Vilius Kočiubaitis su būsimais ir buvusiais pacientais. Asmeninio archyvo nuotr.

„Džiaugiuosi, kad mano knyga „Afganistano daktaras“, išleista leidyklos „Alma littera“ 3 tūkst. tiražu, jau leidžiama pakartotinai. „Pegaso“ knygynuose ( ir ne tik) ji – perkamiausia. Per du mėnesius ištirpo visas tiražas“, – šiais karo gydytojo majoro Viliaus Kočiubaičio žodžiais prasidėjo mūsų pokalbis.

Esate gydytojas ir kariškis, dalyvavęs ne vienoje misijoje Afganistane, o dabar dar ir rašote knygas. Tai kas gi esate iš tikrųjų?

Baigiau Kauno medicinos universitetą, įgijau šeimos gydytojo ir vidaus ligų gydytojo specialybę. Dar baigiau Karo akademiją, gavau laipsnį ir tapau kariškiu. Šiuo metu darbo dienomis dirbu Kaune, Karo medicinos tarnyboje, esu komisijos pirmininkas, o savaitgaliais – Marijampolės ligoninės Priėmimo skyriuje. Priėmimas – tai tarsi fronto linija, kai turi staigiai gelbėti žmogaus sveikatą ir gyvybę, nuspręsti, ar guldyti jį į ligoninę ar išleisti į namus. Man 54 metai. Visą parą išbūti ant kojų jau sunku mano amžiuje… Mano, kaip kariškio, darbas dešimt kartų lengvesnis. Žinoma, kai vykstame į misijas, tuomet būna kitaip. Dalyvavau net trijose misijose Afganistane: 2004 metais 3,5 mėnesio dirbau vokiečių ligoninėje vidaus ligų gydytoju, 2005 metais – Goro provincijoje, trečiąkart – 2011 metais – ten pat. Išvykau savanoriu, rūpėjo Afganistano žmonės, gamta, žodžiu, egzotika. Ne, aš ne romantikas, greičiau avantiūristas.

Kuri misija buvo sunkiausia?

Antroji, kai atvykome į Goro provinciją, į kalnus. Reikėjo tuščioje vietoje įkurti ir bazę, ir ligoninę. Atvyko apie 100 lietuvių, firma statė bazę, reikėjo padėti, o ligoninę kūrėme mes keturiese savo rankomis. Švediškose palapinėse išdėstėme visą medicininę įrangą, pasirūpinome vandeniu, šildymu, kondicionavimu. Dabar pasižiūrėjęs į nuotraukas suvokiu, kad to nepakartočiau, nevažiuočiau… Trečią kartą nuvykęs jau radau stacionarią ligoninę – didelė pažanga.

Vilius Kočiubaitis (antras iš dešinės) su vokiečių ir prancūzų karo gydytojais. Asmeninio archyvo nuotr.

Vilius Kočiubaitis (antras iš dešinės) su vokiečių ir prancūzų karo gydytojais. Asmeninio archyvo nuotr.

Ką gydėte – savus karius ar ir vietinius žmones?

Iš pradžių gydėme tik savus, bet netrukus buvo duota nuostata, kad turime užkariauti vietinių širdis. Daug pacientų sulaukdavome iš gretimo miestelio Čagčarano, ateidavo apie 50 žmonių per dieną. Gydytojų komandą sudarė trys ukrainiečiai ir vienas gruzinas –chirurgai, aš – vidaus ligų gydytojas, dar vienas lietuvis – stomatologas. Aš rūpinausi daugiausia vaikais, chirurgai gydė sužeistuosius, traumuotus, operuodavo. Kaulų lūžių, traumų, ypač tarp vaikų, buvo daugybė. Mat keliai prasti, kalnai, priekalnės, o vairuotojai laksto pavojingai manevruodami. Dažnai tekdavo gydyti nudegusius žmones. Vietiniai maistui gaminti naudoja dujas, žibalines viryklas, todėl sprogimai čia – kasdienybė. Netrūko ir infekcinių ligų, ypač „populiari“ buvo echinokokozė, labai pavojinga liga. Sudėtingos būklės ligonius lėktuvu siųsdavome į Kabulą, Heratą. Bendradarbiavome su jų gydytojais vietinėje ligoninėje – ir konsultuodavome, ir operuodavome. Mūsiškiai gimdyvėms atliko ne vieną cezario pjūvį. Labai buvo gaila nevaisingų moterų, nes jos čia pasmerktos. Jų vyrai sunkiai leisdavosi įkalbami, kad leistų žmonoms išoperuoti cistas, miomas. Jei po operacijų jos nepastodavo, jie kaltindavo chirurgus.

