P. Lileikio nuotr.

Nuo senų senovės Lietuvoje populiari bitininkystė vieniems yra širdžiai atgaivą teikianti veikla, kitiems – pragyvenimo šaltinis. Dažnam bitininkui darbas ir pomėgis susilieja į viena.

Profesionalai perspėja, kad bitininkystė nėra saldus verslas. Darbas bityne reikalauja geležinės kantrybės, geros sveikatos ir daugybės žinių, o Dievo vabalėliai nedovanoja aplaidumo ir paviršutiniškumo.

Bites reikia pamilti

Bičių gyvenimas unikalus, tad patyrę bitininkai žino auksinę taisyklę – šiuos vabzdžius pirmiausia reikia pamilti, su jais susikalbėti, tik paskui galima pradėti galvoti apie verslą ir pinigus. Todėl ir patarimų, ko reikėtų imtis, kad bitininkystė taptų pelninga, jie neskuba dalyti.

Vienos bičių šeimos suneštas medaus kiekis gali svyruoti nuo 10 iki 100 kg, tad, anot ekspertų, laikant dvidešimt šeimų galima gauti padorias pajamas.

Biomedicinos mokslų daktaras, Aleksandro Stulginskio universiteto (ASU) docentas Algirdas Amšiejus teigė, kad bitininkas, neturintis teorinių žinių, visą gyvenimą gali likti praktikas diletantas. Tad prieš pradedant rimtai bitininkauti reikia pasimokyti. „Bėda ta, kad dabar niekas Lietuvoje neruošia bitininkų. Prioritetas teikiamas ne žemės ūkio specialistams, o žemės ūkio vadybininkams“, – apgailestavo jis.

Pomėgis tapo darbu

Panevėžietis bitininkas Vaidas Arbutavičius sutinka, kad neturėdamas teorinių žinių ir patirties profesionaliu bitininku netapsi. Jaunas vyras, bitininkyste susižavėjęs dar paauglystėje, mokėsi iš patyrusių kolegų ir pamažu plėtė bityną, kol pomėgis tapo pagrindiniu užsiėmimu. Dabar bitės – kone pagrindinės jo šeimos maitintojos. V.Arbutavičius dar dirba treneriu vienoje Panevėžio mokyklų.

„Pradėjau nuo kelių bičių šeimų, paskui laikiau šešias, penkiolika, dvidešimt, o kai baigiau studijas, nusprendžiau bityną gerokai išplėsti. Dabar prižiūriu per 80 šeimų“, – pasakojo Vaidas ir pridūrė, kad bitininkystė jam tapo gyvenimo būdu ir verslu.

V.Arbutavičius pabrėžė, kad bitininkauti reikia pradėti ne nuo verslo plano. Pasak jo, pirmiausia reikia pamilti šį darbą, nes bitės jaučia žmogų, ir nusiteikti daug mokytis. Iš savo klaidų taip pat. „Bičių priežiūra reikalauja daug žinių, kurių įgyjama ne guglinant internete, bet kruopščiai dirbant bityne. Be žinių, praverčia ir nuojauta, mat kartais reikia atspėti, kaip tinkamiausiai pasielgti. Geriausia būtų bityne padirbėti kartu su patyrusiu mokytoju“, – aiškino panevėžietis.

V.Arbutavičius

V. Arbutavičius

Bityną vyras plėtė savo sukauptomis lėšomis, pasinaudojo ir ES bei nacionalinio biudžeto parama. „Ji nėra tokia didelė, kaip skiriama ūkininkams, bet vis tiek tai – paskatinimas. Be to, dalyvauju Nacionalinės maisto kokybės schemoje, tad gaunu šiek tiek paramos bičių produktų ženklinimui, reklamai“, – sakė bitininkas.

