„Geras midus panašus į biržiečių alų. Geri - nejauti, o kojas nukerta“, - juokauja biržietis bitininkas Vidmantas Jukonis, žinantis ir midaus gaminimo paslaptis.

Pasak Vidmanto Jukonio, šių metų vasara jau antra, itin sudėtinga medunešiui. Galbūt tai rodo, kad gamta tikrai keičiasi. Europoje karščiai, o pas mus šaltos ir dienos, ir naktys. Dėl tokio oro neišsiskiria žiedų nektaras. Šį pavasarį dėl šitų priežasčių nebuvo pienių medaus. Bitės badavo ir kas to laiku nepastebėjo ir papildomai jų nemaitino, jų šeimos nusilpo, o kai kurios ir mirė. Pagal visas savybes pats vertingiausias yra pavasario medus. Jį rekomenduoja ir įvairūs su medicina susiję asmenys. Tą patį sako ir natūralia medicina garsėjantys kinai.

Geriausia, kai medus yra įvairialypis – pievų, sodų, garšvos, blindės. Mes, lietuviai, esame įpratę, kad geriausias medus yra liepų. Bet jo ne visada būna. Be to, šiemet liepų žydėjimo metu gausiai lijo. Jei lyja, iš liepų išplaunamas nektaras, o jei karšta, jis išgaruoja. V. Jukoniui turguje patiko vienas užrašas, kur buvo parašyta: „medus liepų žydėjimo meto“. Jis, pasak V. Jukonio, labiausiai apibūdina tokiu metu suneštą medų.

Tiesa, šią vasarą per liepų žydėjimą savaitė buvo gerų orų. Tad tikimasi, kad jų medaus šiek tiek bus. Tačiau šįmet liepos žydėjo labai vangiai.

Grikių meduje daug geležies

Labai vertinamas grikių medus, kuriame yra daug geležies. Grikių medų galima atskirti iš kvapo – jis stiprus, aštrus, kai kuriems žmonėms nepriimtinas, netgi gąsdinantis. Nors V. Jukonis mano, kad geriau, kai grikių medus būna maišytas. Vasarą dar būna pupų medus. Rudenį galima nuimti viržių medų. „Bulgarų pranašė Vanga sakė, kad šiame šimtmetyje žmonės išras nuo vėžio vaistus, kurių pagrindą sudarys geležis. Taip tikriausiai ir yra“, – svarsto bitininkas.
Pašnekovas sutinka su geležies gydomosiomis savybėmis. Jis pats votis išsigydė išgėręs žydinčių miško žemuogių lapų arbatos. Žemuogėse, kaip žinoma, yra daug geležies. O geležis – kraujo pagrindas.

Vertingas yra ir lipčiaus medus. Bitėms jis netinka, nes jame mažoka fruktozės ir gliukozės. Tačiau jame daug mikroelementų.
Bitės retai renka spygliuočių medų, nebent tuomet, kai aplinkoje nebėra daugiau ko rinkti. V. Jukoniui teko ragauti pušų medaus. Jo skonis turi mažai saldumo, bet kvepia sakais. Toks medus nepamainomas gydant peršalimo ligas.

Daugelį metų bitininkaujantis istorijos mokytojas Vidmantas Jukonis puikiai žino medaus ir kitų bičių produktų gydomąsias savybes. Pirmąsias bičių priežiūros pamokas jis sako gavęs iš žmonos motinos.

T. Vasiliausko nuotr.

Medus turi būti brandus

Dažnai žmonės sako, kad medus pradeda gesti. Jis turi būti pribrendęs, tada neges. Bitės neša ne medų, o nektarą. Vėliau jos sukelia temperatūrą, nektarą perdirba į medų. Jos medų dengia vašku su pikio balzamu. Jei medus pribrendęs ir saugomas tinkamomis sąlygomis (turi būti vėsu), jis gali būti laikomas kelerius metus. Anot V. Jukonio, rusų vienuoliai tikina, kad medus geriausias, kai jau būna stovėjęs aštuonerius metus. Medus – gyvas, jame vyksta procesai ir jo savybės laikui bėgant keičiasi į gerąją pusę.

