Asmeninio archyvo nuotr.

Rimantė Zarembaitė – ne iš tų, kurios nustygsta vienoje vietoje. Ji dirba televizijos projekto vadove ir kasmet aplanko tris ar daugiau šalių. „Kiekviena kelionė yra investicija į save“, – neabejoja Rimantė. Savo antrais namais mergina vadina iki beprotybės pamiltą Sicilijos salą. Šios šalies kultūra, tradicijos, papročiai, istorija bei kulinarija R.Zarembaitę taip pavergė, kad ji ne tik mokosi italų kalbos, bet ir žada pradėti lankyti someljė kursus. Apie Siciliją mergina gali kalbėti nesustodama, o visiems norintiesiems mielai padeda atrasti šią ypatingą salą ir tikruosius jos „lobius“.

Įdomu ten, kur yra kitaip

Pirmoji R.Zarembaitės tolimesnė kelionė įvyko maždaug prieš 15 metų. Tada mergina išsiruošė į Tunisą. Daug girdėjusi apie islamiškų šalių kultūrą, religiją, papročius, ji norėjo viską pamatyti savo akimis. „Norėjosi savo kailiu pajusti kitokį gyvenimą: pamatyti moteris juodomis čadromis, paragauti kaljano dūmo, susipažinti su vietinės virtuvės skoniais. Įdomu ten, kur yra kitaip“, – pasakojo Rimantė. Po to jai teko aplankyti daug įvairių šalių, tačiau širdis apsistojo ties Italija, kurią pamilo po pirmos kiek ilgiau nei savaitę trukusios pažinties. Tiesa, Sicilijos tada dar nebuvo aplankiusi.
Televizijoje dirbanti mergina nemėgsta monotonijos, todėl džiaugiasi, kad jos darbo grafikas nėra nuo 8 iki 17 val., o kiekviena darbo diena yra savita, suteikianti galimybę susipažinti su naujais įdomiais žmonėmis. O svarbiausia tai, kad laidų filmavimo grafikas leidžia darbą derinti su aistra keliauti ir kartais pabėgti nuo darganoto lietuviško dangaus. „Esu įsitikinusi, kad kiekviena kelionė – investicija į save. Kelionės grąža yra kur kas didesnė nei kelionės kaina, nes kelionėse dažniausiai gimsta naujos idėjos, atsiranda įkvėpimas. Juk taip įdomu kažką atrasti, pažinti, paragauti, sužinoti. Gulėti paplūdimyje – ne man. Noriu informacijos, emocijų, situacijų. Gal čia profesinė liga?“ – linksmai kalbėjo žurnalistė.

Asmeninio archyvo nuotr.

Pirmoji pažintis nuvylė

Daugeliui Sicilija asocijuojasi su mafija, filmu „Krikštatėvis“, galbūt kažkas paminėtų Etnos ugnikalnį, vyną. Į Siciliją vykdama pirmą kartą, ne itin daug apie šį kraštą žinojo ir R.Zarembaitė. Galbūt todėl pirmoji pažintis su šia Italijos sala merginą nuvylė. „Paplūdimys šalia viešbučio buvo ne balto smėlio, o akmenų. Tada dar nežinojau, kad balto smėlio paplūdimių Sicilijoje gausu, tik reikia apie juos žinoti. Maistas viešbutyje taip pat nesužavėjo, o juk ši sala garsėja savo virtuve. Sudėtinga buvo rasti ir automobilį nuomai. Be to, teko sumokėti 150 eurų už pradurtą padangą. Taigi, savaitė prabėgo greitai, buvo brangi ir ne itin įspūdinga. O pagrindinis kelionės tikslas – Etnos ugnikalnis – taip ir liko nepasiektas, pritrūko laiko“, – pirmuosius įspūdžius apie Siciliją prisiminė mergina. Nepaisant nesėkmių, Sicilija sužadino smalsumą. Grįžusi namo, ji ėmė ieškoti informacijos, žiūrėti dokumentinius filmus, domėtis salos istorija, virtuve, vyndarystės tradicijomis. „Tada ir atsivėrė akys, supratau, kad pirmosios kelionės metu nieko nemačiau, tad teko ne kartą grįžti. Į Siciliją skraidau iki šiol ir kiekvieną kartą sužinau kažką naujo, įgyju naujos įdomios patirties. Šios salos istorija ir kultūra yra tokia įdomi, o lankytinų objektų tiek daug, kad visko pamatyti turbūt nė neįmanoma“, – susižavėjimo Sicilija neslėpė R.Zarembaitė.

