P. Lileikio nuotr.

Trakuose, Vilniaus gatvėje, stovi namas, kurio kieme marguoja įvairiomis spalvomis nudažyti bičių aviliai, stovi ir senovinis drevinis avilys, o šalia dviaukščio namo – medinė bičių dievo Bubilo skulptūra. Dar viena įdomybė – medinis bičių namelis kieme. Jame galima atsipalaiduoti, stiprinti imunitetą, nervų sistemą. Šis kiemas – Trakų neįgaliųjų užimtumo centro, kuris šiemet švenčia 15-ąjį gimtadienį.

Mokaisi bitininkystės – išmoksti daugelio naudingų darbų

Į centro gimtadienio šventę susirinko daug svečių, centro bičiulių, bendraminčių, lankytojų ir jų tėvų. Skambėjo svečių sveikinimo kalbos, buvo įteiktos padėkos ilgamečiams centro darbuotojams. Centro lankytojai deklamavo savo sukurtas eiles.

Centro vadovas – visoje Lietuvoje žinomas bitininkas Juozas Norinkevičius. Jis prieš trylika metų atkeliavo į šį centrą ir kartu atsinešė savo bites. Direktorius pasakoja, kad viena šio centro veiklų yra dienos globa. Dieną į centrą atvežami ar atvyksta patys negalią turintys žmonės iš Trakų rajono. Čia jie užsiima įvairia edukacine veikla: piešia, lipdo iš molio, pina iš vytelių, gamina natūralaus vaško žvakes, dainuoja, dirba lengvus medžio apdailos darbus.

Centre taip pat vykdoma profesinė reabilitacija bendruomenėje. Iš viso profesinę reabilitaciją jau baigė per 70 žmonių. Autobusiukais atvežti negalią turintys žmonės mokomi medienos darbų, siuvimo, tekstilės rankdarbių, apželdinimo, pynimo iš vytelių, bitininkystės. Paklaustas apie vienintelį Lietuvoje ir Europoje neįgaliųjų centre įkurtą bitininkystės centrą, J. Norinkevičius prisipažįsta, kad bitininkauti jį išmokė jo tėvelis Stasys, garsus Onuškio seniūnijos Taučionių kaimo bitininkas. Kai į J. Norinkevičių prieš keturiolika metų kreipėsi tuometė šio centro vadovė, šiuo metu Neįgaliųjų reikalų departamento vadovė Asta Kandratavičienė, prašydama patarimo, kokią įdomią ir naudingą veiklą galima suorganizuoti neįgaliesiems, Juozas ilgai nedvejojęs pasiūlė rengti bitininkystės plėtros projektą.

Iš pradžių Juozas centre dirbo savanoriškai, o vėliau pradėjo vadovauti centrui. Pasak jo, daug neįgalių žmonių nori būti savarankiški, dirbti ir užsidirbti, o bitininkystė yra ta veikla, kuri apima be galo daug sričių ir suteikia labai daug įgūdžių bei žinių. „Šiuo metu centre bitininkystės mokosi keturi žmonės, esame parengę dvidešimt tris bitininkus. Ruošiame medieną, iš kurios gaminame rėmelius koriams, avilius, tad žmogus turi išmokti medienos darbų, vėliau tenka mokytis rėmelius vielinti, vaškuoti ir taip parengti bičių sezonui. Iš tiesų tam reikia daug rankų darbo. Žmonės, kurie nebijo bičių, veža šį inventorių į bitynus, komplektuoja avilius, prižiūri bites, išima korius, o vėliau reikia atakiuoti bičių korius, išsukti medų, supilstyti.“
Medaus išpilstymu viskas nesibaigia. Centro vadovas pasakoja, kad vėliau pynėjai dailiai apipina stiklainius, o lankytojai, turintys verslumo gyslelę, kartu su darbuotojais vyksta į muges ir pardavinėja.

Bitės gelia, bet jis nepyksta

Povilas Ignatavičius su kitais profesinės reabilitacijos programos dalyviais dirba prie bičių. Mums bekalbant jis tvarkė avilių rėmus, ruošė naujam sezonui. Bitininkystės vyras mokosi antras mėnuo. „Sušlubavo širdis, sunkių darbų dirbti nebegalėjau, o namie be darbo sėdėti nesinorėjo. Pasiprašiau į profesinės reabilitacijos programą ir dirbu prie bitelių. Vos tik atvažiavau į centrą, kitą dieną jau bityne medų kopinėjome. Nė karto tokio darbo nebuvau daręs. Patiko! Mokysiuosi kiek sveikata leis, o vėliau savo šeimai bitučių įsiveisiu“, – sako vyras. Povilui pritaria ir kiti reabilitacijos dalyviai – buvęs kariškis F. Kunevičius, daug metų dirbęs tolimųjų reisų vairuotoju Albinas Remeika. Vyrai sveikatą prarado sunkiai dirbdami, o dabar tikina, kad prie bitelių atsigauna.

