors mano gyvenimas buvo patogus, man sekėsi gerai, to nepakako. Jaučiau, kad kažko trūksta, bet dar nesuvokiau, kad tai mano dvasinė dimensija turi būti užpildyta. Tai lemiama susivokimo dalis: esame dvasia materialiame pasaulyje. Grupės „The police“ dainuoja šiuos žodžius. Deja, manome, kad esame materija. Dėl to esame susipainioję ir negalime suprasti, suderinti ir priimti visų pokyčių, kurie vyksta aplink. Esame prisirišę prie dalykų, kuriuos turime ir darome. Manome, kad esame fizinis kūnas – tai kelia didžiulę sumaištį. Mūsų kūnai kinta kiekvieną sekundę. Ir šis keitimasis veda mus prie nesaugumo jausmo. Daugeliui ateina laikas suderinti šiuos skirtumus. Turime kiekvienas individualiai prieiti tokį tašką, kad suprastume ir pradėtume kažką dėl to daryti, mokytis derinti skirtumus tarp išorinio ir vidinio pasaulio. Pirmiausiai turime suprasti, kad sąmonė yra pirminė.

Jūs pasakėte, kad pasaulis ypač paskutiniu metu toks greitas savo veiksmais, įvairiais procesais ir reiškiniais, kad mes, gyvendami šioje materialios sąmonės dimensijoje, nebesugebame nei to fiksuoti, nei būti saugūs, nei kontroliuoti. Matėme, kas vyksta visame pasaulyje, tačiau Europoj gal kiek atsiečiau į tai žiūrėjome, turėjome iliuziją, kad mūsų demokratija mus saugo. Šiandien, visų šitų įvykių kontekste, akivaizdžiai matome, kad demokratija reikalauja iš mūsų tikro demokratiškumo. Ir kad galbūt nelabai suvokiame, kokia sąmonės būsena yra demokratija. Gal žmogaus vidinė laimės būsena, kaip minėjote, turėtų pasireikšti socialiai demokratiškais veiksmais, tačiau matome, kad mūsų demokratija grįsta ne tiek vidiniais principais, kiek išoriniais įstatymais.

Reikalas tas, kad mes gyvename įvairialypėje visuomenėje, šnekame apie Europos sąjungą, jungimąsi, operuojame daugybe tokių sistemų, kalbame apie laisvę, galime laisvai keliauti ir daryti tai, ką norime. Lietuva išgyveno abi būsenas: anksčiau buvote valdomi ir kontroliuojami, o dabar turite kažkiek laisvės.

Mūsų bėda ta, kad laisvė yra tik iliuzija, nes esame dvasinėje savo gyvenimo vergijoje. Tai, kas lyg siūlo mums išsilaisvinimą, iš tikro mus įkalina. Jeigu žvelgiame į pasaulio visuomenės pradžią, tai matome, kad viskas prasidėjo nuo kolektyvinės sąmonės, kuri vystėsi ir plėtėsi. Šiame plėtros, įvairėjimo procese praradome jėgą ir susitelkimą, vyko kolektyvinės sąmonės susiskaidymas, atsiskyrimas. Skirtingos grupės kūrė skirtingas sistemas ir kultūras. Ir taip kūrėsi konfliktai ir pasidalinimai. Matome, su kokiais sunkumais susiduria Europos sąjunga dėl šio mūsų skirtingumo, kai vienos šalys narės dar pasiruošusios kažką daryti dėl bendro tikslo, o kitos – ne. Priežastis – mes neturime bendro vardiklio. Ir taip pat tai susiję su tuo, kad esame stokos būsenoje, jaučiamės tušti, ieškome, kuo užsipildyti iš išorės ir nesugebame to padaryti.

