Prieš šešerius metus iškilo naujoji Labanoro Švč. Mergelės Marijos gimimo bažnyčia. Šarūno Gaidamavičiaus, Selemono Paltanavičiaus, Algio Jakšto nuotr.

Labanoras – nedidelis Švenčionių rajono miestelis, apjuostas gražuolės Labanoro girios, miškų ir ežerų. Šiai vietai savitos dvasios teikia jaukios senosios sodybos ir tradiciniai etnografiniai pastatai. „Nors Labanore nuolat gyvena tik apie 50 gyventojų, tačiau ši vieta žinoma kone kiekvienam lietuviui dėl turtingos istorijos ir puikios gamtos. Tai – atgimstantis kultūros, poilsio ir turizmo centras“, – pasakojo Labanoro seniūnas Vincas Jusys.

Išgelbėjo tik varpinę

Prieš kelis šimtmečius Labanore pastatyta Švč. Mergelės Marijos gimimo bažnyčia architektūriniu ir istoriniu požiūriu buvo viena vertingiausių medinių bažnyčių Lietuvoje. Joje buvo 17 dailės paminklų.

Prieš dešimt metų Kultūros paveldo departamento ir Švenčionių rajono savivaldybės skirtomis lėšomis buvo restauruota varpinė, atlikti bažnyčios pastato tvarkymo darbai. Tačiau tikintieji neilgai džiaugėsi išgražėjusia šventove. 2009-aisiais, Kalėdų išvakarėse, Labanoro bažnyčia sudegė iki pamatų. Ugniagesiai išgelbėjo tik medinę varpinę, priskiriamą prie kultūros paveldo objektų.

Labanoro seniūnas V.Jusys pasakojo, kad labanoriškiai neprarado vilties atstatyti sudegusią bažnyčią. Viltis įsižiebė dar labiau, kai kuopiant nuodėgulius buvo surastas lobis. „Surasto lobio – 70 kg baltojo metalo ir per tūkstantį senų laikų smulkių monetų – nepanaudojome bažnyčiai atstatyti, nes jo finansinė vertė buvo menka. Tačiau šis radinys labai vertingas istoriniu požiūriu“, – sakė seniūnas.

Šarūno Gaidamavičiaus, Selemono Paltanavičiaus, Algio Jakšto nuotr.

Iškilo nauja šventovė

Po gaisro Labanoro bažnyčios klebonas kunigas Jurgis Kazlauskas ir parapijiečiai nenuleido rankų, dėjo pastangas, kad bažnyčia būtų atstatyta. Geros valios žmonių aukų ir Švenčionių rajono savivaldybės finansinės paramos dėka prieš šešerius metus iškilo nauja bažnyčia, kuri iki šiol dar tvarkoma ir gražinama.

Labanoro seniūnas V.Jusys pasakojo, kad šiais metais bažnyčioje buvo sudėtos ąžuolinės grindys, jos dabar šlifuojamos. Parengtas ir bažnyčios šildymo projektas. Tikimasi, kad jau kitą žiemą labanoriškiai ir miestelio svečiai bažnyčioje nebešals. Labanoras ir šiandien pritraukia didelius būrius maldininkų, ypač daug jų atvyksta per Labanorines, kurios švenčiamos nuo 1820-ųjų.

Tais metais sudegus senajai bažnyčiai, stebuklingai iškilo nauja bažnyčia: statybai skirtus medinius rąstus nesuvokiamos jėgos perkėlė ant aukšto kalno, o ant karties buvo iškeltas Švč. Marijos paveikslas. Nuo tada rugsėjo 8-oji švenčiama kaip Labanoro Švč. Mergelės Marijos gimimo diena, ji vadinama Labanorinėmis. Šiais metais, pasak seniūno, šventė bus itin iškilminga.

Labanoras ir šiandien pritraukia didelius būrius maldininkų, ypač daug jų atvyksta per Labanorines. Šarūno Gaidamavičiaus, Selemono Paltanavičiaus, Algio Jakšto nuotr.

Baltarusių indėlis

V.Jusys pasakojo, kad jų miestelis garsėja dūdmaišiais, vadinamais Labanoro dūdomis. Jų motyvai pavaizduoti ir miestelio herbe, kurį sukūrė dailininkas Albertas Gurskas.

Dūdmaišiai Lietuvoje buvo paplitę į rytus nuo Labanoro girios ir buvo naudojami kaip apeiginiai instrumentai. Teigiama, kad dūdmaišiais būdavo grojama per Labanorinių atlaidus. Jais grodavę elgetos keldavo tokį erzelį, kad neapsikentęs vietos kunigas net buvo uždraudęs šiuo pučiamuoju instrumentu drumsti pamaldų rimtį.

Lietuvoje šis instrumentas jau buvo išnykęs, tačiau jo tradicijas atgaivino dūdmaišių meistrai iš Baltarusijos. Šiuo pučiamuoju instrumentu groja Labanoro regioninio parko vyriausiasis specialistas Žydrius Mukulys. Jam dūdmaišį pagamino taip pat baltarusiai meistrai. Labanoro giria ir dalis Baltarusijos kadaise buvo vientisa Nalšios žemė, todėl labanoriškiai su kaimynais turi daug bendro paveldo.

