Šią vasarą bitininkus nudžiugino grikių medaus derlius. / Autorės nuotr.

Bitininkai nuogąstauja, kad vasaros liūtys sužlugdė medaus derlių. Vis tik drėgna ir gana šilta vasara nuskriaudė ne visus – grikių medų sukę bitininkai ploja rankomis. Šis medunešis šiemet gana gausus. Tiesa, medaus kainos smaližių nedžiugins – medus brangs. „Rinkos aikštė“ apsilankė Krakių krašte bitininkaujančių Eriko Augustinavičiaus ir jo sūnaus Mariaus bityne. „Pavasario medunešis šiemet buvo gerokai kuklesnis, o vasaros, žinoma, ne rekordinis, bet skųstis negalime“, – apibendrina jie.

Karaliauja grikių medus

„Nedažnai grikių medaus būna tiek, kiek šiemet, – džiaugiasi Erikas. – Šalia esanti žemės ūkio bendrovė grikius sėja kiekvienais metais, bet būdavo tokių metų, kai bitės grikių medaus beveik neprinešdavo. O šiemet orai, kitaip nei pernai, buvo drėgni ir gana šilti – palankūs grikiams žydėti ir nektarui išskirti. Taigi šią vasarą turime grikių medaus. Taip pat neblogai žydėjo liepos. Aišku, rekordinio medunešio šiemet nebus. Bendrą vasaros medunešį prognozuočiau vidutinišką ar šiek tiek mažesnį, bet derliumi labai skųstis negalime.“

Liūtys aplenkė

Iš viso 150 bičių šeimų turintys bitininkai džiaugiasi, kad didžiosios vasaros liūtys jų bites aplenkė ir ryškių nuostolių nepadarė, bet štai pavasario medunešis nuvylė.

„Šiemet pavasario medunešis buvo labai prastas – prastesnis nei tikėjomės, nes pavasaris buvo vėlyvas, – sako Marius. – Sušilo staigiai, bet vėlai – balandžio mėnuo dar buvo vėsokas. Bičių šeimos po žiemos stiprėti pradeda tada, kai orai ima šilti, tad iš pradžių joms buvo sunku. Kai staigiai sušilo ir viskas ėmė žydėti, šeimos dar nebuvo pakankamai stiprios, todėl ir medaus daug prinešti nespėjo. Paskui prisivijo, bet pradžia jau buvo pavėluota. Taigi pavasarinio medunešio gerai neišnaudojome.“

„Vis tik vasarą mūsų kraštą stiprios liūtys aplenkė, – pastebi Erikas. – Kiti bitininkai ir ūkininkai skundėsi negalintys į laukus įvažiuoti – taip šlapia, o pas mus, pagal Šušvę mačiau, kad kartais vandens trūko. Lietuva nedidelė, bet liūčių gavo labai nevienodai.“

Medus brangs

Bene svarbiausias klausimas medaus mėgėjams – ar medus šiemet brangs.

„Brangs, – tvirtina Erikas. – Jau dabar medus pabrango, nes viskas brangsta – netgi cukrus rudeniniam bičių penėjimui pabrango, todėl natūralu, kad ir medaus kaina pakils. Žinoma, ir paties medaus šiemet mažiau, tad dar ir dėl to kaina auga. Tiesa, didmeninė kaina nelabai pakitusi – medų superka vidutiniškai už tris eurus už kilogramą, o mažmeninė medaus kaina – šeši–septyni eurai.“

Pagrindinis medunešis – pavasario

Didžioji dalis Eriko Augustinavičiaus bityne prisukamo medaus tampa midumi./ Autorės nuotr.

Didžioji dalis Eriko Augustinavičiaus bityne prisukamo medaus tampa midumi./ Autorės nuotr.

Marius pasakoja, jog dabar pagrindinis medunešis yra pavasario. „Stengiamės, kad žiemoti bičių šeimos nueitų būdamos stiprios, o pavasarį, jei šis palankus, bitės kuo greičiau sustiprėtų ir prineštų žieminio rapso medaus. Vos tik rapsą pasėja, bendraujame su ūkininkais, ieškome iš rudens vietų, kur pavasarį galėtume statyti avilius, kad šie būtų šalia rapso laukų, nes mūsų rajono pavasario medus pagrinde būna iš žieminio rapso.

Jei pavasaris pasitaiko tinkamas, tada medaus solidžiai prisukame – vienos šeimos prineša net 60–70 kg medaus, o kitos būna, kad tik 20 kg. Priklauso nuo to, kaip šeima pražiemojo, ar staigiai sustiprėjo, ar pavasaris nevėlavo, – paaiškina Marius ir priduria, kad medaus poreikis nekrinta. Ypač dabar, kai pasaulyje ir pačioje Lietuva sveika gyvensena klesti. – Medaus paklausa nemažėja. Žmonės medų perka iki kovo vidurio, o paskui nebenori pernykščio ir laukia gegužės pabaigos–birželio pradžios, kada sukame šviežią medų.“

Didžioji dalis – midui

Augustinavičiai daug medaus neparduoda. Mat didžioji jo dalis lieka bityne ir virsta midumi.