Vienintelis dalykas, kurį reikia suprasti, kad mes, nors ir skirtingi fiziškai (skirtingos kultūros, odos spalva, kalba, šalys), bet esame vienodi dvasiškai, mes esame viena šeima. Kiekviena iš 7 milijardų sielų mūsų planetoje turi unikalų požiūrį į kiekvieną reiškinį. Bet yra ir tam tikri bendri vardikliai. Mūsų giluminiai poreikiai yra tie patys: norime būti ramūs, laimingi, norime mylėti ir būti mylimi, norime būti saugūs. Tai yra esminiai žmogaus dvasios poreikiai. Problema ta, kad nežinome, iš kur šių dalykų gauti, ieškome šių dalykų išorėje. Pavyzdžiui, aš noriu laimės ir manau, kad ją man atneš turtas. Taigi siekiu turtų ir jie laikinai suteikia man laimės pojūtį. Tai turiu daryti be perstojo, bet vis tiek nelieku patenkintas, nes bandau užpildyti vidinį poreikį išoriniais dalykais.

Laimė yra dvasinė ir vidinė patirtis. Žmonės vartoja narkotikus ir kitką, kad galėtų peržengti savo kasdieninius potyrius ir įgyti kažkokią aukštesnę laimę, nes nežino, kad viskas, ko reikia yra čia pat, prieinama. Mes turime savo asmeninius išteklius, tiesiog juos turime sąmoningai aktyvuoti, žinodami, kad viskas į mūsų gyvenimą ateina iš dvasinės erdvės.

s pasakėte, kad reikalingas bendras vardiklis, kalbėjote apie pasirinkimą. Bet šiandien pati dažniausia pasaulyje liga yra depresija, jos viena iš pagrindinių priežasčių yra ta, kad žmonės neturi galios pasirinkti. Pavyzdžiu paėmėt savo gyvenimą. Sakėt, kad priėjot tam tikrą ribą, kai teko pasirinkti. Kadangi apie mus visus kalbate kaip apie turinčius bendrumą, ar galėtumėte pateikti instrukciją, metodiką, ką žmogus turi turėti, prie ko prieiti, kad jame susiformuotų pasirinkimo galia?

Svarbiausia yra pabusti, t.y. patekti į būseną, kai pripažįstame, kad turime keistis. Tai skirtingiems žmonėms ateina skirtingu laiku ir aplinkybėmis. Pavyzdžiui, man neatsitiko nieko ypač blogo. Tiesiog susidūriau su sunkumais ir stresu savo darbe. Būdavo ir ankščiau tokių situacijų, tada keisdavau kryptį. Toks yra gyvenimas, turime prisitaikyti.

Pats gyvenimas yra didžiulis iššūkis, ypač dabar jis keičiasi greitai ir stipriai. Esame priversti atsidurti sudėtingose situacijose ir aplinkybėse. Svarbiausia problema yra galia – ar ji būtų religinė, ar politinė ar mokslo. Imkim mobiliojo telefono pavyzdį. Netgi Indijoje visi juos turi. Su jais galima daryti įvairiausius dalykus, ne tik skambinti. Jie dabar labiau panašūs į kompiuterius. Taigi, mobilieji turi didžiulį potencialą, bet jų silpnoji vieta – galia: jų baterija greitai išsenka. Ta pati problema yra su dvasia: mes neturime galios.

Ne veltui 80–90% ligų yra psichosomatinės. Mes negerbiame savęs, turime problemų su savęs įsivaizdavimu, savo požiūriu, nežinome, kas esame ir ką darome, nes pasaulis yra susipainiojęs. Visuomenė, aplinka formuoja mums idealaus vyro, moters, tobulos šeimos viziją, kur laimingas vyras ir žmona, besišypsantys vaikai, gražūs namai, automobiliai. Paprasti žmonės žiūri ir kenčia, kad neatitinka šios dirbtinės socialinės klišės. Nes visa tai iš tikrųjų yra iliuzija. Taigi, ką daryti?

Prieiname ribą, kai kiekvienas, turintis mobilųjį telefoną, aplinkybių verčiamas ieškoti tiesioginio ryšio su šaltiniu baterijoms pakrauti.

Būtent! Įdomu stebėti pabėgėlius iš Sirijos. Jie visi turi mobiliuosius telefonus ir nuolat ieško, kur juos pasikrauti. Mobilusis yra naudingas prietaisas, ir mes su jumis naudojomės juo, kad galėtume suderinti šį mūsų susitikimą, taigi su juo viskas gerai.

Jūs – pirmas žmogus, kalbantis apie pabėgėlius su šypsena, šiaip visi kalba su sielvartu, gailesčiu, su siaubu.