Realizuoja urmu

Iš 80 bičių šeimų bityno galima pragyventi, jeigu bitininkas nedaro didelių klaidų. Jei išlaikomos stiprios ir sveikos bičių šeimos, bitynas bus produktyvus. Žinoma, medaus gamybai įtakos turi ir oras, apylinkių, kur skraido bitės, augmenija. Jeigu, pavyzdžiui, augalo žydėjimo metu užeina lietūs, daug medaus bitės nesurinks. Anot V.Arbutavičiaus, vidutinis medaus derlius iš vienos bičių šeimos yra nuo 30 iki 50 kg, bet galima gauti ir apie 100 kg, jei aviliai vežiojami prie medingųjų augalų.

Panevėžietis ilgą laiką medų pardavinėjo turguose, mugėse. Dabar didžiąją dalį produkcijos realizuoja urmu. „Žinoma, parduodamas tokiu būdu gaunu mažesnę kainą, bet sutaupau išlaidų degalams, laiko. Urminė medaus kg kaina – apie 3 eurai, o turguje galima parduoti už 4,5– 6 eurus“, – aiškino V.Arbutavičius.

Jaunas bitininkas mano, kad lietuviško medaus kaina vietos rinkoje yra gana žema, tačiau pripažįsta, kad jam stipriai pabrangus mūsų šalį užplūstų pigesnis importinis medus iš Ukrainos, Kinijos ir kitų valstybių. Tai būtų nenaudinga nei vietos bitininkams, nei vartotojams, nes lietuviškas medus yra vienas vertingiausių pasaulyje. Šį faktą patvirtina Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos tyrimai.

Papildomos pajamos

Panevėžio bitininkų draugijai priklausantis V.Arbutavičius prekiauja ne tik medumi. Apie 25–30 proc. pajamų jis gauna parduodamas kitus bičių produktus – žiedadulkės, bičių duonelę, pienelį, pikį, bičių vaško žvakes. „Ruošdamas kitus bičių produktus orientuojuosi pagal vartotojų poreikius ir savo galimybes. Juos renkant tenka dažniau važinėti į bityną. Be to, pavyzdžiui, renkant pienelį reikia kvalifikacijos. Ir aš pats vis dar mokausi iš klaidų“, – sakė jaunas vyras.

V.Arbutavičius teigė pastebėjęs, kad mūsų visuomenėje žinios apie medų apipintos įvairiais mitais, o apie žiedadulkių, pikio, bičių duonelės, pienelio gerąsias savybes ir jų įtaką organizmui vis dar mažai kas žino. Tiesa, šių bičių produktų pasiūla yra mažesnė, bet tie, kas apie juos žino, greitai išperka.

„Nežinau nė vieno bitininko, kuriam nepavyktų realizuoti bičių produktų. Daug jų parduodama urmu ir iškeliauja iš Lietuvos“, – sakė panevėžietis.

Moko užsienio kolegas

A.Amšiejus priminė Lietuvos bitininkystės tėvu laikomo profesoriaus akademiko Jono Kriščiūno postulatą, kad bitininkystė – greičiausiai atsiperkantis verslas. „Pradinės investicijos gana nemažos, tačiau jos greitai grįžta“, – konstatavo ASU docentas. Daug paskaitų apie bitininkavimą skaitantis ir dosniai patarimus dalijantis mokslininkas pridūrė, kad tiek pradedantys, tiek ne vienus metus bityne plušantys bitininkai daro daug klaidų, kurios atsiliepia rezultatams.

Tačiau Lietuvoje apstu ir bitininkų profesionalų, iš kurių daugelis gali pasimokyti. „Lietuviai išmokė ne tik Europos, bet ir pasaulio bitininkus išgauti bičių duoną. Kai vienam čekų profesoriui nuvežiau kilogramą bičių duonelės, jis paklausė, ar visą mėnesį ją rinkau. Kolega nustebo sužinojęs, kad mūsų bitininkai per dieną iš korių gali gauti 100 kg duonelės“, – pasakojo keturis dešimtmečius bitininkaujantis mokslininkas.

