Bitininkas tobulina net brangiausią įrangą

Šiuo metu netoli sodybos Marijanas laiko 130 bičių šeimų, vasarą bityną ketina plėsti. P. Lileikio nuotr.

Bitininko Marijano Buzarevičiaus bitynas šiais metais pelnė antrą vietą tarp pažangiausių Lietuvos bitynų. Pasirinkęs šią veiklą kaip verslą vyras ketina ir toliau į jį investuoti, tvarkytis taip, kad kuo mažiau būtų sunkaus fizinio darbo.

Po vienu stogu

Sklėriškių kaime, esančiame Nemenčinės seniūnijoje Vilniaus rajone, įsikūręs darbštus vyras mielai dalijasi patirtimi ir sako, kad pagaliau rado pašaukimą. Naujame baltame name ne tik įrengtos šeimos gyvenamosios patalpos, bet ir įkurtas bičių produkcijos tvarkymo cechas. Nors yra susipirkęs visą šiai veiklai reikalingą įrangą, Marijanas puikiai žino, kad sėkmė priklauso ne tik nuo įdėto darbo, bet ir nuo Dangaus malonės. Kaip ir dauguma mūsų šalies bitininkų, jis negali pasigirti šių metų medunešiu, bet sako medaus turįs tiek, kad nuolatiniams pirkėjams tikrai užteks.

Kiek iš viso kainavo bičių produkcijos tvarkymo cechas, M.Buzarevičius neskaičiavo, jis tik žino, kiek teko pakloti už vieną ar kitą įrenginį. „Trejus metus studijavau bitininkystę Lenkijoje. Netoli Liublino yra vienintelis Europoje technikumas, kuriame rengiami bitininkai technikai. Nusprendėme, kad šis verslas taps mūsų šeimos pragyvenimo šaltiniu, todėl po vienu stogu įrengėme ir sandėlį, ir korių atakavimo, medaus sukimo, rėmelių tvarkymo, sanitarines bei kitas būtinas patalpas. Kai viskas vienoje vietoje, labai patogu“, – vedžiodamas po cechą pasakojo Marijanas.

M. Buzarevičius kurti verslą ryžosi baigęs bitininkystės studijas Lenkijoje. P. Lileikio nuotr.

M. Buzarevičius. P. Lileikio nuotr.

M.Buzarevičiui bityne dirbti ir tvarkyti medų padeda žmona Asta ir abu vaikai – sūnus Augustas ir dukra Kamilė.

Iš banko nesiskolino

„Negalime lygintis su Skardžių ar kitais stambiais bitynais, tačiau stengiamės atitikti aukščiausius reikalavimus“, – sakė Marijanas ir pridūrė, kad pradėdamas bitininkauti retas bičiulis iš karto gali įsigyti brangią įrangą. M.Buzarevičius finansinės pagalbos į banką nesikreipė. Kadaise, bandydamas įsukti kaimo turizmo verslą, pasimokė, kad geriau yra pasikliauti savo jėgomis, nes nežinai, kada kokia krizė prasidės ir liksi kaltas be kaltės.

Tiesa, bičių produkcijos tvarkymo cechą vyras įsirengė pasinaudojęs Europos Sąjungos parama. Nors įsigyta įranga brangi, ji nėra nepriekaištinga, tad Marijanui dalį jos tenka dar patobulinti. Didžiajam automatiniam medsukiui, kainavusiam apie 1,9 tūkstančio eurų, jis pritvirtino automobilinį keltuvą, kuriuo lengvai paverčia įrenginį ir išpila ant dugno esantį medų.„Korių atakavimo įrenginį, atsiėjusį 3 200 eurų, taip pat reikės tobulinti, nes kai nupjaunami korio dangteliai, medus taškosi į šonus, ant grindų. Teks pritvirtinti nerūdijančio plieno lakštus“, – sakė bitininkas. Jį stebino, kad tas pats gamintojas, kuris gamino medsukį, medui filtruoti skirtą indą pagamino nei šiaip nei taip – be kojelių ir per aukštą. Tad vėl teks galvoti, kaip patobulinti, kad būtų galima patogiai dirbti.