Na, viską galima vertinti kaip tragediją, argi ne taip?

Kas atsitiko pasaulyje, kad žmonės įvairiausiais būdais yra verčiami ieškoti ryšio su Kūrėju, su Dievu? Kodėl žmonės nebegali būti laimingi, džiaugdamiesi savimi? Kodėl būtina kažkas daugiau?

Problema ta, kad tapome priklausomi nuo išorinių malonumų, poreikių bei aistrų. Visas problemas, kurias turime, susikūrėme patys. Priežastis ta, kad esame pagauti mechanikos, įsukti priežasties ir pasekmės rate.

Mes deramės dėl rūbų kainų su, pvz., Bangladešu, kur žmonės galbūt neturi už ką pavalgyti. Beveik neįmanoma kažkam vienam atsijungti nuo šitos įvykių grandinės. Tai yra įsiskverbę į visą mūsų visuomenę nuo bankininkystės iki kosmetikos pramonės. Daugelis prekių, tikriausiai ir tai, ką čia matome, yra atkeliavę iš Kinijos. Jie galbūt pagaminti vergiškomis sąlygomis, bet mes tai perkame ir remiame, nes mums taip naudinga. Kinija tikriausiai parūpina tris ketvirtadalius visų pasaulio materialių gėrybių. Taigi viskas yra tarpusavyje susiję visais lygiais, kokia visuomenė bebūtų – komunistinė ar demokratinė. Pasaulis yra globalus kaimas. Mes visi esame priklausomi vienas nuo kito. Esame vienoje valtyje. Taigi, kai valtis skęs, mes skęsime visi drauge.

Paimkime pavyzdžiu kad ir kuro tiekėjų streiką, kuris įvyko prieš kelis metus Jungtinėje Karalystėje. Nafta yra pasaulio valiuta, jos atsargos ribotos. Anglijoj vienu metu buvo benzino streikas ir blokada. Visi prekybos centrai yra užmiestyje, kadangi tai yra pigiausia vieta jiems įkurti. Jie aprūpinami naktį, prekės iš viso pasaulio atgabenamos keliais, lėktuvais ir laivais. Viskam reikalingas kuras. Ir pirkėjai važiuoja apsipirkti su savo mašinomis. Taigi, kai nutraukiate kuro tiekimą, nutraukiate viską. Per 2–3 dienas prekybos centrai tampa tušti. Po 4 dienų benzino kolonėlėse nelieka degalų. Po 5–6 dienų niekas nebevyksta į darbą. Visuomenė, negavusi naftos produktų, sugriūva per 6 dienas!

Ir jeigu taip būtų leista tęsti toliau, kas atsitiktų? Žmonės pradeda gyventi baimėje, galvoti apie savo šeimas, kaip išgyvens. Tą patį matome kitose pasaulio vietovėse, – Sirijoje ir kitur, kur visuomenė pradėjo griūti. Todėl, kad tos sistemos nėra stabilios. Jei žmonių populiacija per 60 metų išaugs dar 5 milijardais, nebegalėsime išpildyti planetos poreikių.

Jūs pasakėte, kad mūsų planeta – tai globalus kaimas, o mes visi sėdime vienoje valtyje, kuri, iš požymių matyti, tuoj skęs. Ką daryti mums, kurie tai suvokia, kad tas, kuris bando gręžti skylę valtyje, to nedarytų, nes, nesuvokdamas ką daro, gali nuskandinti visus?

Žirgą galime privesti prie vandens, tačiau negalime priversti jo gerti. Tad kai kurie žmonės taip elgiasi, tai kaip priklausomybė, tarsi narkotikas, kurį jie vartoja, kol numiršta. Galbūt ir suvokia, jog save žudo, tačiau nesiliauja. Pavyzdžiui, Anglijoje rūkymas viešoje erdvėje šiais laikais beveik neegzistuoja. Kai buvau jaunas, rūkėme visi: mano tėvai, giminės… Tai atrodė normalu. Ir dabar matau daug rūkančiųjų, taip pat ir jaunimo. Bet Anglijoje tą jau vargiai bepamatysi: žmonės priėmė ir suprato žinutę, kad rūkymas žudo.