Kaltino, nes už gydymą reikia mokėti?

Operacijos brangios. Afganistane skelbiama, kad gydymas nemokamas, tačiau kai vienam žmogui per metus skiriami 8 doleriai… Dėl moters sveikatos sprendžia vyras: jei jis sutinka mokėti pinigus, ji gydoma. Dar mulos žodis nulemia, ar kišlako moteris gimdys ligoninėje, ar namie. Mes gydėme už ačiū.

Galbūt ten populiarus alternatyvus gydymas, kreipiamasi į žiniuonius, pribuvėjas?

Vyrauja oficiali medicina, bet yra žiniuonystės, ypač kaimuose, kur nėra nei šviesos, nei televizoriaus ar telefono. Žmonės vartoja opiumo ekstraktus, net vaikams jų duoda, mat jie muša temperatūrą, ramina, migdo. Atvežė vieną kartą angeliško veido vaiką. Atrodė, kad jis miega, o jis jau buvo komos būsenos. Vietiniai gydytojai nenustebo – jie iš karto nustatė, kad vaikas prigirdytas opiumo, jo padauginta. Apie šios šalies gyventojų išprusimą nėra ko kalbėti, jie nemoka nei skaityti, nei rašyti. Net malūnsparnio pilotas, atvykęs paimti ligonio, prisipažino, kad nemoka pasirašyti dokumentų. Ir tai malūnsparnio pilotas!

Kas padėdavo bendrauti su ligoniais?

Kai ateidavo tėvai su vaiku, tėvas paimdavo vaiką, o mama likdavo nuošalyje. Geriausiu atveju vyras jai leisdavo būti kabinete. Svarbiausia būdavo ištirti, ar vaikas neserga meningitu, nes ši liga labai dažna, nustatyti viduriavimo priežastį. Žmonės net neturi, kur nusiprausti, upėje apsišlaksto vandeniu, ir viskas. Apsiplauna tik pasinaudoję tualetu, nes Korane taip parašyta. Todėl plinta infekcijos, daug hipotrofijų (sulėtėjęs vaisiaus augimas), išsekimo, avitaminozės atvejų. Motinos dažnai neturi pieno, o jei nėra už ką nupirkti pieno miltelių… Laimė, kartais labdaros organizacijos jų padalija. Afganistanas – skurdžiausia šalis pasaulyje, ypač Goro provincija.Čia kas ketvirtas vaikas neišgyvena. Vidutinis gyventojų amžius nesiekia 40 metų.

Knygoje „Afganistano daktaras“ daug rašėte apie draugystę su vaikais…

Susidraugavau su jais. Gydydamas nudegimus tu matai vaiką kelis mėnesius beveik kasdien, kol sugyja. Perrišdavome, tepdavome specialiais tepalais. Viena 5–6 metų mergaitė Nilab, kuriai kariškių mašina pervažiavo kojas, niekam neleisdavo paimti kraujo tyrimams, tik man. Jausdami atsakomybę, įvykio kaltininkai atskraidino patyrusių ortopedų, plastikos chirurgų, ir jie mergaitę prikėlė antram gyvenimui. Nilab kojos ilgai buvo įkalintos įtvare, oda pažeista, su ja teko pavargti, kol išgijo. Yra mudviejų nuotrauka – ji sėdi netoli manęs prie staliuko, piešia, aš dirbu. Kitas įsimintinas atvejis buvo, kai išsekusiai nuo bado mergaitei paskyriau stiprius antibiotikus ir atgavau ją. Išėjusi iš ligoninės, grįžo su tėvu padėkoti…Laimingos išgijimo istorijos pritraukdavo daug mažų pacientų.

Kraštovaizdis Afganistane gydytojaui paliko neišdildomą įspūdį. Asmeninio archyvo nuotr.

Kraštovaizdis Afganistane gydytojaui paliko neišdildomą įspūdį. Asmeninio archyvo nuotr.