Anot A.Amšiejaus, medus ir kiti bičių produktai yra unikalus maistas ir vaistas – natūralus sveikatos šaltinis. Juos vartoti reikėtų kasdien, ne tik susirgus, o kasdien. „Galime daugiau valgyti ir daugiau pagaminti. Lietuviškas medus – vienas geriausių, todėl jo daug eksportuojama“, – konstatavo bitininkas.

Dėstytojas apgailestavo, kad bitininkystei grėsmę kelia intensyvėjanti žemdirbystė, chemikalų naudojimas. „Jei vėl leistų naudoti dabar uždraustus neonikotinoidus – chemikalų veikliąją medžiagą, – po penkerių ar šešerių metų laukuose ir pamiškėse neliktų žydinčių augalų“, – pavojus gyvajai gamtai įvardijo ASU docentas.

Padaugėjo jaunų  

IMG_0467

Alfonsas Rutkauskas, Panevėžio bitininkų draugijos valdybos pirmininkas

Per pastaruosius dvejus trejus metus į mūsų draugija atėjo nemažai naujokų – apie 15 jaunų bitininkų. Jiems, žinoma, trūksta patirties. Tie, kuriems pradeda sektis, planuoja ateityje iš to pragyventi. Kai kurie bitininkauti atėjo iš valstybinės tarnybos.

Iš viso draugijoje yra apie 170 narių, jie laiko apie 7 000 bičių šeimų. Tiems, kurie prižiūri apie 100 bičių šeimų, bitininkystė suteikia pagrindines pajamas. Tokių yra nemažai. Tarp bitininkų yra daug pensininkų, kurie laiko 20–30 bičių šeimų ir prie pensijų prisiduria papildomų pajamų.

Pradedantiems bitininkams, norintiems pragyventi iš bitininkystės, reikia gana nemažo pradinio kapitalo aviliams, reikmenims, bitėms įsigyti. Vien geresnis medsukis kainuoja 700–800 eurų, avilys – nuo 100 iki 130 ir daugiau eurų. Bitininkystės inventorius, kaip ir maisto pramonės, turi būti nerūdijančio plieno. Toks yra brangesnis.

Be to, reikia patalpų gamybai, vietos aviliams laikyti. Sodų bendrijoje kaimynai dažnai skundžiasi, kad bitės įgelia. Pačiam bitininkui pirmiausia reikia išsiaiškinti, ar jis nėra alergiškas šių vabzdžių įkandimui, ar jų nebijo. Taigi, reikia psichologiškai pasiruošti dirbti su bitėmis.

Taip pat svarbu apgalvoti, kaip bus realizuojamas medus. Šiemet dėl lietingos vasaros jo gauta mažiau, todėl kai kuriuose regionuose šio produkto jau stinga. Tačiau tais metais, kai medaus būna gausu, atsiranda realizacijos sunkumų. Gerai, kad stambesnių bitininkų medus yra eksportuojamas. Vidutiniokams tada laisviau vietos rinkoje.

Kantrybė ir sveikata

Algird Skirkevicius2

Prof. Algirdas Skirkevičius, Lietuvos bitininkų sąjungos prezidentas

Lietuvos bitininkystė gana stipri. Tų bitininkų, kurie kvalifikuotai dirba, rezultatai yra geri. Apskritai gaunamo medaus kiekis priklauso ne tik nuo profesionalumo, bet ir nuo gamtos. Kiek jo pagaminama, tikslių duomenų nėra. Lietuviškas medus yra vienas geriausių pasaulyje, todėl jis vertinamas užsienio šalyse, nemažai jo eksportuojama.

Lietuvoje yra gana daug bičių šeimų – apie 120 tūkst., jų galima priauginti daugiau, tačiau susiduriama su bičių ganyklų problema. Stambiems bitynams tai nemenkas rūpestis. Šią problemą turėtų įvertinti ir pradedantieji bitininkai. Intensyvėjant žemdirbystei ima dominuoti monokultūros, kurios bitininkystei nepalankios. Bitės nektarą neša iš žydinčių pievų, pamiškių.

