Scanpix nuotr.

Norvegų kompozitorius Edvardas Griegas kišenėje nešiojosi varlę. Tiksliau – žalią varlės formos figūrėlę, kuri kūrėjui suteikdavo drąsos žengiant į sceną diriguoti orkestrui. Tyrinėjant išlikusius kompozitoriaus laiškus paaiškėjo, kad ant E. Griego rašomojo stalo nuolat stovėdavo trys figūrėlės: raudonas kalnų trolis, kiaulaitė, įsikandusi keturlapį dobilą, ir maža žalia varlytė.

Būtent pastaroji tapo mėgstamiausiu kompozitoriaus talismanu, lydėjusiu jį daugelyje muzikinių kelionių. Prieš koncertą E. Griegas užčiuopdavo kišenėje savo žalią scenos kompanionę ir kur kas užtikrinčiau žengdavo muzikuoti. Kas žino, gal būtent ji ir tapo kompozitoriaus sėkmės paslaptimi…

Kas sieja S. Daukantą ir A. Mickevičių

Žinoma, kad istorikas, rašytojas Simonas Daukantas į Vilniaus universitetą įstojo 1816 m., pirmiausia – į Literatūros ir laisvųjų menų fakultetą studijuoti literatūros. Tuomet tarp jo bendrakursių buvo ir Adomas Mickevičius.

Nėra žinių, ar juos siejo filomatų organizaciniai ryšiai, bet akivaizdu, kad abu buvo dideli profesoriaus Joachimo Lelewelio gerbėjai. Ir vienas, ir kitas solidarizavosi su J. Lelewelio paskaitose ir darbuose  propaguotais demokratizmu ir respublikonizmu.

Šių idėjų poveikis nesunkiai atsekamas A. Mickevičiaus kūryboje, pirmiausia, skaitant jo „Księgi narodu i pielgrzymstwa polskiego“ („Lenkų tautos ir lenkų piligrimystės knygos“),  taip pat S. Daukanto istoriniuose veikaluose „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“ ir „Istorija žemaitiška“.

Abu vienodai vertino liaudį kaip tikėjimo ir tradicijos saugotoją, o bajoriją traktavo kaip nutolusią nuo šių vertybių ir užsikrėtusią kosmopolitizmu ir racionalizmu. Tik vienas liaudyje matė lenkų tautos atsinaujinimo, atgimimo perspektyvą, o kitas siejo su lietuvių atbudimu ir sugrįžimu į tikrą istorinį tautos kelią.

Ką reguliavo pirmasis šviesoforas

XIX a. pabaigoje Londonas buvo judrus ir šurmuliuojantis miestas – pagrindinėse miesto gatvėse nuolatos susidarydavo arklių traukiamų ekipažų spūstys. Ilga laiką eismą mieste reguliuodavo policininkai, o pirmasis rankiniu būdu perjungiamas dujinių lempų šviesoforas buvo pastatytas netoli Londono Parlamento rūmų. Deja, veikęs vos kelias savaites toks dviejų – raudonos ir žalios – lempų šviesoforas sprogo ir sužeidė policininką.

Kitas, trijų lempų ir daug saugesnis šviesoforas buvo sukurtas tik po 50 metų. Jį išrado amerikietis policijos karininkas Williamas Pottsas. Pastebėjęs vis gausėjantį automobilių skaičių gatvėse, W. Pottsas nusprendė, kad eismui reguliuoti reikalingas prietaisas, panašus į geležinkelio semaforą.

Karininkas sumeistravo stačiakampę gretasienę dėžę ir įtaisė į ją trijų spalvų lempas. Išradimas puikiai veikė ir per metus judriose Detroito gatvėse tokių šviesoforų buvo pastatyta dar 15. Kadangi buvo valstybės tarnautojas, W. Pottsas negalėjo patentuoti savo išradimo ir gauti iš jo kokio nors pelno.

Kuris autorius sulaukė daugiausia kino ekranizacijų

Pagal šio anglų klasiko kūrinius yra sukurta per 850 filmų. Vien „Hamletas“ ekranizuotas 21 kartą. Kai kurie režisieriai ne vieną kartą ėmėsi Williamo Shakespeare`o kūrinių – tai  Laurence`as Olivier, Akira Kurosawa, Franco Zeffirelli ir kiti.

Be to, W. Shakespeare`o personažai ir siužetai traktuojami kaip amžini ir universalūs įvaizdžiai, todėl yra daug filmų ne pagal jo tekstus, o pagal temas, idėjas, modelius. Be to, daugybė W. Shakespeare`o pjesių perkeliama į kitą aplinką ar laiką: pavyzdžiui, A. Kurosawa perkelia veiksmą į Japoniją, Timo Blake`o Nelsono filmas „O“ paremtas W. Shakespeare`o „Otelu“.

O Bolivude šiuo metu – tikras W. Shakespeare`o bumas. Indų filmų kūrėjai yra susižavėję W. Shakespeare`o dramų intensyvumu. Bolivudas semiasi įkvėpimo iš tokių motyvų ir situacijų, kaip atskirti dvyniai, išskirti mylimieji, vyrų ir moterų persirenginėjimas priešingos lyties drabužiais.

Pats W. Shakespeare`as yra tapęs 49 filmų herojumi, vienas iš jų – režisieriaus Johno Maddeno „Įsimylėjęs Šekspyras“, pelnęs septynias „Oskaro“ statulėles.

Parengta pagal LRT RADIJO eteryje skambėjusią medžiagą.