FB nuotr.

Manoma, kad jau XIV a. Kinijos teisėjai posėdžių salėje užsidėdavo akinius tamsintais stiklais tam, kad niekas nematytų, kokį įspūdį jiems daro išgirsti parodymai. Šiek tiek vėliau Europoje tamsinti ar spalvoto stiklo akiniai buvo naudojami tik kaip regos korekcijos priemonė, deja, neveiksminga.

Pirmieji akiniai, skirti apsaugoti akis nuo saulės šviesos, parduoti 1929 m. Naujajame Džersyje. Vos per keletą dienų juos pamėgo dauguma saulėtos valstijos gyventojų, besimėgaujančių paplūdimio malonumais. Beveik tuo pačiu metu buvo išrastas ir celofaninis poliarizacinis filtras, mažinantis akinamą žvilgėjimą. Taip 1932 m. pasirodė pirmieji „Polaroid“ akiniai nuo saulės.

Šia preke itin susidomėjo akinamos šviesos lėktuvų kabinose kankinami pilotai. Po kelerių metų kompanija „Ray-Ban“ pristatė aviatoriams skirtus akinius nuo saulės. Dėl lenktos stiklų formos pilotų žvilgsnis buvo apsaugotas ir žiūrint į apačioje esančius prietaisus.

Mazovijos vaidmuo Lietuvos istorijoje

Varšuva yra Lenkijos sostinė, tačiau viduramžiais šis miestas buvo šalies periferijoje. Varšuva buvo viena Mazovijos kunigaikščių, Lenkijos karalių vasalų, sostinė. Su Lietuva besiribojusi Mazovija suvaidino svarbų vaidmenį Lietuvos istorijoje. Per šį kraštą pagoniškos Lietuvos valdovai, patiriantys politinę izoliaciją, ieškodavo kelių į Vakarus. Megzti šiuos ryšius padėjo į Mazoviją ištekančios Lietuvos princesės.

Pirmasis Lietuvos valdovas, ištekinęs savo dukterį į Mazoviją, buvo Traidenis. Jo dukters Gaudimantės ir Mazovijos kunigaikščio Boleslovo II santuoka įvyko 1279 m. Nuo šio laiko kone kiekvienas Lietuvos valdovas iki pat Vytauto ir Jogailos išleisdavo savo dukterį ar seserį į Mazoviją.

Gaudimantė savo vyrui pagimdė du sūnus, kurių vienam, vėlesniam Varšuvos kunigaikščiui, davė senelio Traidenio (lenkiška tartimi Trojden) vardą. Ši giminystė lėmė, kad keli lenkų kunigaikščiai dar ir vėlesniais laikais buvo pavadinti pagonių lietuvių valdovo vardu. Tačiau pačioje Lietuvoje Traidenio, neturėjusio kitų palikuonių, vardas tarp kilmingųjų nebepasitaikė.

„Postilės“ egzempliorius – Vatikane

Vieno pačių svarbių senosios lietuvių raštijos paminklų – Mikalojaus Daukšos verstos „Postilės“, yra išlikę penki egzemplioriai: keturi saugomi Lietuvoje, o penktasis – Vatikano bibliotekoje (spėjama, kad iš viso buvo išspausdinta apie 500 egzempliorių). Ši 1599 m. išleista knyga daugumai žinoma iš mokyklos laikų – „Prakalboje į malonųjį skaitytoją“ M. Daukša aukština gimtąją kalbą, pabrėžia jos svarbą tautai, reiškia tikėjimą, kad lietuvių kalba taps rašto kalba ir bus visur viešai vartojama.

Tikriausiai atsimenate: „Ne žemės derlumu, ne drabužių įvairumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių stiprumu laikosi tautos, bet daugiausia išlaikydamos savąją kalbą, kuri didina ir palaiko bendrumą, santaiką ir brolišką meilę. Gimtoji kalba yra bendrosios meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas. Sunaikink kalbą – sunaikinsi santaiką, vienybę ir dorybę. Sunaikink kalbą – sunaikinsi dangaus saulę, sujauksi pasaulio tvarką, atimsi gyvybę ir garbę.“

Kaip ir kodėl vienas šios knygos egzempliorius atsidūrė Vatikane? Lietuvos atstovui prie Šventojo Sosto Jurgiui Šauliui patarus, M. Daukšos „Postilę“ prezidentas Antanas Smetona greičiausiai 1931 m. padovanojo popiežiui Pijui XI, mat jis domėjęsis lietuvių kalba, net prašęs J. Šaulio parūpinti žodyną.

Beje, 1920 m. būsimasis popiežius lankėsi Lietuvoje kaip apaštališkasis vizitatorius – tuolaik lietuvių nuomonė apie jį buvo nekokia: Vaižgantas viešai Achilą Rattį išvadino lenkų pataikūnu.

M. Ravelis taip pat norėjo kariauti

Prancūzų impresionistas kompozitorius Maurice`as Ravelis, matydamas, kiek daug jo draugų išėjo į Pirmąjį pasaulinį karą, labai norėjo stoti greta jų, tačiau bijojo, kad šiuo savo sprendimu nužudys sergančią motiną, kurią jis slaugė.

„Kad nutildyčiau šias dvejones, aš dirbu kaip apsėstas, tačiau įkyrios mintys manęs nepalieka, ir aš imu raudoti, palinkęs virš savo bemolių“, – rašė M. Ravelis.

Galiausiai jis užbaigė vieną iš savo kūrinių ir pasiprašė į kariuomenę pėstininku, tačiau dėl mažo ūgio ir silpnos sveikatos jo nepriėmė. Bet jis nepuolė į paniką – grįžęs namo, pradėjo dirbti karo ligoninėje: slaugė sužeistuosius, neatsisakydamas nei naktinių budėjimų, nei sunkių darbų. Ir kūrė nuostabią muziką…

Parengta pagal LRT RADIJO eteryje skambėjusią medžiagą.