Medus yra kaip konservantas. Senovėje medžiotojai, sumedžioję didelį žvėrį, jį aptepdavo medumi. Mūsų protėviai taip ilgesnį laiką išlaikydavo sviestą. Jį išlydydavo, o ant viršaus užpildavo medaus. Šis neleisdavo bakterijoms patekti.

Medų galima panaudoti ir pirtyje. Baigiantis pirčiai, išsipėrus, išsikaitinus ir nusiprausus, medumi reikia išsitrinti kūną. Medus maitina odą, dezinfekuoja. Išsitepus medumi nereikia kaitintis, nes dalis jo savybių dingsta aukštesnėje kaip 40 laipsnių temperatūroje.

„Kiti medų verčia ant savęs tonomis, bet organizmas jo priima tiek, kiek reikia“, – sako V. Jukonis.
Tiesa, pirties pabaigoje tinka išsitrinti mišiniu – po 2 šaukštus kakavos, alyvuogių aliejaus ir 4 šaukštai medaus. Kai kas į šį mišinį dar įdeda negyvosios druskos.

Midus gydo nuo nemigos

V. Jukonis skaitė IX a. keliautojo Vulfstono užrašus. Jis aprašė senovės lietuvių gyvenimą. Keliautojas rašo, kad turtingieji geria kumelių pieną, o neturtingieji – midų. Midus – kaip vynas, tik vietoje cukraus ir uogų sulčių dedamas medus. Pasak V. Jukonio, į 10 litrų vandens galima dėti 4 arba 2 kilogramus medaus, priklausomai nuo stiprumo. Midus įgyja bjaurų kvapą. Todėl jis Šiaurės tautose naikinamas prieskoniais.

„Geras midus panašus į biržiečių alų. Geri – nejauti, o kojas nukerta“, – juokauja V. Jukonis.
Bitininkas pabrėžė, kad nedidelis kiekis midaus yra gera raminanti priemonė prieš miegą. Tiesa, jį reikia vartoti saikingai, kaip ir kitus medaus produktus. Tuomet jie yra vaistai, o per didelis kiekis veda į mirtį.

Kelią į bityną gerai žino ir Vidmanto Jukonio bičiuliai, ir jaunylis sūnus Merūnas (kairėje).

G. Kudirkos nuotr.

Naudingas bičių pikis ir duonelė

Augalai ginasi nuo mikroorganizmų. Jie pasidengia dervomis, kurios naikina mikrobus. Geriausiai veikiančios dervos yra beržų ir topolių. Beržų aplinka yra netgi sterilesnė už operacinės. Bitės dervas ima iš visų pumpurų, kurie išskiria dervas. Pikiu, perdirbtu su dervomis, bitės ginasi nuo mikroorganizmų. Dešimtis tūkstančių metų bakterijos ir mikroorganizmai negali prisitaikyti prie bičių pikio. Skirtingais metais jo kompozicija būna skirtinga. Tai bitėms padeda apsiginti ir išlikti. Tarkim, į avilį patekusią gyvatę bitės apklijuoja bičių pikiu. Gyvatė neišgyvena, tačiau nepūna, o virsta mumija.

„Gamta tarpusavyje labai susijusi. Jei pastatai avilį, kur nėra medžių, bičių šeimos labai susilpnėja, nes nėra iš kur paimti bičių pikio“, – kalba V. Jukonis.
Bičių pikis labai tinka žaizdoms gydyti. Su juo galima skalauti skaudamą dantį – jis veikia kaip medicinos preparatas novokainas. Bičių pikis stiprina organizmo imuninę sistemą.
Iš bičių pikio ir 70 laipsnių spirito gaminamas tirpalas. Jo galima po 1 lašą duoti ir vaikui, suaugusiam – iki 20 lašų per parą.