Dar viena aktuali problema – nesąžiningi pesticidų naudotojai. Aišku, ne visi ūkininkai neatsakingai elgiasi, bet tokių pasitaiko, ir tai sukelia daug rūpesčių bitininkams. Pesticidai susilpnina bičių šeimas, tuomet atsiranda palankios sąlygos plisti ligoms ir kenkėjams. O juk bityno sėkmė – sveikos ir stiprios bičių šeimos. Jeigu bitininkas sugeba išlaikyti tokias bičių šeimas, problemų būna daug mažiau. Norint turėti sveiką bityną reikia vadovautis naujausiomis bičių priežiūros technologijomis.

Pradedantiems bitininkams verta žinoti vieną pagrindinių taisyklių – bitininkavimas reikalauja geležinės kantrybės, darbštumo ir geros fizinės sveikatos. Bityne tenka daug ir sunkiai kilnoti, todėl ne vienas ilgametis bitininkas susižaloja stuburą. Žinoma, dabar yra įvairių priemonių, kurios palengvina darbą, bet jos nėra išsigelbėjimas.

Taip pat svarbu suprasti, kad teorinės žinios yra viena, o praktiniai įgūdžiai – kas kita. Neretai bitininkai sako, kad darė, kaip parašyta knygoje, bet nepavyko. Žinoti veiksmų seką nepakanka – reikia suvokti, kodėl darai vieną ar kitą veiksmą. Kai tai bitininkas supranta, įvyksta prašviesėjimas.

Rėmimo programa

 Bites27

Lietuvos bitininkystės sektorius yra remiamas Europos žemės ūkio garantijų fondo ir nacionalinio biudžeto lėšomis. 2014–2016 m. šiam sektoriui kasmet buvo skirta maždaug po 625 tūkst. eurų. Pernai rugpjūtį buvo patvirtinta „Paramos Lietuvos bitininkystės sektoriui 2017–2020 m. programa“, kurioje numatyta kasmet bitininkams skirti po daugiau kaip 648 tūkst. eurų.

Programai įgyvendinti numatytos aštuonios priemonės. Finansavimas gali būti skirtas bitininkų mokymams, konsultavimui, informacijos sklaidai ir pan. Parama taip pat numatyta bičių sveikatingumui gerinti ir bičių šeimų sergamumui bičių ligomis, ypač varoze, mažinti.

Numatytas finansavimas ir avilių transportavimui į ganyklas racionalizuoti. Pagal šią priemonę kompensuojama dalis išlaidų, susijusių su avilių transportavimo įrenginių ir bičių šeimų krovimo inventoriaus bei mechanizmų įsigijimu.

Lėšų skiriama ir bičių šeimoms atnaujinti. Priemonės tikslas – pakeisti nežinomos kilmės, mažo produktyvumo bičių motinas produktyvesnėmis ir atsparesnėmis, remti naujų avilių įsigijimą, pakeisti nusidėvėjusias avilių dalis naujomis. Kompensuojama už veislinių Karnikos porūšio bičių motinų arba naujų avilių įsigijimą.

Paramos galima prašyti ir realizuojamo medaus kokybei gerinti, modernizuojant laboratorinę įrangą medaus kokybę tiriančiose laboratorijose, siekiant sumažinti medaus kokybės tyrimų išlaidas bitininkams. Taip pat numatyta finansuoti taikomųjų mokslinių tyrimų programas. Gali būti remiami taikomieji tyrimai bitininkavimo technologijų, kovos su varozės erkėmis, bičių produktų savybių ir kt. srityse.

Numatytas ir rinkos stebėsenos finansavimas. Kiekvienais metais bus stebimi bitininkystės sektoriaus pokyčiai, renkama informacija apie Lietuvos bitynų dydžius, gaminamos produkcijos rūšis, surenkamą produkciją, bičių sveikatingumą, bitynų apsirūpinimą inventoriumi, bitininkų amžių, jų kvalifikaciją ir kt. Į finansavimą galima pretenduoti siekiant didinti bičių produktų pridėtinę vertę, atnaujinti bitininkystės inventorių.

