Mažoji Lietuvos Šveicarija

Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia tamsiuoju paros metu apšviečiama ir atrodo labai didingai. Asmeninio archyvo nuotr.

Dešiniajame Šventosios upės krante prisišliejęs Kavarskas daugelio yra vadinamas Lietuvos Šveicarija. Jis unikalus ne tik išskirtinio grožio kraštovaizdžiu, bet ir Šv. Jono šaltiniu, vietos žmonių laikytu šventu ir gydomu. Šį miestelį garsina ir gardžiausi Lietuvoje, pagal senolių tradicijas gaminami, koldūnai.

Graži legenda

Kavarskas pramintas Lietuvos Šveicarija todėl, kad stovi ant aukščiausio Lietuvos kalnagūbrio, esančio 105 m virš jūros lygio. Jį juosia Šventosios upė su daugybe intakų, keli ežerai, Šventosios ir Nevėžio kanalas bei miškai. Kavarske yra visiškai automatizuota viena moderniausių Lietuvoje veikiančių mažųjų 1 000 kW galios hidroelektrinių, kurių nerasi nė viename kitame mieste. Ji per metus pagamina 6,5 mln kWh elektros energijos.

Vos įvažiavus į Kavarską akį patraukia aukščiausias Lietuvoje gelžbetoninis 20 m kryžius, pastatytas 1936-aisiais. Judant Anykščių link galima išvysti net tris geležinius kryžius, Vilniaus trijų kryžių imitaciją.

Vos įvažiavus į Kavarską akį traukia aukščiausias Lietuvoje gelžbetoninis 20 metrų kryžius. J. Žurauskienės nuotr.

Į Kavarską lankytojus traukia padavimais apipintas šv. Jono šaltinis. Legenda byloja apie senovėje šioje vietovėje stovėjusią medinę pilį ir joje gyvenusį aklą narsų kunigaikštį Kavarį. Pasakojama, kad kadaise tvirtovę apsupo kalavijuočių kariai, kurie tikėjosi, kad jos gyventojai po ilgos apsupties nusilps iš bado ir troškulio bei pasiduos. Žmonės maisto turėjo pakankamai, tačiau išseko jų vienintelis šulinys. Nors šalia sruveno Šventoji, prie jos prieiti neleido užpuolikai. Kai pilies gyventojai ėmė vaduotis mirtimi, Kavaris įsmeigė į žemę savo kalaviją ir pareiškė, kad tas, kuris kalaviją ištrauks, turės vadovauti kovai su kalavijuočių kariais bei privalės atnešti vandens. Daugelis tvirtuolių bandė ištraukti kalaviją, tačiau nesėkmingai.

Jį pajudinti pamėgino ir lieknas jaunuolis, kurio mylimoji buvo mirusi iš troškulio. Žengęs prie vos iš žemės kyšančio kalavijo koto ir pasispjaudęs delnus, jis vienu ypu ištraukė ginklą. Tuo tarpu saulėje blykstelėjo kalavijo ašmenys ir iš atsivėrusios kiaurymės ištryško neįprastų galių suteikiantis vanduo. Jo atsigėrę pilies gyventojai lengvai nugalėjo priešus, o juo nusiprausęs Kavaris praregėjo. Nuo tų laikų ši versmė tapo šventa, o jos vanduo, kaip tikima, teikia jėgų ir turi gydomųjų galių.

Daugelis, atvykę prie šv.Jono šaltinio, magiško vandens pilasi į butelius ir kaip vaisto gabenasi į namus. J. Žurauskienės nuotr.

Šaltinio vanduo

Šv. Jono šaltinis trykšta ir dabar. Skaidrus ir vėsus jo vanduo tyvuliuoja šalia specialiai įrengtame daugiau nei 3 m gylio baseine. Pastebėta, kad šaltinio vanduo net karščiausią vasaros dieną išlieka šaltas. Baseine esančio vandens temperatūra siekia apie 6–8 laipsnius. Tvirtinama, jog jame išsimaudžius galima atjaunėti. Kad šaltinis taptų patrauklesnis lankytojams,1991 m. jis buvo sutvarkytas. Vėliau šalia jo pastatytas koplytstulpis.

Daugiau nei prieš dešimt metų, pasinaudojus ES parama – vienu milijonu litų, buvo išpuoselėta aplinka šalia šaltinio. Nuo tada paslaptimis apipintas šv. Jono šaltinis tapo gausiai lankoma ne tik Lietuvos, bet ir užsienio turistų vieta. Čia pabuvę žmonės teigė pasisemiantys ramybės ir tvirtybės. Daugelis, atvykę prie šv. Jono šaltinio, magiško vandens pilasi į butelius ir kaip vaisto gabenasi į namus. Nuo seno manyta, kad jis išskirtinių gydomųjų savybių įgyja Joninių naktį. Todėl vasaros saulėgrįžos dieną Kavarską aplanko bene daugiausia lankytojų.