Labai naudinga ir bičių duonelė. Joje yra tokių baltymų, kurių nerasime net mėsoje. Bičių duonelę geriausia valgyti išėmus visą korį, o jį laikyti sausoje vėsioje vietoje.
Iš bičių duonos bitės daro pienelį. Tai vertingiausias gydomasis produktas žmogui, juo bitės maitina motinėles ir būsimas bites.

Bičių nuodai – gerai, bet …

Gydomųjų savybių turi bičių nuodai. Tiesa, reikia žinoti, kad žmogus nėra alergiškas bitės įkandimams. Šia linkme ypač dirba latvių medikai. Jie bičių nuodais gydo radikulitą. Populiarus gydymo būdas – bičių nuodus vesti į tam tikrus žmogaus kūne esančius taškus. „Tiesa, pats to daryti negali, nes tai didelis mokslas. Netinkamai naudojamas gydymas bičių nuodais gali pakenkti“, – įspėja V. Jukonis. V. Jukonis prisimena, kad kai pirmą kartą jam buvo padaryta gydymo procedūra į rankoje esantį tašką, tarsi srovė perėjo per visą kūną. Taip kūnas reagavo į bičių nuodus.

Sveika, kai bitės įgelia į ausį, nes joje yra taškų, reguliuojančių žmogaus organų veiklą. O skaudžiausias bičių įkandimas į nosį, kai atsidaro visi ašarų latakai, ji tinsta…
Pašnekovas pabrėžė, kad žmogus medų turi naudoti saikingai. Medus kaip ir vaistas – svarbiausia nepamiršti saiko…

Apie bites „plėšikes“ ir nedorus bitininkus

Bitėms labiausiai kenkia žmonių ūkinė veikla, joje naudojami pesticidai. Chemikalais išpurkštuose laukuose „apsikrėtusių“ bičių sargybiniai neįleidžia į avilį, todėl jos miršta šalia jo. Bitėms kenkia erkės, yra ir daugiau joms gresiančių ligų. Kai kurie bitininkai į avilius deda antibiotikų, kad bites apsaugotų nuo europinio puvinio. Nors bitininkas sako, kad nuo šių ligų bites galima gydyti ir vaistažolėmis.

Daug bėdų pridaro bitės plėšikės. Jos pasirodo dažniausiai rudenį, kai nebėra iš ko nešti medaus.
Bitės nuo plėšikių ginasi, o kai nebegali apsiginti, pasiima medų ir išskrenda.
Anot V. Jukonio, vis dar pasitaiko nedorų bitininkų, kurie bites pamaitina alkoholiu. Tokios plėšia svetimus avilius.

Pašnekovas žino, kaip galima apsiginti ir pamokyti tokius bitininkus. Reikia uždaryti savo avilius, paimti medaus, įdėti į jį mielių. Pasimaitinusių ir parskridusių į savo avilį plėšikių medus pradeda rūgti.

V. Jukonis sako, kad bitininkas pirmiausia turi būti doras žmogus, mylėti gamtą, draugiškai sugyventi su kitais bitininkais, dalintis patirtimi. Žodis bičiulis, kuriuo dažnai yra apibūdinami bitininkai, kilęs nuo to, kad tikri bitininkai vieni kitiems neparduoda, o dovanoja avilius.
Bitės labai jaučia žmogaus biolauką. Kai jos įgelia, reikia stengtis bitės neužmušti ir ištraukti jos geluonį.

V. Jukonis dažnai girdi klausimą, kas geriau – lietuviškas ar, tarkim, iš Kinijos atvežtas medus.
„Kinų medus yra daugiausia suneštas iš vienos kultūros. O vertingiausias medus yra kelių kultūrų ir iš tos aplinkos, kurioje tu gyveni. Valgyti geriau vištieną, o ne iš Pietų Amerikos kilusią kalakutieną. Duona irgi geriau ruginė, o ne kukurūzų“, – sako V. Jukonis.

Jurgita Morkūnienė

http://www.dalsa.lt/