Paramos gali siekti bičių laikytojai, bitininkų asociacijos, mokslo ir studijų institucijos, Valstybinės gyvulių veislininkystės priežiūros tarnybos viršininko įsakymu patvirtinti veisliniai bitynai, laboratorijos, akredituotos atlikti medaus kokybės tyrimus.

Bitininkai taip pat gali gauti paramą už papildomą bičių maitinimą. 2016 metais tam skirta 668,6 tūkst. eurų. Pagal taisykles gali būti kompensuojama ne daugiau kaip 5,79 euro bičių šeimai patirtų išlaidų už papildomą maitinimą rengiant jas žiemai. Ekologiniams bitynams kompensuojama ne daugiau kaip 11,58 euro bičių šeimai patirtų išlaidų už ekologinio cukraus įsigijimą.

ŽŪM, NMA

 

Patarimai pradedančiam bitininkui

P. Lileikio nuotr.

P. Lileikio nuotr.

20 bičių šeimų bitynas gali būti vieno bitininko pragyvenimo šaltinis (maždaug prilygtų prekybos centro kasininko metiniam atlyginimui).

Tokiu atveju vienas bitininkas turės atlikti visus bityno priežiūros darbus, taip pat realizuoti medų.

Norint 20 bičių šeimų bityne uždirbti metų atlyginimą, reikia bitininkavimo patirties.

Pradedančiam bitininkui būtina turėti pakankamai teorinių žinių ir bent vieno bitininkavimo sezono praktikos.

Vienas sezonas trunka apie 10 mėnesių – nuo bičių pabudimo po žiemos iki jų paruošimo žiemojimui.

Du mėnesius bitininkas gali atsikvėpti. Bitininkas profesionalas, investavęs į atitinkamą įrangą ir darbą palengvinančias priemones ir išnaudodamas savo kvalifikaciją, atostogų gali turėti daugiau.

Priklausomai nuo kvalifikacijos ir turimos įrangos, per vieną darbo dieną bitininkas gali prižiūrėti iki 40 bičių šeimų.

Iš vienos bičių šeimos galima prisukti nuo 10 iki 100 ir daugiau kg medaus.

Bičių šeima kainuoja nuo 70 iki 130 eurų.

Bičių avilio kaina – apie 100 eurų, geresnės komplektacijos (su pagalvėmis, kamšomis ir kitais priedais) – iki 150 eurų.

Bityne galima panaudoti nemažai buities daiktų, pavyzdžiui, specialią maitintuvę gali pakeisti plastikinis kibiras.

Bityne neįmanoma išsiversti be vieno pagrindinių prietaisų – medsukio, kuris, priklausomai nuo dydžio ir modernumo, gali kainuoti nuo kelių dešimčių iki kelių tūkstančių eurų.

Bičių šeima gali atsipirkti per metus ir dar uždirbti šiek tiek pelno.

150–200 bičių šeimų bitynas gali išlaikyti 3–4 asmenų šeimą. Tokį bityną gali prižiūrėti šeimos nariai, nesamdydami pagalbininkų.

Populiariausios bičių rasės Lietuvoje – Karnikos (susiformavusi Balkanų pusiasalio, Slovėnijos, Kroatijos, Serbijos, Juodkalnijos, Alpių teritorijoje), Bakfasto (Anglijos vienuolyne vienuolio Adamo sukurtas tarprasinis hibridas) ir Kaukazo kalnų pilkosios.

Siekiant bityno produktyvumo reikia daug dėmesio skirti bičių veislininkystei, nuolat atnaujinti bičių motinas.

