R. Dovydėno pieš.

Medų galima vadinti valgomuoju auksu. Šis bičių produktas turtingas mineralinių medžiagų, mikroelementų: kalcio, kalio, natrio, magnio, geležies, jodo, fosforo, sieros. Meduje yra fermentų bei fitoncidų. Kad būtų išsaugomos visos gerosios medaus savybės, jį geriausia laikyti stikliniuose arba moliniuose induose ne aukštesnėje kaip 10 °C temperatūroje, o šildyti iki 35–37 °C temperatūros. Aukštesnėje temperatūroje žūva daug naudingų medžiagų.

Patartina vartoti jau subrendusį medų. Jį atpažinti galima pagal tirštumą: subrendęs medus prilimpa prie šaukšto, nesubrendęs nuvarva.
Ne vienas įsitikino, kad medus medui nelygu. Lipčiaus medus gydo žaizdas, inkstų, šlapimtakių ligas. Grikių medus didina hemoglobino kiekį kraujyje, ramina nervus, stiprina organizmą, nes jame daug geležies. Dobilų medus apsaugo organizmą nuo fizinio ir emocinio išsekimo, gerina virškinimą, kepenų veiklą. Jis vartojamas kaip dietinis produktas. Kiaulpienių medus padeda esant skausmui, kvėpavimo takų uždegimui, padeda sureguliuoti skrandžio rūgštingumą. Melisų medus ramina, padeda sergant nervų sistemos ligomis, kankinant nemigai, gydo širdies veiklos sutrikimus. Tiesa, gryno, sunešto iš vienos rūšies augalų medaus turi ne visi bitininkai, nes tam reikia laiko ir darbo.

Tai įdomu
Senovės Egipte medus buvo naudojamas mirusiesiems balzamuoti. Arabai iki dabar medų naudoja kaip konservavimo medžiagą, kuri išsaugo mėsos šviežumą. Senovės vikingai medaus ir bičių duonos įsidėdavo į tolimas keliones: valgomasis auksas padėdavo atgauti jėgas. Senovės graikai tikėjo, kad medus gali pailginti gyvenimą. Pasak jų, dievai buvo nemirtingi, nes maitinosi ambrozija – medaus ir pieno mišiniu. Senovės romėnų poetas Ovidijus savo kūriniuose apie aukso amžių tvirtino, kad tada tekėjo pieno ir nektaro upės, iš žalio ąžuolo lašėjo medus. Panašiai kalbama ir lietuvių liaudies pasakose. Pieno upės ir medaus krantai – lengvai suprantamos ir dažnos alegorijos, kalbant apie malonų laiką, gerą ir turtingą gyvenimą. Jaunavedžių medaus mėnuo – ne kas kita, kaip gyvenimas be rūpesčių, mėgavimais malonumais. Daugelyje kraštų medaus gėrimas buvo laikomas šventu. Pagonybės laikais lietuviai tikėjo, kad po mirties žmogaus siela įsikūnija į medų nešančias bites. Medus, kaip privalomas maisto produktas, yra įtrauktas į kosmonautų racioną.