Auksinės šeimos atsilygino medumi

Nuo septyniolikos metų ūkininkaujantis A. Žemaitis džiaugiasi geru šios vasaros medunešiu - Karnikos rasė nenuvylė. Autorės nuotr.

Marijampolės krašte esantis Žemaičių šeimos bitynas skaičiuoja 59-uosius gyvavimo metus. Jis vis atnaujinamas ir modernizuojamas. Daugelis bitininkų šiemet dėl nuolat pliaupusio lietaus skaičiuoja nuostolius, o suvalkiečiams pavyko dirbti pelningai.

Sukasi patys

Šeimos galva Antanas Žemaitis visus bityno reikalus patikėjo sūnui Ramūnui, bet, kiek gali, dar ir pats sukasi bityno rūpesčių verpete.

Anot ilgametę patirtį sukaupusio bitininko, jei šeima nori prasimaitinti iš bitininkystės, reikia didelio bityno – bent 100 šeimų. Nors nemažai lemia ir gamta – jei metai lietingi, bitininkui blogesnis sezonas, jei pavasaris ir vasara gražūs, augalai gausiai žydi, bitininkas skaičiuoja pelną. Tačiau visiškai nuostolingų metų Žemaičių šeimos bityne dar nepasitaikė.

Mokolų kaime, netoli Marijampolės, greta namų esantis bitynas – tik viena iš keturių vietovių, kur medų suneša šeimos bitelės. Aviliai keliauja į Varnupių kaimą (Marijampolės sav.), vežami netoli Krosnos (Lazdijų r.), gabenami prie miško, ten, kur pražysta medingieji augalai.

A.Žemaitis nepeikia šių metų medunešio – tiek pavasarį, tiek vasarą jų bitės prinešė keturių rūšių medaus. Tik rudeninio medaus aviliuose šiemet jų bityne beveik nebuvo. Rudenį bitutės negalėjo medaus surinkti, nes, vasarai baigiantis, lietus išlijo visą nektarą iš tuomet žydėjusių augalų žiedų. Žemaičių šeimos bitynui, kuriame yra apie 115 bičių šeimų (pagrindinė rasė – Karnika) , ir šie metai finansiškai buvo pelningi. Anot šeimininko, jeigu samdytų pagalbininkus, būtų kur kas sunkiau.

Avilių neperka

Suvalkijos krašto bitininkui A. Žemaičiui niekada nestigo darbštumo. Jis per netrumpą savo bitininkavimą pagal brėžinius šeimos bitynui pagamino per 100 avilių. Šio užsiėmimo neatsisakė iki šiol, daugiau laiko avilių meistrystei suranda, kai rudenį nurimsta bitelės.

Avilių meistravimo meno jis mokėsi savarankiškai. Kaip ir jo tėtis, pradėjo nuo kelių avilių. „1957 metais mano tėtis pagamino du avilius. Atsimenu, įleido bičių ir mudu abu arkliu kinkytu vežimu parsivežėme į sodybą Padovinyje pirmuosius apgyvendintus avilius. Tokia buvo pradžia, o iki tol mūsų šeimoje niekas nebitininkavo“, – apie trijų kartų Žemaičių šeimos bityno ištakas pasakojo dabartinis šeimininkas.

Prisimena, kad bitės tuomet buvusios kitokios – labai piktos. Dar neturėjo sietelio nuo vabzdžių apsisaugoti, tai tik iš tolo pro avilio kampą bites stebėdavo. Su bitėmis kelerius metus jau buvo atsisveikinęs, kai tarnavo armijoje. O sugrįžęs iš kariuomenės nusprendė pats sumeistrauti avilį.

„Kai tėtis jau nepajėgė bitininkauti, pasiūlė darbą perimti man. Taip ir tapau bitininku, o prireikus – ir avilius gamindavau“, – prisiminė A.Žemaitis.