Tad kas yra rūkymas? Tai priklausomybė, tačiau dauguma toliau rūko. Vis dėlto, kai kurie žmonės išgirdo žinutę ir pakeitė kryptį. Tai užtrunka, kiekvienam savas laikas. Tad kai tam tikros sistemos, struktūros ir gyvenimo modeliai žlugs, žmonės turės prisitaikyti. Kaip ir jūs, tikriausiai, kai gyvenote sovietinio režimo laikais, kai kurie dalykai buvo neprieinami ir turėdavote suktis iš padėties. Tačiau dabar gyvenate gausoje: teko lankytis jūsiškiuose prekybos centruose, ir ten daugiau prekių nei pas mus. Tapome pernelyg patenkinti, gyvendami pertekliuje. Tačiau kai visko ima mažėti, žmonės reaguoja įvairiai. Jie ieško saugumo ar kažko panašaus, kas juos palaikytų.

Rodos sakote, kad žmogus savo noru nesikeis. Tik tada, kai daugiau bus nelaimių, kai pajus pavojų dėl to, prie ko yra prisirišęs: šeimos, turtų, bankų, garbės, pradės ieškoti būdų, kaip tai išsaugoti. Ir gal per šitą dramą jame susiformuos poreikis ryšio su kažkuo kitu, aukštesniu?

Matote, ne visi šiuo metu yra atviri alternatyvoms. Yra posakis „sudėti visus kiaušinius į vieną krepšį“. Esame linkę manyti, kad žmonės tai išspręs. Tačiau problema ta, kad visi, įskaitant didžiuosius dvasinius lyderius ir politikus, nors ir kupini geriausių norų, negali nieko pakeisti. Tarsi klijuotum pleistriuką ant milžiniškos žaizdos. Tai nepadeda. Todėl reikalingas sąmonės perkeitimas. Ir jis nebus niekam lengvas. Nes reikia mąstyti kitaip. Būtina sugrįžti į savo autentišką erdvę.

Esame labai ilgoje kelionėje, ir pakeliui susikaupė daug sumaišties. Žinoma, žmonės turi nuostabių minčių apie tai, kas įvyko ir ką turėtume daryti, kiekvienas turi po detalę bendros dėlionės. Tačiau kai neturime vientiso paveikslo vaizdo, ir dar jei trūksta detalių, dėlioti tampa sudėtinga.

Kokie turėtų būti konkretūs mūsų veiksmai, kad mums užtektų naujos sąmonės tai visai beprotybei užkloti? Ar iš viso tai įmanoma šitoj dimensijoje, dvimatėje priežasties ir pasekmės sistemoje, kai mes šiandien išgyvename pasekmes tų veiksmų, į kurių priežastis anksčiau nekreipėme dėmesio?

Mes mokome meditacijos ir sulaukiame labai įdomių nuomonių apie tai, kas yra meditacija. Ko ieškome ir koks viso to tikslas? Žmonės sako, kad malda ar meditacija padės viską išspręsti. Tačiau gyvename visų savo veiksmų ir patirčių pasekmėse. Esame labai įpareigoti praeities – natūralu, kad esame labai sutrikę.

Mano nuomone, meditacija tėra metodikos, kurios nutiesia kelią į savęs suvokimą. Jei psichologai bando išspręsti traumos priežastis, atsakymų ieško praeityje. O mes esame žiauriai traumuoti; tad iš kur visa tai? Turime suprasti savo iššūkius. Iš kur mes ir kas čia vyksta? Jei pažvelgtume į savo praeitį, galbūt taip pat rastume nuorodų. Tačiau labai priklauso, kokioje visuomenėje, kultūroje ir žemėje gyvenate. Pavyzdžiui, pagal krikščionybę ir katalikybę, tai mūsų gyvenimas toks, kad dabar esi čia, o paskui išeini, ir baigta. Tad jei tavo gyvenimas apgailėtinas ir siaubingas, tai tavo problema. O Rytuose (ir pusėje pasaulio) tikima, kad gyvenimas yra tęstinis procesas. Nežinau, ar turite vaikų, bet galbūt pastebėjote, kad jie, nors ir labai maži, yra asmenybės. Tad turime mąstyti atvirai ir priimti kito požiūrį bei sąmoningumą. Tai suteikia kitokią perspektyvą ir supratimą.