Vietos gyventojai įvardijo ir dar vieną Kavarsko traukos objektą – kavinę, kurioje pagal tautinį paveldą gaminami rankų darbo koldūnai. Jie yra tokie gardūs, kad pakeri didžiausius gurmanus. Paskanauti jų atvyksta žmonių ne tik iš gretimų apylinkių, bet ir iš Vilniaus.

Įsimintina šventė

Didžiausia miestelio šventė yra šv. Jono atlaidai. Kavarsko seniūnas Algirdas Gansiniauskas papasakojo apie praėjusių metų Joninių šventę, prasidėjusią vakarone „Paieškokime paparčio žiedo“ ir besitęsusią net dvi dienas.

Tada po miestelio skliautais sklandė poezijos posmai, vyko liaudiška vakaronė, Jonų krepšinio turnyras, tinklinio ir futbolo varžybos, diskoteka, tautodailininkų mugė ir kiti renginiai. Įsimintinos buvo ir šv. Jono krikštytojo atlaidų akimirkos, mat parapiją aplankė ir mišias aukojo bei Sutvirtinimo sakramentą teikė Kauno arkivyskupas Lionginas Virbalas. Atlaiduose dalyvavo svečiai kunigai Mindaugas Alekna ir Jaroslavas Kalinovskis.

Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios choras su kunigu dr.N.Vyšniausku ir vadovu Almantu Spundzevičiumi (kunigo kairėje). Asmeninio archyvo nuotr.

Pagrindinę atlaidų dieną mišias aukojo parapijos kunigas daktaras Nerijus Vyšniauskas. Kavarsko bažnyčioje susirinkusiųjų sielos stygas virpino Baltijos šalių jaunimo simfoninis orkestras „Baltijos naktys“ bei Molėtų šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios bei Molėtų menų mokyklos chorai. Atlaidų dienomis bažnyčios šventoriuje susirinkusieji buvo vaišinami Lietuvos šaulių sąjungos narių pagamintais pietumis.

Palieka pėdsakus

Kavarskiečiai didžiuojasi iškiliais šv.Jono Krikštytojo parapijos dvasininkais. Neseniai čia pradėjo dirbti 36-erių kunigas dr. N.Vyšniauskas. Iki tol dvasininkas darbavosi Kauno arkikatedroje, Kauno Vilijampolės bažnyčioje bei Kauno Maironio universitetinėje gimnazijoje, kur dėstė lotynų, italų kalbas ir tikybą.

Pernai N.Vyšniauskas apgynė dogminės teologijos doktoratą Romos popiežiškajame saleziečių universitete. Tai antras Kauno arkivyskupijos kunigas nuo Antano Smetonos laikų, ne tik Romoje, bet apskritai užsienyje apgynęs daktaro disertaciją. Kunigas dr. N.Vyšniauskas jau trečius metus sprendžia bylas Vilkaviškio vyskupijoje kaip bažnytinio teismo teisėjas ir beveik aštuonerius metus dirba Kauno arkivyskupijos tribunolo notaru.

Naujasis Kavarsko dvasininkas teigė, kad ši Lietuvos vietovė ypač mylima kunigų. Pasak jo, ypatingą dėmesį miesteliui ir bažnyčios istorijai skyrė iš Kavarsko kilusios Kiškių šeimos Popiežiaus garbės prelatas kanauninkas Stanislovas Kiškis (1900–1995 m.), parašęs knygą „Iš Kavarsko praeities“.

Tikslas – sielovada

Kalbėdamas apie Kavarsko šv. Jono Krikštytojo bažnyčią kunigas dr. N.Vyšniauskas pasidžiaugė jos apšvietimu, kurį pagal projektus parengė Anykščių rajono savivaldybė. Dabar tamsiuoju paros metu šventovė atrodo itin didingai. Naujasis dvasininkas dėmesį pasirūpino ir bažnyčios vidumi, buvo sutvarkyta presbiterija, atlikti kiti darbai. Artimiausiu metu planuojama spręsti, kaip gelbėti trūkinėjančias maldos namų sienas, ir kitus klausimus.

„Pagrindinis mano tikslas – sielovada, padedanti žmonėms pažinti Dievą, stiprinanti krikščioniškąjį dvasingumą“, – akcentavo kunigas. Dvasininkas teigė visada prisidedantis prie seniūnijos organizuojamų tradicinių renginių, įvairių švenčių. „Kavarske yra daug gražaus jaunimo, lankančio bažnyčią. Tik gaila, kad baigę mokslus jauni žmonės išvyksta iš gimtųjų namų ir čia apsilanko tik per šventes“, – mintimis pasidalijo N.Vyšniauskas. Jis džiaugėsi, kad Kavarską aplanko vis daugiau turistų, norinčių užsukti ir į bažnyčią. Tai galima padaryti iš anksto su kunigu susitarus ir suderinus laiką.