Tarnauja iki šiol

Bitininkas neslėpė, kad tuometė avilių gamyba daug kuo skyrėsi nuo šiandieninės. Nors turėjo lentų, oblių, varstotą, bet nebuvo elektrinių prietaisų, viską tekdavo daryti rankomis. Kol mažą skylutę medyje padarydavo, kartais sugaišdavo iki pietų. Taip, pasitelkęs kantrybę, padarė ir du pirmuosius avilius. Vieną pagal vieną projektą, o kitą – pagal kitą. Antrasis, gamintas prieš beveik 55 metus, dar ir šiandien naudojamas bityne. Šeimininko tikinimu, jis išliko todėl, kad lenteles sukalė taip, jog nuo jų lengvai nubėgtų vanduo. Deja, pirmasis jo pagamintas avilys jau supuvo.

Avilių meistras sakė, kad avilius neskubėdamas, vieną po kito jis dažniausiai ręsdavo žiemą, kai nebūdavo ką lauke veikti. Tik keli aviliai iš jo dirbtuvės iškeliavo pas kitus bitininkus, visi kiti – jo šeimos bityne.

Stiprina šeimas
Aprodydamas savo gamintus avilius bitininkas užsiminė, kad jie senoviški – be rėmo, su viena arba dviem meduvėmis. Dar ne taip seniai tokie buvo laikomi standartiniais. Bitininkas aiškino, kad anksčiau kitokių avilių nebuvo, tik dabar konstruktoriai prigalvojo daugiaaukščių, modernių avilių.

„Mes jau pripratę prie turimų, jų nekeisime naujoviškais. Be to, dideli pinigai įdėti, o ir aš nebitininkavęs anais, daugiaaukščiais“, – mąstė avilių meistras.

Jis yra pagaminęs ir praktiškų dvišeimių avilių. Tokiame dviejų „būstų“ avilyje, kuris iš abiejų šonų turi atskiras lakas, viena bičių šeima gyvena nuolat, o rudenį greta atkeliamos „kaimynės“.

„Kai rudenį bičių sumažėja, tai kokią silpną šeimelę įkeli, įstatai 3–4 rėmus ir puikiausiai peržiemoja. Pavasarį, jei kur reikia motinos, iš karto ją sugauni, bites sujungi ir būna stipri šeima. Stiprios šeimos yra auksas. Jos gausiai neša medų“, – pasakojo rūpestingas bitininkas.

Patraukė ir sūnų

Kol buvo jaunesnis, A.Žemaitis visą darbo savaitę triūsdavo samdomame darbe. Į bityną užsukdavo tik grįžęs į namus.

„Jeigu 17 val. baigdavau darbą, iki pusės vienuolikos vakaro dar triūsdavau bityne. Šeštadieniais – irgi tenai. Kai reikėdavo medų sukti, kviesdavome talką, visus šeimos narius įtraukdavome. Veždavomės medsukį į skyrių ir vieni imdavo, kiti sukdavo. Dabar viskas kitaip – parsivežame namo korius. Medui sukti skirta viena patalpa, laikyti – kita“, – pažangą lygino bitininkas.

Bitininkas net gerai nepamena, kada į bityno priežiūrą įsitraukė ir sūnus. Tik prisimena, kad rudenį vis prireikdavo jo pagalbos. Paskui – jau talkindavo ir kitu metų laiku. „Mano sveikata pradėjo ristis žemyn, tad dabar jis beveik vienas bitininkauja. Kiek galiu, padedu – paruošiu rėmelius, kartais padūmiju, važiuojame abu į bityną, bet aš daugiau dėl smalsumo“, – prisipažino A.Žemaitis.

„Jeigu man bitės nepatiktų, aš nebūčiau užsiėmęs bitininkyste, niekas manęs nevertė, bet man malonu. Pavasarį stebiu, kaip bitutės apsiskraido. Suolą turiu bityne pasidėjęs, kad būtų patogiau. Per pavasario medunešį, kai bitės neša nektarą iš obelų, pienių žiedų, vėdinant avilius, visas bitynas pakvimpa žiedais – toks stiprus aromatas. Kaip galima jų nemylėti?“ – sakė Mokolų kaime gyvenantis 76 metų A.Žemaitis.