Upytė – linų ir senos istorijos kraštas

Miestelio centre stūkso liaudies architektūros Šv. Karolio Boromiejaus bažnyčia ir prie jos prišlieta medinė varpinė.

Panevėžio rajone įsikūrusi Upytė, viena seniausių Lietuvos gyvenviečių, garsėja legendomis apie piktąjį Čičinską, kurio vardu pavadintas ir istorinis piliakalnis. Čia kadaise stovėjo pilis – sunkiai įveikiama kliūtis kraštą nuosekliai ir aršiai niokojusiai Livonijos ordino kariuomenei.

Šventė Čičinsko kalne

Upytiečiai stengiasi gaivinti istoriją – priminti savo vaikams ir svečiams, kad šiame krašte vyko aršūs mūšiai su svetimšaliais, o Upytės žemė, Panevėžio apskrities pirmtakė, rašytiniuose šaltiniuose minima dar nuo XIII a.

Liepos 6-ąją Čičinsko kalne iškilmingai paminėta Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo diena. Į šventę susirinko Panevėžio rajono seniūnijų ir gyventojų bendruomenių atstovai.

„Čičinsko kalnas ir jo prieigos sutvarkytos, tai puiki vieta tokioms ir panašioms šventėms. Norėtume, kad šios valstybinės dienos minėjimas istoriniame piliakalnyje taptų rajono tradicija“, – sakė gyventojų bendruomenės „Upytės žemės“ pirmininkas, bendrovės Upytės eksperimentinis ūkis vadovas Audrius Zalatoris.

Rytoj, liepos 24 d., Upytėje vyks Marijos Magdalenos atlaidai, į kuriuos tradiciškai susirenka ir aplinkinių kaimų gyventojai, ir po Lietuvą išsibarstę kraštiečiai. Atvažiuoja operos dainininkas Vytautas Kurnickas, kompozitoriaus ir pedagogo Antano Belazaro dukra, Europos ir pasaulio parolimpinių žaidynių čempionė Sigita Markevičienė bei kiti garsūs kraštiečiai.

Baisios legendos

Čičinsko vardu pavadintas Upytės piliakalnis apipintas legendomis ir padavimais, o apie patį Čičinską pasakojamos viena už kitą baisesnės istorijos. Vienam populiariausių neigiamų lietuvių tautosakos personažų duoklę atidavė ir literatūros klasikai. Bene garsiausia yra Maironio baladė „Čičinskas“.

Pasakojama, kad Čičinskas velniškomis piktadarystėmis baugino ir kankino žmones. Ištvirkęs bajoras merginoms liepdavęs lipti į medį ir kukuoti gegutėmis, o savo dvare keldavęs orgijas. Viena iš legendų byloja, kad po vienos tokios, iškeltos Kalėdų išvakarėse, Čičinskas buvo nutrenktas perkūno, o dvaras skradžiai prasmegęs. Vietos žmonės dar ilgai iš ten girdėję giedant gaidžius, baubiant jaučius ir visokiausius kitus keistus garsus.

Manoma, kad Čičinsku virto XVI a. Upytėje gyvenusių bajorų Sicinskių atstovas Vladislovas, buvęs Radvilų šalininkas, nekenčiamas lenkų bajorijos ir kunigų.

Atkasė paminklą

Upytė rašytiniuose šaltiniuose pirmąsyk paminėta 1254 m., tačiau archeologiniai kasinėjimai rodo, kad ši gyvenvietė gerokai senesnė – šiose žemėse gyventa III–V a. Anot krašto istorija besidominčios Upytės Antano Belazaro pagrindinės mokyklos istorijos mokytojos metodininkės Dalios Greviškienės, tyrinėjant Upytės plokštinį kapinyną buvo aptikta ir pilkapio liekanų, kurios liudytų, kad čia gyventa ir dar gerokai anksčiau.

Upytės istorija sena ir turtinga, tad nenuostabu, kad šiame miestelyje vis atverčiamas naujas istorijos puslapis. Prieš keletą metų gyventojams staigmeną pateikė vandentiekio ir nuotekų trasų tiesėjai. Jie atkasė 1964 m. nugriautą Upytės centre pastatytą paminklą Lietuvos nepriklausomybei paminėti. „Prasidėjus atgimimui, pastatytas naujas paminklas. Atsiradus senajam, naujojo griauti nenorėjome, jį pastatėme bažnyčios šventoriuje“, – pasakojo D.Greviškienė.

