Scanpix nuotr.

Yra šalis, kuriai Lietuva turėtų būti dėkinga už baroką, renesansą, reformaciją ir daugelį kitų su Europos kultūra susijusių reiškinių. Tai – Italija, kuriai bus skirtos dvi dokumentikos ciklo „Lietuvos kolumbai“ dalys.

Bene ryškiausia visų laikų Italijos „ambasadorė” Lietuvoje – karalienė Bona Sforca (Sforza, 1494-1557), Žygimanto Senojo žmona ir Žygimanto Augusto motina. Įtakingosios motinos Izabelės Aragonietės auklėta kaip būsima karalienė, ji turėjo puikų išsilavinimą, kuriuo galėjo varžytis su galingiausiais to meto vyrais. Lietuvai ji pagimdė ne tik vieną iškiliausių valdovų, bet ir sudarė sąlygas čia užgimti renesanso kultūrai ir meno sklaidai. Bonos Sforcos užmegzti Lietuvos ir Italijos ryšiai plėtojosi iš vieno amžiaus į kitą. Vilniaus senamiesčio baroko šedevrai yra sukurti perimant Italijos šiaurės regiono Lombardijos meistrų patirtį. Vilniuje stovintys Valdovų rūmai buvo atstatomi konsultuojantis su Sforcų pilies ekspertais.

Bona Sforca pirmoji į Lietuvą atvežė ne tik šakutę. Lietuvius ji išmokė valgyti daržoves ir šiandien yra laikoma šiuolaikinės Lenkijos ir Lietuvos virtuvės motina. Tačiau ne mažiau svarbus jos vaidmuo Lietuvoje vykdant Valakų reformą, kuriai įgyvendinti prireikė išsilavinusių žmonių – matininkų, iždininkų, apskaitininkų. Reformos rezultatai – sutvarkyta apskaita, sueuropinta žemėtvarka, žemėvalda bei žemdirbystė – įkvėpė ir Skandinavijos šalis imtis panašių pertvarkų.

Lietuvos valdovams įtaka prilygstanti Pacų šeima buvo tiesiogiai susijusi su senąja Italijos Pazzi gimine, kilusia iš Florencijos. Ypač artimi ryšiai Pacus siejo su Toskanos kunigaikščiu Kozimu Trečiuoju de Medičiu (Cosimo III de Medici).

Pirmąją baroko stiliaus bažnyčią Šiaurės Rytų Europoje – LDK žemėse, Nesvyžiuje – pagal Jėzuitų ordino pagrindinę šventovę, Romos Švenčiausiojo Jėzaus vardo bažnyčią XVI a. pabaigoje pastatė Radvila Našlaitėlis. Po bažnyčia esančioje kriptoje mediniuose karstuose ilsisi 72 Radvilų giminės atstovai. Tai – trečias pagal dydį Europoje tokio pobūdžio giminės mauzoliejus.

Iš Italijos per Abraomą Kulvietį, vieną šviesiausių to meto lietuvių, į Lietuvą atėjo reformacija. Trijuose Italijos universitetuose studijavęs A. Kulvietis 1539-aisiais Vilniuje įsteigė mokyklą, kurioje mokėsi apie 60 mokinių – būsimų Lietuvos šviesuolių. Kulvietis nuolat palaikė ryšius su garsiais Italijos ir pasaulio mokslininkais ir skleidė Lietuvoje progresyviausias to meto idėjas.

Vienas ryškiausių moderniosios Italijos atspindžių Lietuvoje – popiežius Pijus XI-asis (pasaulietinis vardas Achille Rati), 1926-aisiais pripažinęs Lietuvą nepriklausoma (nuo Lenkijos) bažnytine provincija. Prieš tapdamas popiežiumi, 1918 m. popiežiaus Benedikto XV jis buvo paskirtas apaštališkuoju vizitatoriumi Lenkijoje ir Lietuvoje.

Nemaža ir Lietuvos ženklų Italijoje. Garsusis LDK klasicistas Pranciškus Smuglevičius, Romoje tapydamas „Domus Aurea“ freskas, diktavo klasicizmo dailės madas visai Europai. XVIII a. pabaigoje jis buvo vienas geidžiamiausių ir brangiausiai apmokamų dailės meistrų.

Jau dvidešimtajame amžiuje ryškų pėdsaką Italijoje paliko tėvas ir sūnūs Lozoraičiai. Tėvas Stasys, buvęs Lietuvos užsienio reikalų ministras ir ambasadorius Italijoje, Romoje ir mirė nesulaukęs laisvos Lietuvos (1983 m.). Atgauti nepriklausomybę padėjo jo sūnus Stasys Lozoraitis, buvęs Lietuvos ambasadorius JAV ir prie Šventojo Sosto. 1993 m. jis dalyvavo Lietuvos Prezidento rinkimuose. Ir S. Lozoraitis, ir jo brolis, Vatikano radijo žurnalistas Kazys Lozoraitis, buvo vedę itales, pamilusias Lietuvą.

Gerokai anksčiau, dar nuo maždaug II a., iš baltų žemių į Romos imperiją vingiavo gintaro kelias. Istorijos šaltiniai rodo, kad gintaras buvo naudojamas ne tik papuošalams, bet ir medicinai. Yra duomenų, kad gintaru buvo išpuošti ir gladiatorių ginklai, šarvai ir pačios arenos, kuriose vykdavo gladiatorių kovos.

„Lietuvos kolumbai“ – antradienį 21.30 val. per LRT TELEVIZIJĄ.