Sakykime, per daug metų aš pabuvojau daugelyje kūnų ir nugyvenau gyvenimų, galbūt tai paaiškintų, kodėl esu tokia sudėtinga asmenybė? Kodėl tiek daug painiavos ir prieštaringumo mano gyvenime? Kodėl kai kurie žmonės kenčia, o kitiems visad gerai sekasi? Tad, kokia to priežastis – ar kada savęs paklausėt? Mums reikia aiškumo.

Galbūt mūsų gyvenimas prasidėjo nuo tobulybės taško. Nes esti mokslinis suvokimas, jog viskas yra veikiama entropijos. Tad kai, rodos, sekasi materialiai, materialiniame pasaulyje, dvasiniame viskas eina atbulyn.

Oksforde vyko mūsų stovykla, kur susirinko daug iškilių mokslininkų. Stebėdamas stovykla, supratau daug įdomių dalykų. Žmonija įgijo mokslinių įgūdžių, kurie padeda ištirti, išskaidyti, išplėtoti informaciją. Koks, pavyzdžiui, medicinos mokslų rezultatas šiuo metu? Ar galėtume tai pavadinti holistine programa? Ir vis dėl to ji paplitus. Ligoninės pilnos kiekvienos ligos ir kūno dalies specialistų, ir jie net nedirba kartu, o kiekvienas atskirai. Polinkis skirstyti, skaidyti atsispindi ir mokslininkams tyrinėjant meditaciją. Stovykloje mes juos pabandėme grąžinti prie esminio taško. Kai jie tai atrado, grįžo atgal tuo pačiu keliu – prie plėtros ir skaidymo. Negalėjo atlaikyti esmės.

Taigi, problema – ne pasaulis, o sąmonė. Problema ta, kad mūsų kolektyvinis mąstymas yra klaidingas. Turbūt atsimenant, kai paskaitoje paprašiau visų minutei nustoti galvoti. Nežinau, kaip jums tai pavyko, bet daugumai žmonių tai buvo sunki užduotis. Ir tai aiškiai parodo, kur esame: mes negalime kontroliuoti savo minčių, tad neturime pasirinkimo. Mūsų mintys diktuoja, kas su mumis vyksta. Tai turime suprasti ir įveikti.

Ką reiškia kontroliuoti savo mintis?

Kai paprašiau atlikti pratimą – sustabdyti savo mintis – bandžiau parodyti, kad pačios mintys ir galvojimas tai nesu aš. Pratimo tikslas buvo išsiaiškinti savo tikrąją tapatybę. Šis pratimas pademonstruoja, kad aš nesu mano mintys ar jausmai. Ir nors daugelis negalėjome ilgam sustabdyti savo minčių, tačiau galėjome pajusti savo atskirumą nuo jų, kad tas, kas bando sustabdyti jas, yra kažkas kita. Taigi turėjome progą atpažinti, kad mes nesame mūsų mintys.

Reikia suprasti, kad mūsų mintys, jausmai keičiasi, viskas juda, yra trumpalaikiška ir nuolat kinta. Bet sąmoninga būtybė, savasis aš yra statiškas. Tačiau gyvenime mes dažniausiai tapatinamės su savo mintimis ir jausmais. O ką matome išorėje šiuo momentu? Kas vyksta? Metų laikai keičiasi, lapai ruduoja ir krenta nuo medžių. Bet mums viskas su tuo gerai? Ar ne? Mes žinome, kad ateina žiema. Tas pats vyksta ir mūsų viduje.

Darau prielaidą, kad mokslininkai neturi jokių šansų tais instrumentais, kuriais jie skaldo atomą ir ieško to, kas yra statiška, nekintama, šito rasti. Iki begalybės galima eiti. Reikalinga kažkas kita, kažkoks visiškai kitas instrumentas, kad būtų galima užmegzti ryšį su tuo, apie ką Jūs kalbate?