Ji siūlo aplankyti XIX a. dvarininko Simono Taugino pastatytą Memenčių koplytėlę, kurią puošia medinė Kristaus, nešančio kryžių, skulptūra, taip pat apžiūrėti mitologinius akmenis. Vienas jų prieš porą savaičių perkeltas prie parapijos namų. „Jį buvo pasisavinę kolekcininkai. Specialistai sako, kad toks akmuo, kilnojamas iš vietos į vietą, praranda mitologinę vertę. Vis tiek gerai, kad jis neliko privačiose rankose“, – aiškino mokytoja.

Vertas dėmesio ir Vaišvilčių akmuo su pėda, kurį istorijos mokytoja su savo auklėtiniais aptiko padedama kaimo senolio.

Linų nebeliko

Upytės kraštas nuo seno garsėjo linais, mėlynavusiais dideliuose plotuose. Miestelyje iki šiol yra Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Upytės bandymų stotis, kur mokslininkės Zofija Jankauskienė ir Elvyra Gruzdevienė atlieka pluoštinių ir aliejinių linų bei kitų pluoštinių augalų tyrimus.

Pluoštinių linų mūsų šalyje nebeliko, nedaug auginama aliejinių, iš kurių spaudžiamas vertingas aliejus. Porą hektarų jų pasėjo ir Upytės eksperimentinis ūkis, anksčiau lietuvių tautosakoje apdainuotiems linams skirdavęs šimtus hektarų.

„Turime įsigiję linų sėmenų spaudimo įrangą, rudenį bandysime spausti aliejų. Prie pluoštinių linų Lietuvoje jau nebegrįšime – nebeliko jų perdirbimo pramonės, be to, ir auginti juos nelengva, reikia rankų darbo, o kaimo žmonės sensta, jaunimas išsilaksto“, – aiškino A.Zalatoris.

Moko amatų

Dabar lino kelią nuo lauko iki drabužio upytiečiai rodo vieninteliame Lietuvos linų muziejuje ir prieš keletą metų iš šiaudų ir molio pastatytame Tradiciniame amatų centre. Šios įstaigos sulaukia nemažai vietos ir užsienio keliautojų, vestuvininkų dėmesio.

Linų muziejuje sukaupti seni linininkystės įrankiai, vyksta edukaciniai užsiėmimai, kurių metu muziejaus vadovė Dalia Mikalauskienė pamoko, kaip nubraukti linų galvutes, minti, brukti ir šukuoti pluoštą, net pasiūlo pabandyti austi.

Linai nepamiršti ir Tradicinių amatų centre, kuriam vadovauja Aušra Sidorovienė. Tinkamu metu užsukę lankytojai kieme gali pasigrožėti mėlynai žydinčiais linais. Centre taip pat puoselėjami keramikos ir tekstilės amatai. Keramikos užsiėmimuose mokomasi lipdyti, žiesti, o žinoma tautodailininkė Irena Vilienė moko austi, rišti, pinti juostas.

Gera vieta gyventi

A.Zalatoris įsitikinęs, kad Upytė – viena geriausių vietų gyventi, dirbti ir vaikus auginti. „Yra mokykla, vaikų darželis, sutvarkyta infrastruktūra, išasfaltuoti keliai, netoli Panevėžio miestas. Kas nori dirbti, darbą randa. Vien tik mūsų bendrovė įdarbina apie 70 žmonių“, – miestelio privalumus vardijo Upytės eksperimentinio ūkio vadovas.

Ūkis dirba daugiau nei tūkstantį hektarų žemės, augina žieminius ir vasarinius javus, rapsus, laiko per 800 galvijų. Dėl kritusių pieno kainų reikia susispausti, tačiau darbuotojai neatleidžiami ir atlyginimai nemažinami.

Upytės seniūnijos seniūnas Giedrius Koženiauskas nesiskundė, kad seniūnijoje daug pašalpų gavėjų. Be pašalpų negali išgyventi tik apie 20 šeimų. Anksčiau, kol socialinės paramos skyrimo įgaliojimai nebuvo perduoti savivaldybėms, jų buvo nepalyginamai daugiau.