Asmeninio archyvo nuotr.

Ne italai, o siciliečiai

Šiandien apie šią Italijos salą Rimantė galėtų kalbėti nesustodama. Sako, ten yra visko, ko jai reikia: trys jūros su nuostabiais paplūdimiais, nuostabi gamta, kokybiškas maistas ir vynas, nepaprastai turtinga istorija, siauros, senove dvelkiančios gatvelės su lauke džiūstančiais skalbiniais, savitas gyvenimo ritmas. Širdį džiugina gatvėse matomi pagyvenę vietinės mafijos atstovai, vadinami „čilintojai“, kurie kas vakarą susirenka aptarti „svarbių reikalų“. „Jie turi apie ką pasikalbėti kiekvieną dieną! Jei kelis vakarus praeisi pro šalį, pradeda ir su tavimi sveikintis“, – juokėsi mergina. Šypseną kelia ir vietinių išdidumas. Sicilija buvo daug kartų užgrobta finikiečių, romėnų, ispanų, prancūzų, ir visi svetimšaliai saloje paliko savo pėdsaką. Kovų su užkariautojais istorija siciliečius pavertė išdidžiais žmonėmis. „Teko susipažinti su vienu nedidelės kaimo parduotuvės savininku, kurį pokalbio metu pavadinau italu. Pasirodo, tai – didelis įžeidimas. „Non sono italiano!!! Sono SI-C-ILIANO!!!“ (Aš ne italas, aš – sicilietis!) – tą kartą rėkė jis. Žinoma, ne visi vietos gyventojai yra tokie jautrūs, tačiau jie visi temperamentingi ir karštakošiai. O jei jau dėl kažko susipyksta, ginčą stebėti – tikras malonumas. Siciliečių gestikuliacija ir emocijos nenupasakojamos“, – pasakojo R.Zarembaitė.

Asmeninio archyvo nuotr.

Mafija gyvuoja ir šiandien

Pasak Rimantės, Sicilija – kontrastų sala. Kiekvienas jos regionas savaip įdomus. „Labiausiai mane žavi mažyčiai, senove dvelkiantys miesteliai. Ten viskas atrodo taip sena, autentiška ir tikra. Būtent toks yra ant kalvos šalia Trapani miesto įsikūręs Erice miestelis. Atvykusi į Siciliją, visuomet jį aplankau“, – pasakojo R.Zarembaitė.
Ne ką mažiau į Siciliją ją traukia vietinis vynas ir jo gamybos tradicijos. Šiuo metu Sicilijoje vyną gamina apie 450 vyndarių. Kiekvieni vyno namai turi savo istoriją, vyno gamybos tradicijas ir paslaptis. „Vyndaryste domiuosi jau seniai, todėl pasivaikščiojimai po vyno rūsius ir pažintys su šių vietų istorija išties palieka neišdildomų įspūdžių“, – kalbėjo Sicilijos mylėtoja.
Sicilija taip pat garsėja mafijos grupuotėmis. Ne paslaptis, kad mafija šioje saloje gyvuoja iki šiol. „Tai nėra tik legendos. Tiesa, man neteko matyti nei „vendetos“ aukų, nei privalomų tradicinių mafijozo atributų – atauginto mažojo pirštelio nago ar baltos ir juodos spalvų aprangos“, – pasakojo Raminta. Pasak jos, žmonės mažuose miesteliuose yra labai draugiški ir paslaugūs, o kieti vyrukai nedemonstruoja savo turtų ir nesigiria pasiekimais. „Išvydus juos gatvėje, niekada nepagalvotum, kad tai – turtuoliai: nuo kitų jie nesiskiria nei automobiliais, nei kitais atributais. Bet, apsilankius svečiuose, prabanga užgniaužia kvapą“, – sakė Rimantė.