„Bitininkystės kursus baigiau kovo mėnesį. Dabar dirbu socialinio darbuotojo padėjėju ir mokau bitininkystės kitus“, – sako Saulius Ramanauskas. Saulius dirbo statybose, tačiau prieš penketą metų vyrą ištiko nelaimė, jis nukrito nuo stogo ir susilaužė stuburą. „Gydytojai mane vadino laimės kūdikiu, nes po dviejų operacijų atsikėliau ir vaikštau, o juk galėjau atsisėsti į negaliojo vežimėlį…“ Saulius neslepia, stuburą jam dažnai paskauda, tačiau prisiminęs, kaip jį buvo sugėlęs visas pulkas bičių, juokauja, kad dabar ir įkandimai gydo. „Bitininkas turi išmokti taip susigyventi su bitėmis, kad jos negeltų, bet gydytų, tačiau bičių terapijos dar nesimokiau“, – sako Saulius, o paskui parodo, kaip iš vaško plokštelės susukti žvakę.

Vyras pasiūlo nueiti pas pynėjus. Jie pina įvairius krepšelius, tinkančius medui sudėti, ir daugybę kitų dirbinių. Pynėjus moko Valė Klerauskienė. Moteris patyrė insultą, o po jo nebegalėjo sunkiai dirbti, todėl darbo birža ją nukreipė į neįgaliųjų centrą. 2014 m. Valė baigė profesinės reabilitacijos kursus ir dabar dirba socialinio darbuotojo padėjėja, pynimo meno moko kitus. „Pinti ateina septyni žmonės, mokosi visi noriai, greitai“, – sako Valė.

Neregys dailininkas „groja“ spalvomis

Centro lankytojai gali lankyti ir dailės studiją. Jos vadovė Edita Tamulytė sako, kad savo mokinius visada stengiasi drąsinti, nes ne vienam jų sunku nulaikyti pieštuką ar flomasterį. Tačiau įveikę baimes jie atsiskleidžia ir stebina gebėjimu pamatyti tai, ko nemato kiti. Jų paveiksluose daug netikėtumų, bet visi jie labai įdomūs. Edita pristato du labai gabius dailininkus – Aleksandrą Rumiancevą ir Aleksandrą Kurčenko. „Dvasinė negalia jaunuoliams netrukdo kurti labai originalius paveikslus“, – sako mokytoja.
Gediminas Jasinskas – neregys, bet labai nori piešti. „Kaip jis sugeba suderinti spalvas, negaliu pasakyti“, – rodydama Gedimino paveikslus nuostabos neslepia mokytoja. Turiu pripažinti, kad spalvos vaikino darbuose „skamba“ labai savitai. Gediminas baigė Aklųjų ir silpnaregių ugdymo centrą, o paskui grįžo namo pas tėvus ir pradėjo lankyti šį centrą.

Bendraukime,  kad  pasidalytume

Centro socialinė darbuotoja Ina Veromejienė sako, kad anksčiau tėvai, turintys neįgalių vaikų, net nemanė, kad jų vaikai gali ko nors išmokti, integruotis į visuomenę. Vaikas gaudavo pašalpą ir artimųjų globojamas sėdėdavo namie. Dabar, pasak jos, negalią turintiems žmonėms galimybės didžiulės. Trakų neįgaliųjų užimtumo centrą lanko per šimtą žmonių, ne visi atvyksta kasdien, tačiau įvairioje veikloje kasdien dalyvauja per trisdešimt negalią turinčių žmonių. Vieni šiame centre lavinsis visą gyvenimą, kitiems tai startas į savarankišką gyvenimą.

Ina kviečia negalią turinčių vaikų tėvus, artimuosius ateiti pasižiūrėti, ką veikia negalią turintys žmonės centre, ir raginti lankyti centrą negalią turinčius artimus žmones, kurie šiuo metu užsidarę namuose. „Mes visi norime ir galime bendrauti, bičiuliškai dalytis šiluma.“

EGLĖ KULVIETIENĖ

bitininkas.lt