– Ar esate grupės „Lemon Joy“ muzikos gerbėja? Sukūrėte viršelį albumui „Willkommen“, išleistam praėjusiais metais.

– Taip, man patinka muzikos skambesys ir, prieš imdamasi kiekvieno projekto, pasiklausau tos muzikos, įsigilinu į skambesį ir ieškau specifikos – kuo tai skiriasi nuo ankstesnių albumų. Tuomet stengiuosi išreikšti tai vaizdu. Susipažįstu su muzika, o „Lemon Joy“ kūryba man patinka.

– Ar muzika turi patikti?

– Manau, kad ji neturi būti svetima. Neprivaloma būti muzikos gerbėju, kad sukurtum vieną ar kitą viršelį. Tačiau manau, kad tai neturėtų būti svetima, nes jei nemėgsti tam tikros muzikos, nejausi smagumo. Gal net tas viršelis bus svetimas muzikos grupei, nes visgi reikia atskleisti muzikos specifiką.

– Ar lengvai buvo sukurtas „Lemon Joy“ kompaktinės plokštelės „Willkommen“ dizainas?

– Atrodo, kad tai gana minimalistinis sprendimas, švarus dizainas, bet pats procesas buvo gana ilgas. Mes su Igoriu Kofu apsibrėžėme tam tikras gaires, prielankumą jis jaučia minimalizmui. Tad tikrai žinojau, kad eisime link to. Tai labai švarus dizainas, yra dvi spalvos – tamsiai pilka ir šviečianti žalia. Kai reikėjo išsirinkti elementus, visiškai „išsivalėme“ ir ant albumo viršelio net nėra pavadinimo. Apsiribojome tik W raide. Tai tam tikras linijų derinys. Procesas buvo ilgas, bet manau, kad rezultatas – išgyventas ir išpuoselėtas.

– Apie albumą, ko gero, negalima spręsti tik pagal jo viršelį?

– Ir taip, ir ne. Sakoma, kad ir apie knygą negalima spręsti iš viršelio. Nereikia spręsti, jei dizaineris kūrė atidžiai nežiūrėdamas, jei viršelis – tarsi atskiras nuo grupės įvaizdžio ir skambesio. Pagrindinė dizainerio užduotis kuriant viršelį – nesupriešinti vaizdo su visu kitu. Bet jei dizaineriui pavyksta atrasti grupės unikalumą ir vaizdu tai perteikti, tuomet iš viršelio spręsti reikia.

– Jei tai dizainerio kūryba, ar reikia kovoti už savo idėją?

– Dizainas yra taikomasis menas, tad reikia prisitaikyti iki tam tikro lygio. Tai nėra kažkokių dizainerio ambicijų įgyvendinimas, dizaineris turi atspindėti muzikos skambesį. Kartais tenka ne pakovoti, o padiskutuoti, bendradarbiauti su muzikos kūrėjais, prodiuseriais apie tai, kas labiausiai tiktų. Bet nevadinčiau to kova.

– Kokius atliktus darbus dar išskirtumėte? Kokia buvo iššūkiai, kūrybinis procesas?

– Dabar šioje srityje vyko pertrauka. Anksčiau dirbome prie kelių Jurgos Šeduikytės albumų viršelių, taip pat „Anties“ viršelių. Prieš penkerius metus to buvo gerokai daugiau. Labai smagiai dirbta su Jurgos projektais, nes ten buvo daug laisvės ir kilo įdomių sprendimų.

To pavyzdys – Jurgos albumas „+37 ° (Goal of Science)“. Albumo viršelio nuotraukų fotografavimas vyko aparatu, kuris fiksuoja ne vaizdą, o šilumą. Darėme ir pačios Jurgos, ir visos grupės fotosesiją. Tai nebuvo svetima pačiam albumui ir jo pavadinimui, temai.

Vienas smagesnių žaidimų ir eksperimentų buvo darbas su Suicide DJs albumu „Animation“. Jis turi labai ilgą pavadinimą iš keliasdešimties žodžių, kurį sutalpinome paišytame albumo viršelyje. Dėl muzikos skambesio kilo mintis padaryti tokį eksperimentinį iliustravimo principą. Piešimas buvo smagus tuo, kad tiko tik tai, kas nedailiai ir negrabiai nupiešta. Taip norėta atkartoti neprofesionalų piešimą.

Iš to buvo sulipdytas albumo dizainas, ištisinis piešinys, paišyti net rėmėjų logotipai. Nėra nė vieno elemento, sukurto kompiuteriniu būdu. Toks eksperimentinis žaidimas tiko prie muzikos, kuriai būdingas kiek nešvarus garsas ir tai, ką sau leidžia Vidas Bareikis ir Ainis Storpirštis.

– Kaip buvo sukurtas „Anties“ albumo viršelis?

– Albumas „Ančių dainos“ buvo grupės sugrįžimas. Nariai buvo po pertraukos, paverslavę, kostiumuoti. Gvildenome idėją, kokia ta naujoji „Antis“, kilo mintis sukurti albumo viršelį, kuriame matyti juodas kostiumas ir kiaušinio galva, ir nežinia, kas iš to gims.