A.Amšiejus, Lietuvos bitininkų sąjungos viceprezidentas

Teisės aktai

Bičių laikytojai turi paisyti šių teisės aktų:

Gyvūnų laikymo savivaldybių teritorijų gyvenamosiose vietovėse tvarkos aprašo;

Medaus techninio reglamento;

Bitynų, bitininkystės produktų ir bičių užkrečiamųjų ligų kontrolės reikalavimų;

Ūkinių gyvūnų laikymo vietų registravimo ir jose laikomų ūkinių gyvūnų ženklinimo ir apskaitos tvarkos aprašo;

Augalų apsaugos produktų įvežimo, vežimo, saugojimo, naudojimo, tiekimo rinkai taisyklių.

Reikia žinoti:

kiekvienas bitynas privalo gauti bityno pasą;

bitynas gali būti ne arčiau kaip 10 m atstumu nuo kelio, pėsčiųjų ar dviračio tako;

bitynas gali būti ne arčiau kaip 5 m nuo besiribojančios valdos, kur yra gyvenamųjų namų;

bitynas gali būti ne mažesniu kaip 50 m atstumu iki statinių, kuriuose laikomi gyvūnai, arba žemės valdų, kuriose ganomi gyvūnai;

taip pat turi būti išlaikytas 100 m atstumas nuo rekreacinių teritorijų;

šių minimalių atstumų nereikia laikytis, jei teritorija, kurioje bus bitynas, yra aptverta tvora arba apsodinta gyvatvore, ne žemesne kaip 2 m aukščio;

avilių lakos turi būti atgręžtos į bityno vidurį. To nereikalaujama, jei aviliai stovės 2 m aukštyje nuo žemės;

viename are žemės galima laikyti vieną bičių šeimą. Norint laikyti daugiau, reikia gauti raštišką besiribojančių valdų savininkų sutikimą;

prieš atliekant avilių apžiūrą, medkopį, būtina žodžiu įspėti šalia gyvenančius kaimynus;

prie įėjimo į žemės valdos teritoriją, kurioje laikomos bitės, matomoje vietoje turi būti įspėjamasis ženklas „Atsargiai, bitės!“

Atsargiai__bit___556fe6a062689-500x500

Trumpa verslo analizė

Stipriosios pusės:

greita grąža;

išskirtinės vertės produktas;

galima pradėti nuo mažų investicijų;

psichologinis pasitenkinimas;

skiriama parama.

Silpnosios pusės:

sparčiai plintančios ligos;

konkurencija su pigiu importiniu medumi;

reikalauja fizinės ištvermės;

daug rankų darbo.

Grėsmės:

kvalifikacijos stoka;

naujos ligos;

dėl intensyvios žemdirbystės mažėja bičių ganyklų;

chemikalai silpnina bičių imunitetą, gali pražudyti ištisas bičių šeimas;

Galimybės:

realizuoti kitus bičių produktus, kurių aukštesnė pridėtinė vertė;

gaminti ekologiškus produktus;

dalyvauti Nacionalinės maisto kokybės schemose;

nuolatiniai klientai;

eksportas.

 

Bičių šeimų skaičius, tūkst.

2004 m. – 81,1

2005 m. – 82,8

2006 m. – 85

2007 m. – 88,3

2008 m. – 101,4

2009 m. – 101,6

2010 m. – 102,6

2011 m. – 94

2012 m. – 89,8

2013 m. – 88,3

2014 m. – 92,1

2015 m. – 121,7

 

Medaus gamyba, t

2004 m. – 1248

2005 m. – 1333

2006 m. – 1388

2007 m. – 1599

2008 m. – 1907

2009 m. – 1608

2010 m. – 1764

2011 m. – 1797

2012 m. – 1828

2013 m. – 1848

2014 m. – 1990

2015 m. – 2572

 

Medaus importas, kg

2011 m. – 610 601,9

2012 m. – 556 906,1

2013 m. – 1 002 571,9

2014 m. – 849 188,1

2015 m. – 1 280 337

 

Medaus eksportas, kg

2011 m. – 225 929

2012 m. – 458 129,2

2013 m. – 790 232,4

2014 m. – 857 710

2015 m. – 1 449 903,1

 

Statistikos departamentas