„Medų parduodame nuolatiniams pirkėjams Lietuvoje, taip pat tiems, kas atvyksta į mūsų sodybą, nuo seniai nedidelį kiekį vežame į Angliją. Visą kitą medų sunaudojame midaus gamybai“, – sako Erikas.

Su medaus produktais Augustinavičiai lankosi ne tik Lietuvoje vykstančiose šventėse, bet ir keliauja į užsienį. Pasak bitininkų, lietuviai ir užsieniečiai vertina skirtingą medų.

„Trečius metus vykstame į Berlyno parodą „Žalioji savaitė“. Pagrindinis mano pristatomas produktas būna midus, bet vežuosi ir medaus.

Lietuviai rapsinio medaus nevertina, nors jis tikrai nėra prastas. Galbūt lietuviams nepriimtina jo spalva – itin šviesi. Mūsų tauta pratusi, kad medus turi būti geltonas, su savo išraiškinga spalva. Vokietijoje, Danijoje, Prancūzijoje atvirkščiai – didžioji dalis būtent rapsų medaus ir suvartojama. Iš Lietuvos rapsų medus pagrinde keliauja į Prancūziją. Taigi lietuvių ir kitų Europos šalių gyventojai mėgsta skirtingą medų. Aišku, Vokietijoje taip pat yra kitokio medaus mylėtojų. Yra tokių, kurie laukia, kad atvežtume būtent grikių medaus. Vis tik nedaug kas jį mėgsta. Mat šis specifinio skonio.“

Midus – senas naujas pažįstamas

Augustinavičiai midų gamina antrus metus. Erikas pasakoja, kad Lietuviai midų žino, bet kartu jo ir visai nepažįsta. Tad kol kas midaus gamintojas uoliai dirba švietėjišką darbą.

„Mūsų šalyje nėra midaus pažinimo, vartojimo, gamybos tradicijų. Mes vis dar tik supažindiname žmones su šiuo senoviniu gėrimu. Po truputį midų atrandančių žmonių ratas plečiasi ir jie grįžta, tampa pastoviais pirkėjais.

Mūsų midus visai kitoks nei tas, kurį galima įsigyti prekybos centruose. Iki šiol dauguma žmonių įsitikinę, kad midus turi būti stiprus gėrimas – 50 laipsnių, tad stebisi pamatę, jog mūsiškis tėra 12 laipsnių. Reikia žmonėms pasakoti apie tikrąjį midų ir griauti stereotipinius įsitikinimus“, – dėsto pašnekovas.

Penkios rūšys

Augustinavičiai gamina penkių rūšių midų ir brandina naujų skonių idėjas.

„Turime midų su obuolių sultimis, pienių žiedais, avietėmis bei tradicinį, pagamintą pagal 500 metų receptą. Mūsų etalonas – „Kunigaikščių“ midus su bičių produktais: pikiu, duonele. Jis labai turtingo skonio. Esame pagaminę ir šeštą rūšį – išskirtinai kėdainietišką. Šis midus nebus plačiai parduodamas, bet ragavusieji jį įvertino visai neblogai.

Taip pat turime vyšnių midaus, tačiau jam, kad būtų ragaujamas, dar reikia subręsti. Negali midaus iš vakaro pagaminti, o ryte jau pardavinėti. Po metų ar truputėlį greičiau midus jau bus subrendęs. Turime ir dar kelis bandymus, bet jie tegul dar lieka paslaptis“, – taria Erikas.

Midų kraštietis tiekia mažoms krautuvėlėms, nišinio vyno parduotuvėms, kitoms gėrimų krautuvėlėms, restoranams, kavinėms.

„Į didžiuosius prekybos tinklus nepretenduojame. Aišku, mūsų ir kiekiai nėra tokie, kad galėtume patenkinti didžiųjų prekybininkų poreikius. Vis tik daugiausia turbūt parduodame iš namų, nes čia tiesiai bendrauji su žmogumi, kalbiesi, rengi degustacijas. Tada žmogus visiškai kitaip į midų ima žiūrėti“, – akcentuoja Erikas.

Lietuvoje bitininkystė gyvuos

Augustinavičiai tiki, kad Lietuvoje bitininkystė nenunyks.

„Čekų mokslininkas paskaičiavo, jog Lietuva savo geografine padėtimi bene palankiausia šalis bitėms, nes čia yra žiemos, kada bitės gali pailsėti, o pražysta viskas tada, kai bitės po žiemos būna sustiprėjusios. Iš kur nešti medaus, Lietuvoje bitėms tikrai yra. Vienais metais mažiau, kitais metais daugiau – žemės ūkyje taip jau yra, kad derlius svyruoja, bet manau, kad bitininkystė Lietuvoje turi perspektyvą ir bitės neišnyks, o medaus nepritrūks“, – optimistiškai nuteikia Erikas.

 

Akvilė KUPČINSKAITĖ

 

www.rinkosaikste.lt