M. Krikščiūnas pasirinko gamtą tausojančio bitininkavimo kelią. Asmeninio archyvo nuotr.

Klaipėdos krašte Katkų kaime bitininkaujantis Marius Krikščiūnas įsitikinęs, kad žmonės turėtų mažiau kištis į bičių gyvenimą. Jo pasirinktą bitininkavimo būdą, kai nenaudojami rėmeliai, stengiantis kuo mažiau trikdyti Dievo vabalėlius, Lietuvoje taiko vis daugiau bitininkų mėgėjų.

Dirba tarpininkams

Marius bitėmis susidomėjo maždaug prieš dešimt metų. „Tėtis, pamatęs, kad man patinka gyvoji gamta, kad žaviuosi bitėmis, padovanojo avilį su jo gyventojomis“, – pasakojo pašnekovas.

Pasak M. Krikščiūno, bitininkai, laikantys šiuos vabzdžius dėl pelno, griauna gamtos darną. Jis pats versline bitininkyste neužsiima, o iš bičių produktų besipelnančių žmonių nelaiko garbingais verslininkais.

„Bitininkas tėra tarpininkas tarp bičių ir įvairių pramonės šakų – metalo, vaistų, stiklo, plastiko, medienos, cukraus, chemijos – atstovų. Jis tampa visiškai priklausomas nuo minėtų produktų gamintojų. Jo užduotis – išlaikyti bites sveikas, surinkti derlių ir gauti savo dalį. Verslinę bitininkystę galima palyginti su pramonine daržininkyste.Ar verslininkus, kurie salotas augina baseine,o pomidorus ir braškes paruoštuose vienam sezonui maišeliuose, galima vadinti daržininkais, nors jų produktas – daržovės?“ – retoriškai klausė pašnekovas.

Erdvioje namo terasoje bitininkas gamina abato E. Warre tipo avilius. Asmeninio archyvo nuotr.

Erdvioje namo terasoje bitininkas gamina abato E. Warre tipo avilius. Asmeninio archyvo nuotr.

Primetė tvarką

Žmonių įsikišimas, pasak Mariaus, labai pakeitė bičių gyvenimą. „Žmonės nuleido bites ant žemės, kad būtų patogiau bitininkauti, nepaisydami, kad prie žemės drėgna ir Dievo vabalėliams toks gyvenimas netinka. Ilgainiui pradėti gaminti didesni nei drevės aviliai, kad medaus būtų kuo daugiau. Vadinasi, žmonės ėmė savanaudiškai elgtis nepaisydami, kad tokiuose aviliuose bitėms sunku žiemoti, kad jos turi išeikvoti daugiau energijos šilumai palaikyti. Siekdami kuo didesnės naudos žmonės pradėjo kištis į bičių šeimų gyvenimą, dažnai lįsti į avilius ir trikdyti jų įprastą ritmą, esą, siekdami palaikyti tvarką“, – apgailestavo M.Krikščiūnas. Pasak jo, žmonės nepaiso, kad bitės patiria stresą, kad kaskart į jų gyvenimą įsikišus pašaliniams jos kurį laiką nedirba, nes turi sutvarkyti tai, ką sujaukė įsibrovėlis. „Bitės gyveno be žmogaus daug milijonų metų, ir štai atėjo „dievai“, valdovai, kurie įsivaizduoja žinantys, kaip bitėms geriau“, – sakė pašnekovas.

Keleriopa nauda

Pats M. Krikščiūnas pasirinko kitą –gamtą tausojančio bitininkavimo – kelią. Vis dėlto, pasak jo, vien tausoti šiandien negana, alternatyviąją bitininkystę reikia plėsti. Visi savo sodybose galėtų turėti po kelias bičių šeimas. „Nauda būtų keleriopa – žmonės vartotų mažiau cukraus arba visai jo atsisakytų. Kitas privalumas –nereikėtų medaus pirkti ir pildyti tarpininkų, kurie jį parduoda prekybos centruose, piniginių. Beje, ar ten medus? Ant indelių būna parašyta, kad tai EB šalių medaus mišinys. O kas gali pasakyti, kokių šalių ir kokio medaus tie mišiniai?“ – klausė bitininkas. Pasak jo, laikantieji bites apsirūpintų natūraliu vašku, pikiu. Bitės apdulkintų auginamas kultūras, o tai labai svarbu turintiesiems sodus, uogynus ir daržus.

penkių hektarų teritorijoje ilgainiui bitininkas planuoja apgyvendinti tris šimtus bičių šeimų ir pakartoti abato E. Warre, kuris įrodė, kad tiek bičių šeimų gali prižiūrėti vienas žmogus eksperimentą. Asmeninio archyvo nuotr.