Vis dėlto, nepaisydamas trūkumų, Marijanas džiaugėsi dėl naujos įrangos atsiradusia darbų sparta, o paklaustas, kada, jo manymu, atsipirks investicijos, sakė neskaičiuojantis, nes bitininkavimas jau tapęs aistra ir gyvenimo būdu.

Reikia pasirinkti

Dalį avilių su bitėmis M.Buzarevičius laiko prie namų, dalį – jauname miškelyje, į kurį veda kelių šimtų metrų takas per suartą lauką. Bitininkas džiaugiasi, kad savaime smėlėtoje žemėje užaugusiame pušinėlyje – užuovėja, todėl sąlygos bitėms žiemoti čia puikios. Šiuo metu netoli sodybos Marijanas laiko 130 bičių šeimų, vasarą bityną ketina plėsti, o po kelerių metų tikisi turėti net kelis šimtus šeimų. Kol kas Marijano bitės laikomos daugiaaukščiuose ir Dadano aviliuose. Pastarųjų bitininkas greitai ketina atsisakyti. „Norint rimtai dirbi, reikia pasirinkti, kokio modelio aviliai tinkamiausi. Tada tvarkydamas medų sugaišti mažiau laiko“, – teigė pašnekovas.

Jis apgailestavo, kad apie jo sodybą nėra daug medingųjų augalų, todėl bites tenka vežioti į ganyklas. Turimoje žemėje bitininkas sėja barkūnus, facelijas, grikius, garstyčias, kitus medinguosius augalus. Norėdamas gauti daugiau medaus jis laiko Karnikos ir Bakfasto rasių bites. Pirmosios labai greitai augina šeimą ir anksti pavasarį kimba į darbą, o antrosios puikiai dirba, kai gausus medunešis.

Griežti reikalavimai

Važiuodamas į Lenkiją pas Varšuvoje gyvenančią seserį Marijanas užsuka pažiūrėti, kaip sekasi bendramoksliams. Pasak jo, šalyje kaimynėje labai daug dėmesio skiriama bičių produktų reklamai, skatinama į darželių ir mokyklų valgiaraštį įtraukti medų. M.Buzarevičius apgailestavo negalįs to pasakyti apie Lietuvą.

Vaišindamas arbata su augaliniais antpilais papildytu sirupu, kuris bičių buvo suneštas į avilį vasarą, kai nėra medunešio, ir tada išsuktas, bitininkas pasakojo, kad Lenkijoje šis produktas yra sertifikuotas. Taip esą padedama bitininkams, kurie augina bičių motinas arba bites pardavimui. Pasak Marijano, kaimyninėje šalyje medui keliami itin griežti reikalavimai griežti. „Jei medus grikių, tai turi būti tik grikių, jame privalo būti nustatyta šio augalo žiedadulkių norma“, – teigė pašnekovas ir pridūrė, kad ten palyginti daug bitininkų amatininkų, kurie laikosi senų bitininkavimo tradicijų, neinvestuoja į šiuolaikinę įrangą. Pasak M.Buzarevičiaus, jie mieliau linkę nuomoti nei pirkti. „Bitininkauti Lenkijoje sunkiau, nes šioje šalyje gerai išvystytas žemės ūkis, daug sodų, vaiskrūmių plantacijų, todėl naudojami pesticidai. Tačiau lenkai garbės reikalu laiko laikyti bites, nes supranta jų naudą augalams“, – sakė pašnekovas. Jis pabrėžė, kad mūsų bitininkai profesionalai yra aukšto lygio, randa laiko dalyvauti konferencijose, domisi naujovėmis. Jei tik norėtų dažnas jų galėtų dėstyti bitininkavimą.

Po vienu stogu įkurtas medaus perdirbimo cechas ir įrengti Buzarevičių namai. P. Lileikio nuotr.

Didžiajam automatiniam medsukiui, atsiėjusiam 1,9 tūkst eurų, M.Buzarevičius pritvirtino automobilinį keltuvą, kuriuo lengvai paverčia įrenginį ir išpila ant dugno esantį medų. P. Lileikio nuotr.