Eskizas buvo sukurtas gana nesunkiai, iš greitai internete rastų nuotraukų. Tačiau išsiaiškinus, kiek tos nuotraukos kainuoja, paaiškėjo, kad tai milžiniška suma. Padaryti fotosesiją būtų buvę pigiau. Visgi aš pasišoviau paieškoti internete kitų nuotraukų, suvedus paieškos laukelyje „Kiaušinio fotografija“, gavau daug rezultatų. Atrankoje dalyvavo apie 10 tūkst. kiaušinių ir galiausiai, kiaušinis viršelyje buvo tobulas.

– Kūrėte dizainą ne tik „Anties“ albumo viršeliui, bet ir knygai?

– Taip, po keleto albumų viršelių sukūrimo dirbome prie didelio projekto – visos „Anties“ istorijos sudėjimo į albumą. Ten ir Algirdo Kaušpėdo poezija, pasakojimai, tam tikros interpretacijos apie grupės istoriją, dainų kūrimą ir gimimą.

Man teko ne tik džiaugsmas, bet ir įpareigojimas sudėti tai į sklandžią viziją. A. Kaušpėdas turi milžiniškus klodus nuotraukų ir istorinės medžiagos. Stengėmės aprėpti viską ir tai tapo gana stora knyga. Dirbant ties ja nesinorėjo demonstruoti grafinių sprendimų, bet į pirmą planą ištraukti grupės įvaizdį, svarumą, stiprumą. Tai toks monumentalus leidinys.

– Ar dažnai girdite klausimą dėl giminystės ryšių su A. Kaušpėdu?

– Taip, tai dažnai girdimas klausimas. Tai sekė nuo tada, kai atvažiavau mokytis į Vilnių, į Dailės akademiją. Esu kilusi iš Klaipėdos, ten mažiau girdėjau šį klausimą. O atsakyti galima dvejopai – ir taip, ir ne. Iki albumo „Ančių dainos“ viršelio kūrimo su A. Kaušpėdu pažįstami nebuvome, jis apie mane nežinojo. Tačiau gali būti, kad mes giminės, nes mano tėvo ir A. Kaušpėdo šaknys – iš to paties krašto, tarp Anykščių ir Kupiškio.

– Šiuo metu albumų parduodama mažiau, nes vien jį išleisti daug kainuoja. Ar verta investuoti į albumo išleidimą?

– Kalbant iš atlikėjo pusės, manau, kad albumo dizainas, viršelio sukūrimas yra dar svarbesnis. Albumus perka tikrieji muzikos mylėtojai, kurie juos deda į lentynas ir džiaugiasi tuo apčiuopiamu dalyku. Tai vertybė žmogui, kuris įsigyja albumą. Manau, kad atlikėjai, vertindami savo gerbėjų dėmesį, vertina ir gerą dizainą.

– Kokios muzikos pasiklausote?

– Labai įvairios. Tai ir džiazas, ir klasikinė, ir electropop, ir rokas. Negaliu savęs įvardyti kaip konkrečios muzikos mylėtojos.

– Ar muzika jums gali būti fonas?

– Tam tikrais atvejais, pavyzdžiui, kuriant albumų viršelius. Leidžiu to atlikėjo ar grupės muziką, norėdama įsijausti. Ir tam, kad vaizdas būtų gimęs iš tos muzikos, garsų, skambesio. Tačiau jei tai kruopštus darbas su tekstu, muzika gali blaškyti.

– Ko reikia dizainerio poilsiui?

– Man poilsis yra gamta ir ilgi pasivaikščiojimai joje. Mes, dizaineriai, turime kažkokią ligą – akys visą laiką užkliūva už grafinių vaizdų vartant knygą, albumą, žurnalą. Nejučia pastebi, kad tarpeliai tarp raidžių kažkaip sudėlioti ir pan. Tai ne kritiškas, o tam tikras specifinis požiūris, kurį išsiugdai ir jis persekioja visada. Tad geriausiais poilsis ten, kur nėra tavo darbo priminimo.

– Kodėl tapote dizainere?

– Dar studijuodama Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnazijoje buvau pasirinkusi kitą kryptį, keramiką. Vėliau perėjau prie kompiuterinės grafikos. Studijuodama Vilniuje perėjau į dizaino katedrą, kur mokiausi trimačio dizaino. Taip jau susidėliojo, kad atsidūriau grafinio dizaino srityje ir jau beveik 15–20 metų esu šioje srityje.

Pirmieji prisėdimai prie grafinio dizaino buvo kone pirmasis prisilietimas prie kompiuterio. Pirmasis grafinio dizaino darbas buvo viršelis grupės „Neomagija“ albumui. Su Kęstučiu Poniškaičiu, dabartiniu savo vyru, kūrėme tą viršelį, į visa tai žiūrėdami labai studentiškai. Ir dabar prisimenu, kaip fotografavome popierinius laivelius, sudėliotus ant veidrodžių, kažkur Kaune, pasilipę ant stogų. Dabar smagu pasižiūrėti.