Todėl, kad instrumentas, kuriuo mes turime suprasti save, yra mūsų sąmonė. Ir kad tai padarytume, turime atskirti tai, kas mes esame iš tikrųjų. Ir būdas tai atrasti yra aktyvuoti savo vidinę tylą. Tyla yra raktas. Tyla užima tokią svarbią vietą dvasiniame vystymesi, nes joje slypi visi atsakymai, kurių mes ieškome. Kai visiškai nurimstame, tada žinome, ką turime daryti. Deja, šiuo metu gyvename triukšmo pasekmėse.

Taigi, kaip jūs minėjote, kas jums pasikeitė man kalbant: jūs išgirdote balsą, kuris liepė jums klausytis. Kai mes įsiklausome į save, mes gauname reikiamus atsakymus. Jūs klausotės ne savo proto ar minčių, o išgirstate tai, kas ateina iš tos tyliosios erdvės. Todėl, kad ten yra visi atsakymai, nes tiesa slypi tyloje.

Taigi, mes turime būti pasiruošę klausytis, o tam kad klausytumės, turime nurimti. Nes kitu atveju mano proto balsas užpildo tą erdvę. Ir aš nekalbu apie fizinį balsą, bet apie balsą, kuris be perstojo kalba mano galvoje. Ir tai dar įdomiau, bet jei išvystome šį įgūdį, mes net neprivalome galvoti. Mes taip įpratę galvoti apie viską ir analizuoti, bet tai iš tikrųjų nebūtina.

Vertiname viską per savo požiūrį – tai dažniausiai mus klaidina. Ir tai neleidžia mums matyti, ką turime daryti ir kodėl čia esame. Koks mūsų tikslas? Tik susituokti, sukurti šeimą, gauti darbą? Ar yra kažkas daugiau gyvenime? Mes nežinome, nes mes negirdime. Kiekvienas žmogus turi teisę būti ramus, mylimas ir laimingas. Bet šito ieško netinkamoje vietoje. Mes turime prigimtinę teisę būti laimingi pastoviai. Bet kad taip atsitiktų, reikia kai ką paleisti. Aš tarsi paukštis, galėčiau laisvai skristi, bet vis negaliu paleisti tos šakos, į kurią esu įsitvėręs ir kurios nenoriu paleisti, tai kaip gi aš skrisiu?

Jūs paskaitoje dažnai kartojote „ramybė tyloje“. Kas kalba tyloje?

Kas kalba tyloje? Dvasia kalba tyloje, savasis aš, toliau galiu pasiekti ryšį su aukščiausia siela, bet pirma mūsų darbo dalis yra savęs atpažinimas. Pavyzdžiui, ką mes darome dabar – bendraujame. Bet mums reikalingas vertėjas. Todėl, kad aš nesuprantu lietuviškai, o jūs nesuprantate angliškai ir mes negalime kalbėtis tiesiogiai.

Tokia pati problema mums egzistuoja dvasiškai. Mes norime su kažkuo susisiekti telefonu, bet neturime jo numerio. Taip pat vyksta šiuo metu, aš bandau su kažkuo kalbėti fiziškai, kas iš tikrųjų yra dvasia. Ši komunikacija neveiks, nes komunikacijos priemonės nesuderinamos.

Pavyzdžiui, aš galiu tikėti, kad dievas yra aukščiausioji jėga, bet daugelis pasaulyje vaizduojasi dievą kaip žmogų. Bet žmogus yra laikinas. Joks žmogus neegzistavo amžinai, joks žmogus nėra tobulas. Taigi, mes įsivaizduojame kažką, bet tai gali būti absoliučiai klaidinga.

Jeigu išmokčiau lietuvių kalbos, mes galėtume diskutuoti tiesiogiai, be vertėjo. Tą patį mes turime padaryti dvasiškai. Iš tikrųjų, mes net neturime nieko daryti, tik prisiminti. Ir sistema, kurios mes mokome, padeda prisiminti, kad aš esu ne kūnas, o siela. Ir kai aš susipažįstu su tuo ir jaučiuosi patogiai, tada mes kuriame kitokią dinamiką. Tuomet aš įgaunu galimybę susisiekti su aukštesniąja ar dieviška dvasia, dievu. Todėl, kad aš esu dvasia. Ir tuomet turiu būdų, priemonių susijungti su šaltiniu, su galia.