Labanoro regioninio parko vyriausiajam specialistui Ž.Mukuliui dūdmaišį pagamino Baltarusijos meistrai. Šarūno Gaidamavičiaus, Selemono Paltanavičiaus, Algio Jakšto nuotr.

Kalbėdamas apie dūdmaišį, seniūnas V.Jusys pabrėžė, kad jis – unikali Labanoro vertybė, kuria kiti miesteliai pasigirti negali. Norintieji išgirsti dūdmaišių muzikos kviečiami apsilankyti tradicinėje šventėje „Labanorinėj Labanoro dūdos dūduoja“, o negalintieji atvykti į renginį šio neįprasto mūsų ausiai instrumento skambesio įrašų gali pasiklausyti regioninio parko lankytojų centre.

Laukiama lankytojų

Šiemet laukiama itin gausaus lankytojų būrio, nes Labanoras, kaip ir dar devynios šalies vietovės, paskelbtas Lietuvos mažosios kultūros sostine. Visus metus skirtingose Labanoro erdvėse vyks įvairūs renginiai. Savo darbus eksponuos menininkai Juozapas Miliūnas, Gintaras Gesevičius, Linas Katinas, Rimvydas Antanas Kalvelis, Giedrė Bulotaitė.

Labanore nuolat gyvena tik apie 50 gyventojų, tačiau ši vieta žinoma kone kiekvienam lietuviui. Šarūno Gaidamavičiaus, Selemono Paltanavičiaus, Algio Jakšto nuotr.

Unikalų darbą „Kryžiaus keliai“ pristatys Teresė Blažiūnienė ir Akvilė Blažiūnaitė. Tai ekspozicija iš surinktų sudegusios bažnyčios vinių. Bus prisiminta ir Labanore apie 1893–1897 m. gyvenusi Petrauskų šeima, kurioje augo būsimasis kompozitorius Mikas Petrauskas ir dainininkas Kipras Petrauskas. Jų gyvenimas ir kūryba atsispindės spaudinių parodoje „Muzika – lyg tauri malda“.

Taip pat bus eksponuojami keramikės Almos Mirzienės ir Erikos Andriukonienės, tautodailininko Arūno Edvardo Vaitkaus, Dailės akademijos profesoriaus A.Gursko (grafika, heraldika, kaligrafija) darbai.

Miestelio svečiai turės progos apžiūrėti ir Labanoro Švč. Mergelės Marijos gimimo bažnyčioje aptiktą monetų lobį, dalyvauti įvairiuose edukaciniuose užsiėmimuose ir pažintiniuose žygiuose. Tikintieji kviečiami dalyvauti šv. Mišiose, kurios vyks visus metus kiekvieno mėnesio 8 d. 12 val. Labanoro bažnyčioje. Miestelėnai ir svečiai laukiami dainuojamosios poezijos vakaruose, koncertuose, konkursuose, susitikimuose su kultūros, meno žmonėmis, visuomenės veikėjais ir kituose renginiuose.

Yra kur pasižvalgyti

Į Labanorą atvykę svečiai kviečiami pasižvalgyti ir po nepakartojamo grožio apylinkes. Pasakojama, kad Labanoras savo neįžengiamais miškais ilgą laiką buvo atkirstas nuo kitų vietovių, todėl čia išliko savitas gyvenimo būdas ir savi papročiai.

Į Labanorą atvykę svečiai kviečiami pasižvalgyti po nepakartojamo grožio apylinkes. Šarūno Gaidamavičiaus, Selemono Paltanavičiaus, Algio Jakšto nuotr.

Pirmieji jo gyventojai vertėsi medžiokle, drevine bitininkyste ir žvejyba. Iki šių dienų kaimeliuose yra išlikusių nedidelių rąstų trobelių, švarių ežerų ir upelių pakrantėse – pirtelių ir milžiniškų kluonų su iki žemės nutįstančiais stogais.

Ką dar aplankyti ir pamatyti, svečiams visada pataria Labanoro regioninio parko informacijos centro darbuotojai. Teigiama, kad kasmet šį centrą aplanko beveik tūkstantis turistų, dauguma iš jų – užsieniečiai. Šį kraštą labai pamėgę vokiečiai, lenkai, anglai, jame ne kartą lankėsi svečiai ir iš tolimos Australijos.

Keliautojams patariama neaplenkti Labanoro regioninio parko direkcijos pastate įsikūrusio Parko muziejaus. Jame galima susipažinti su Labanoro parke gyvenančiais paukščiais ir žvėrimis, drugelių kolekcija, kitais eksponatais. Rekomenduojama pasivaikščioti po unikalų gamtos kampelį Labanoro girios pažintiniu taku, užsukti į Mindūnų žvejybos ir medžioklės muziejų, užkopti į šalia esantį naują apžvalgos bokštą, kurio aukštis – 36 metrai. Nuo jo atsiveria nuostabus kraštovaizdis: Lakajų ežerynas ir senoji Labanoro giria.