Pietums – saldėsiai ir kava

Sicilija – kokybiško maisto kraštas, o maistas siciliečiams – dalis sielos. „Seniau, kai nebūdavo receptų knygų, mamos dukroms receptus perduodavo iš lūpų į lūpas, tad kiekviena šeimininkė ten turi savą vieno ar kito patiekalo receptą. Kiekvienas Sicilijos miestas turi savų kulinarinių paslapčių. Dažniausiai naudojamos įvairios žuvys (tunai, kardžuvės, sardinės), pomidorai, artišokai, baklažanai, įvairios prieskoninės žolelės, padažai, žinoma, alyvuogių aliejus, kuris Sicilijoje jis yra itin aukštos kokybės“, – apie salos kulinarijos ypatumus pasakojo R.Zarembaitė. Pasak jos, kiaušinienės pusryčiams Sicilijoje sunku rasti. Stiklinė šviežių apelsinų sulčių, granita (grūstas įvairių skonių šerbetas), bandelė brioche ir puodelis kavos – tipiškas pusryčių variantas saloje.
Pietūs vasarą ten taip pat lengvi. Kartais tai tėra saldumynas ir kava, kartais – sumuštinis, gabalėlis picos ar arancino – ryžių spurgos su įvairiais įdarais. Tai – vadinamasis Sicilijos gatvės maistas. Visai kitokia Sicilijoje yra vakarienė. Dažniausiai vakarienei vietiniai renkasi jūros gėrybes, įvairias pastas, kuskusą su žuvimi ir pomidorų padažu. Be abejo, vynas – neatsiejama vakarienės dalis. Po vakarienės siciliečiai mėgaujasi desertais, vienas garsiausių – canolli – rageliai su šviežia rikota. Vakarienės siciliečių šeimose trunka gana ilgai, o šeimos nariai visada vakarieniauja kartu. Mama, moteris, šeima Sicilijoje – vertybių viršūnėje.

Asmeninio archyvo nuotr.

Tarp Lietuvos ir Italijos

Įsimylėjusi Siciliją R.Zarembaitė rado pretekstą ten vykti kuo dažniau, mat socialiniame tinkle „Facebook“ įkūrė paskyrą „Atrask Siciliją“, kurioje kviečia žmones keliauti į šią šalį ir pataria visais įmanomais klausimais. „Mintis padėti atrasti Siciliją kitiems ir buvo tas pretekstas dažniau ten grįžti. Jau trūko pasiteisinimų į klausimą „Kodėl ir vėl ten?“ Dabar jau galiu pasakyti, kad skrendu darbo reikalais. Tačiau iš tikrųjų kelionių organizavimas, vilų nuomai paieška tėra mano pomėgis, taip atsiskleidžiu. Tačiau į šį „malonumą“ žiūriu labai atsakingai“, – pasakojo R.Zarembaitė.
Paklausta, ar nekyla minčių apsigyventi Sicilijoje, Rimantė tikino, kad tokių minčių tikrai kyla. Ji neabejoja, kad vieną dieną taip tikrai nutiks. „Kai baigsis mėgstami darbai arba kai tapsiu pensinio amžiaus… Kol kas man Lietuvoje gyventi gera, čia yra mėgstamas darbas ir artimi žmones, kurių negalėčiau ir nenorėčiau palikti ilgesniam laikui“, – sakė mergina.

Skubėti neverta

Padėdama organizuoti keliones, R.Zarembaitė gerai žino, kas lietuviams svarbiausia ir kokių klaidų jie dažniausiai daro. Pasak jos, lietuviams aktualiausi yra du dalykai – jūra, kokybiški paplūdimiai ir maistas. „Tai visiškai suprantama. Lietuvoje šaltasis sezonas trunka pusmetį, o pilkas dangus tikrai įkyri“, – nesistebėjo Rimantė. Ji dažnai susiduria ir su keliautojų stereotipais, kad apsistoti reikia tik viešbutyje, o salą aplėkti galima ir per kelias dienas. „Visada stengiuosi atkalbėti žmones nuo viešbučių. Kokybiški viešbučiai Sicilijoje yra labai brangūs. Be to, čia gyventi geriau vietinio komforto sąlygomis, maistą pirkti turguje ir gaminti patiems“, – sakė kelionių po Siciliją organizatorė. Bandyti salą aplėkti per trumpą laiką – dar viena klaida. „Sicilija yra labai turtinga šalis, todėl geriau pažinti dalį jos, nei paviršutiniškai, prabėgom aplėkti kuo daugiau skirtingų vietų. Atstumai tarp pagrindinių miestų Sicilijoje yra gana dideli. Manau, kad leidžiantis į pažintinę kelionę po Siciliją reikėtų tam skirti bent dvi savaites, keičiant gyvenamąją vietą mažiausiai tris kartus“, – patirtimi dalijosi R.Zarembaitė.