Prasitarėte, kad Afganistane moteris nelaikoma žmogumi?

Taip, ji – darbinis gyvulys, gimdytoja. Religija draudžia moteriai rodyti veidą, vadinasi, ji ne žmogus. Neturėdama jokių teisių, ji negali įsigyti turto, liudyti teisme. Mąsčiau, kodėl šioje šalyje taip elgiamasi su moterimis? Už iki paauglystės užaugintą mergaitę duoda išpirką (kokią nors avelę), ir ji išeina į kitą šeimą gyventi. O sūnus lieka gyventi namuose, jis atsiveda žmoną, gimsta vaikai, šeima plečiasi, darbo rankų daugėja. Štai kodėl taip vertinami sūnūs. Dėl žeminančios padėties daug moterų nusižudo, dažniausiai apsipila žibalu ir susidegina. Kitokia mirtis, remiantis jų tikėjimo nuostatomis, yra nešvari. Internete sukurta dešimtys puslapių, kuriuose teikiama pagalba moterims, bandžiusioms nusižudyti. Ir kalėjime moterų daug, nes jos būna kaltos dėl visko: jei vyras ją išprievartavo, ji kalta, nes, matyt, išprovokavo, gal atidengė plaukus. Goro provincijoje jauna mergina užmėtoma akmenimis, neva dėl neištikimybės. Dar klesti vadinamasis nužudymas dėl garbės. Jei moteris, neištvėrusi smurto, pabėga iš namų ar su meilužiu, vyras jai be jokio teismo paskelbia mirties nuosprendį. Geriausiu atveju – nušauna.

Kuo reikšminga Goro zona, kodėl ten vyksta misija?

Tai NATO sprendimas, mums teko saugoti aerodromą. Pats šalies vidurys, ten palyginti ramu, nes kalnai, žiemą labai šalta. Goro provincijoje nebuvo didelių karo veiksmų. Nors… Vienas mūsų karys žuvo, sužeistų irgi nestokojome… Bazėje mūsų buvo apie 150 karių, dar šiek tiek civilių, iš viso apie 200. Didelio pavojaus nejutau, bet šioje šalyje į tave gali bet kada pasikėsinti, apšaudyti, tu gali užvažiuoti ant minos. Mūsų bazė ne kartą buvo užpulta.

Ar galima priprasti, jaustis ten gerai? Ar patyrėte neapykantos proveržių iš vietinių?

Europietis Afganistane negali jaustis saugus, nes jis yra kitatikis. Islamo religija moko, kad islamistas, nužudęs kitatikį, keliauja tiesiai į dangų pas Alachą. Radikalų yra daug, jei atsiranda, kas moka pinigus ir pakursto, jie ir taikosi į europiečius. Aš asmeniškai nejaučiau neapykantos, nors kartą prie pat mūsų bazės susisprogdino savižudis. Kariškių nesužeidė, tik apgriuvo medicinos punktas. Kai tarnavau paskutinėje misijoje, trys minininkai (lietuvis ir du ukrainiečiai) užvažiavo ant minos, mašina sprogo, laimė, kariškių labai smarkiai nesužeidė.

Ar galima sakyti, kad, palyginti su jais, mes gyvename labai gerai?

Jie geriau už mus gyvena dvasiniu požiūriu. Neraštingi, nieko nemoka, nieko nežino, vadinasi, ir į galvą nieko neima. Jei pavalgęs, jau laimingas, jei gimsta sūnus, dar laimingesnis, o mes visko norime… Jie atsiduoda Alachui ir paprasčiausiai gyvena.

Ką jums pačiam davė tos trys misijos agresyvioje šalyje?

Mažiau dėmesio kreipiu į smulkmenas. Jei esi sveikas, gali būti laimingas, o jei sveikas, bet neturi pinigų, tai dar nesi skurdžius. Gal net nebūčiau parašęs knygų, jei nebūtų buvę misijų. Ir medicinos srityje norėjau save išbandyti. Ten esi vienas su ligoniu ir jo liga – viskas priklauso nuo tavęs. Žinoma, misijos nepridėjo man sveikatos, buvau ir aukštą spaudimą įsivaręs ir nemigą. Į misijas turėtų vykti gerokai jaunesni, gal 30-mečiai…