Penkių hektarų teritorijoje ilgainiui bitininkas planuoja apgyvendinti tris šimtus bičių šeimų ir pakartoti abato E. Warre, kuris įrodė, kad tiek bičių šeimų gali prižiūrėti vienas žmogus eksperimentą. Asmeninio archyvo nuotr.

Drevės imitacija

M.Krikščiūnas turi ką patarti nusprendusiesiems bitininkauti kitaip. „Aš atidaviau avilius savo tėvukui ir pradėjau šią veiklą iš naujo. Patarčiau laikyti dvigubai daugiau bičių šeimų, turėti penkis kartus mažiau išlaidų, darbo ir tiek pat medaus, kiek jo gauna bitininkaujantieji įprastai, – sakė bitininkas. – Mano aviliai – abato Warre tipo. Tai drevės imitacija. Jų aukštis – nuo 0,6iki 1,5m, vidinis skersmuo– apie 30cm, sienelių storis mūsų kraštuose gali būti 30–35 mm. Rėmelių su vaškuolėmis nėra. Vietoj jų – medinės juostelės, prie kurių bitės tvirtina savo pasiūtus korius“, – pasakojo bitininkas.

Siekdamas, kad bitėms būtų patogiau, kad jos jaustųsi kaip kadaise, kai gyveno medžiuose, keletą avilių jis įkurdino aukštai, beveik medžių lajose. Šiais metais sukels ir kitus avilius. Pasak pašnekovo, aukštai įkurdintos bitės gyvena sausiau, netrukdo žmonėms, į bemaž keturių metrų aukštį atskrenda spiečiai. Medus iš taip laikomų bičių šeimų imamas lengvai, naudojant bičių išleistuvą, du ar vieną kartą per metus. Jei jo derlius didesnis nei reikia šeimai, galima parduoti su visu korpusu, kurį pirkėjas grąžintų suvalgęs korius.

M. Krikščiūnas avilius kelia į keturių metrų aukštį, kad bitėms būtų mažiau drėgmės, o spiečiai lengviau rastų naujus namus. Asmeninio archyvo nuotr.

M. Krikščiūnas avilius kelia į keturių metrų aukštį, kad bitėms būtų mažiau drėgmės, o spiečiai lengviau rastų naujus namus. Asmeninio archyvo nuotr.

Nebando įtikinti

Praėjusią vasarą jis dalijosi savo patirtimi vienoje sveikatingumo stovykloje ir sulaukė didelio klausytojų susidomėjimo. „Iki pavasario turiu pagaminti kelis avilius. Kai kam jų esu jau padovanojęs gimtadienio proga“, – džiaugėsi Marius. Vis dėlto vyras neslėpė, kad ne visi jį palaiko. „Tėtis ir dėdė neginčija, bet patys į tai nesigilina ir keisti bitininkavimo būdo nesiruošia. Kiti mano, kad nieko gero iš mano pasirinkto bitininkavimo būdo nebus.Aš manau, kad ne manyti ar mąstyti reikia, o matyti. Tikiu tuo, ką darau, o kitų įtikinti nebandau. Laikas parodys, kaip bus“, – sakė pritarimo nelaukiantis ir savo nuomonės neperšantis bitininkas.

Klausiantiesiems, kaip laikyti ir vartoti nesuktą medų, jis pataria sekti Sibire gyvenusių žmonių pavyzdžiu. Ten medaus liežuviai būdavo sudedami į statines, sandariai uždaromi ir laikomi sausai. Prireikus medaus būdavo imama po korį ir valgoma. Užakiuotas subrendęs medus niekada nesugesdavęs. (Koriuose po maitinimo likusius „liežuvius“ Lietuvos bitininkai deda į šaldytuvą ir pavasarį naudoja papildomam maitinimui – red. past.) Pašnekovas priminė, kad sukamas medus oksiduojasi, praranda labai daug gerųjų savo savybių.

Dalį avilių M. Krikščiūnas dovanoja. Asmeninio archyvo nuotr.

Dalį avilių M. Krikščiūnas dovanoja. Asmeninio archyvo nuotr.

Svarbiausia – patirtis

Marius jau įsitikino, kad knygų apie bitininkavimągalima perskaityti labai daug, tačiau neturėdamas praktikos gerų rezultatų nepasieksi. Žinios, pasak bitininko, nėra išmintis, kurios dažnai prireikia bet kurioje gyvenimo srityje. „Žinių turėti nepakanka, reikia mokėti jas išmintingai pritaikyti. Teorinius pagrindus gavau iš knygų, pirmą patirtį iš tėčio ir dėdės. Vėliau gilinausi į japonų, prancūzo abato Warre bitininkavimo patirtis. Pastarojo idėja, kad bitininkauti galima kitaip, apeinant įvairius gamintojus ir tausojant bites, man pasirodė verta dėmesio, atitinkanti mano filosofiją ir pasaulio pajautimą“, – sakė pašnekovas.

 

http://www.dalsa.lt/