Žmonės meldėsi tūkstančius metų, tačiau tai nepadėjo kiekvienam įgauti dievišką sąmonę. Žmonės, žinoma, išgyveno nuostabių religinių patirčių, vizijų, apreiškimų. Bet pažiūrėkite: kur mes esame, kur ritasi bažnyčia, koks jos poveikis šiuo metu žmonėms, – ten dedasi įvairūs, ne tik geri dalykai.

Taigi turime suprasti, kas vyksta. Mes turime vėl save sujungti su savo dvasiniu įsisąmoninimu. Mes turime palikti visas patirtis, visas traumas, visą praeitį ir grįžti į centrą, į savo prigimtinį dvasinį branduolį. Visas patirčių potencialas laukia mūsų. Mums tik reikia galios, kad aktyvuotume jas. Mes išnaudojame tik 12 procentų savo potencialo. Mes tiesiog laukiame, kad išreikštume savo grožį ir didingumą ir galėtume dalintis vienas su kitu. Kiekvienas iš mūsų yra unikali šviesos būtybė, mes esame sąmoninga energija. Mes nesivaržome vienas su kitu, – mes čia, kad sustiprintume mūsų pasaulį, kad kartu gyventume harmonijoje. Mes galime dalintis visa nuostabia gausa, kurią turime, tiesiog mums reikia pakeisti mąstymą.

Kur Jūs mokėtės, kaip keisti mąstymo ir požiūrio kryptį?

Asmeniškai man prireikė pažvelgti į Rytų filosofiją, kad parodytų man kryptį. Aš kilęs iš krikščioniškos aplinkos. Bet būtent Rytų filosofija atvėrė man gilesnių dalykų. Aš visą gyvenimą ieškojau atsakymų ir teisingos krypties. Turėjau daug skirtingų patirčių, keičiau darbus, santykius. Netikėtai kažką atpažinau, nors buvau skeptiškas, aš viską vertinau skeptiškai. Nes buvau patyręs, kad gyvenimas nuvilia, ir žmonės meluoja. Nes kiekvienas turi savo tikslų ir dėl jų naudojasi tavimi, netgi apgauna. Net santykiuose su draugais taip nutinka. Kiekvieną motyvuoja jo silpnybės. Silpnybės pančioja. Todėl man reikėjo aiškių atsakymų. Ir kaip ieškotojas aš pradėjau giliau žvelgti į tai, kas vyksta. Man ypatingai svarbu, kad viskas būtų savo vietose, kad visa dėlionė būtų iki galo sudėliota. Man neužteko būti tiesiog dėlionės detale, padėta į jai skirtą vietą.

Mes taip darome mene, tapyboj, drožyboj ar muzikos kūrinyje: skiriame daug laiko, energijos, nes norime sukurti kažką teisingai, norime atskleisti visumą. Pradedame nuo balto popieriaus lapo, tuščios drobės ar gabalo akmens ir pamažu dirbame, kol kūrinys įgauna formą.

Taigi, esame darbo procese. Aš esu tai. Plėtojuosi, vystausi diena iš dienos, momentas po momento. Mokausi, prisitaikau. Tai yra dvasinio augimo meno dalis. Taip pat ir suprasti, kas dedasi aplink mane, ir, žinoma, klausti. Bet mums reikalingas paaiškinimas.

Tai kokia ta įstaiga, kuri to moko, kokia ta vieta?

Aš radau atsakymus radža jogoje.

Kas yra radža joga?

Radža joga reiškia „karališka joga“ arba „karališkas ryšys“. Tai reiškia būti karaliumi sau, vadovu sau. Tai aukščiausia jogos forma arba aukščiausias dvasinis ryšys. Manoma, kad tai pati sunkiausia jogos rūšis. Jūs tampate karaliumi pats sau.

Brahma Kumaris yra taurė, kurioje laikomas radža jogos mokymas. Tai, ką dabar turime Brahma Kumaris, yra universalūs visuotiniai ryšiai tarp pačių įvairiausių individų.

O tas indas yra sudarytas ne iš kūnų, o iš Jūsų norų, svajonių, iš Jūsų jėgos?

Šis indas laiko rišlumą tarp sielų, sąmonės susivienijimą. Nes mes turime daug skirtingų individų iš skirtingos aplinkos, skirtingo auklėjimo, kultūrų, bet tame bendrame inde visi galime būti vieningi.

Ar toje vazoje, tame inde, kaupiasi ta dvasia, Jūsų vadinama jogos galia?

Taip, ilgainiui, kai skirtingumas tampa vieningumu dėl susikoncentravimo, nes visas mūsų dėmesys yra nukreiptas į vieną dalyką.

Ar ta susijungimo, susitelkimo dvasia, esanti tame inde, ir daro poveikį visai pasaulio visuomenei?

Taip, nes 8 procentai jau keičia visumą. Užsiimdavau transcendentine meditacija prieš radžą jogą. Jie labai domisi šiais faktais ir skaičiais. Taigi, jie ištyrė, kad, kai mažas procentas populiacijos meditavo, sumažėjo žmonių ligoninės priimamajame, sumažėjo nusikaltimų. Priežastis – grupė žmonių meditavo kartu. Jie bando tai patvirtinti moksliškai.

Esame tame pačiame procese. Nors skirtingumas išlieka, bet turime tą patį gyvenimo būdą ir tą patį tikslą, visi žinome, kad turime judėti į vis didesnę vienybę. Bet individualiame lygyje turime dirbti kiekvienas su savimi. Taigi, individualios ir kolektyvios pastangos vyksta tuo pačiu metu: mes auginame galią individualiai, bet kai susijungiame, tai sukuriame kolektyvinę galią. O kolektyvinė galia gali keisti situaciją pasaulyje, nes tai dvasinė jėga, kuri teikia šviesą, atneša aiškumą sieloms, kurios skendi tamsoje.

Taigi, mūsų individuali joga su Dievu tampa vienijančia jungtimi, ir ta jungtis leidžia dievo galiai apsireikšti kiekvienam. Deja, šiuo metu daugelis sielų negali prisijungti prie šito ryšio, nes yra per silpnos. Bet kai jos patirs šią jungtį, tai supras, ir tada viskas pradės plėstis teisinga kryptimi. Tačiau pradėjimas eiti šiuo keliu ir seno pakeitimas nauju gali būti didelis ir skausmingas iššūkis.

Sakėte, kad pradedant eiti dvasiniu keliu Jums buvo labai svarbu pamatyti, kaip atrodo visumos dėlionė. Ar tame inde ir yra ta dvasinė sistema, kurią Jūs norėjote pajausti, ištirti, būti jos veikime?

Dalykas, kuris mums leidžia pajusti aiškumą ir žinoti, kaip elgtis bet kokioje situacijoje, yra žinios. Žinios yra galia.

Pavyzdžiui, jūs turite diktofoną, bet jeigu nežinote, kaip juo naudotis, jis nenaudingas. Jeigu jį pamirštumėte įjungti, galėtume be galo kalbėti, bet niekas daugiau mūsų neišgirstų. Lygiai taip pat mes turime dvasines žinias. Reikia jas studijuoti. Mes turime dvasinius studentus ir vadiname Brahma Kumaris universitetu. Mes atėjome čia tam, kad mokytumės.

Žinių paaiškinimas Brahma Kumaris universitete yra mūsų siekis ir tikslas. Tai nėra aklas tikėjimas. Aš netikiu aklu tikėjimu. Noriu pamatyti priežastį ir pasekmę. Noriu pamatyti visą paveikslą. Todėl linkiu, kad kiekvienas turėtų kuo daugiau aiškumo, kad suprastų, ką mes turime daryti ir kur einame. Ir kad mums visiems yra įmanoma gyventi kartu, bet turime būti pasiruošę keistis. Ir, visų svarbiausia, turime būti pasiruošę prisiimti atsakomybę už savo pačių galvojimą. Nes mano galvojimas yra tai, kas keičia viską.

Linkiu, kad kiekvienas pabustų! Om Shanti. Tai reiškia „aš esu rami siela“.

 

Už galimybę įrašyti interviu dėkojame Brahma Kumaris pasaulio dvasinio universiteto studentei socialinių mokslų daktarei Egidijai Laumenskaitei.