Prieš pat Jonines išdygo keturios šiaudinės skulptūros, kurios ilgiausią metų naktį degdamos papuoš šventę. M. Ambrazo nuotr.

Išgirdus minint vietovardį „Joniškis“, pirmiausia prieš akis iškyla Šiaurės Lietuvoje esančio miesto vaizdinys. Ne visi žino, kad greta kelio, jungiančio Molėtus ir Pabradę, prie vaizdingo Arino ežero, yra įsikūręs dar vienas Joniškis.

Įspūdinga gamta

Tai parapijos ir seniūnijos centras. Aplink gausu ežerų, vieną su kitu juos jungia nedideli upeliukai, priklausantys Žeimenos baseinui. V

Vietovę puošia beveik 6 km ilgio ir 1 km pločio Arino ežeras, kurio gylis – daugiau nei 18 m. Neseniai jo pakrantėje ties miestelio centru įrengta lauko poilsiavietė su staliukais, suoliukais, laužavietėmis. Joniškiečiai džiaugiasi, kad, privatizuojant žemes, pavyko išsaugoti šiek tiek viešos erdvės prie ežero.

Ežero pakrantėje ties miestelio centru įrengta lauko poilsiavietė, kurioje vyksta daugelis joniškiečių švenčių. M. Ambrazo nuotr.

Nuo XVI a.

1554 m. Nemenčinės–Linkmenų valsčių inventoriuje minimos Joniškio ir Skominiškių dykvietės šalia miškų, pelkynų ir ežerų. Šios žinutės įrašymo data ir laikoma Joniškio miestelio pradžia. Gyvenvietės pavadinimas – asmenvardinės kilmės, susijęs su Jono vardu, nes tame pačiame šaltinyje minimas gyventojas Narko Jutrikovičius su sūnumi Jonu.

Rašytiniai šaltiniai byloja ir apie Joniškyje stūksojusį dvarą, kuris savininkės H.Giedraitytės-Surgaitienės 1669 m. buvo parduotas Vilniaus universiteto jėzuitams.

Jėzuitų pastangomis XVIII a. pradžioje miestelyje buvo pastatyta pirmoji bažnyčia – tipiškas liaudiškos sakralinės architektūros pastatas, primenantis gyvenamąjį namą. Joniškyje iškilę maldos namai buvo mediniai, suręsti iš pušinių dvipusio tąšymo rąstų, malksnų stogu. Senoji bažnyčia išstovėjo iki 1847 m., vėliau buvo kardinaliai perstatyta.

Visi keliai veda į bažnyčią, kuri Jėzuitų pastangomis buvo pastatyta XVIII a. . M. Ambrazo nuotr.

Meniniu požiūriu vertingiausias vienas bažnyčios altorius (dešiniosios navos gale), puoštas XVII a. pradžios drožybos elementais. Dėmesio verti ir vargonai, atsiradę, matyt, po 1863 m. sukilimo. Bažnyčios bokšte kabo du varpai, ant kurių išraižytos jau XX a. datos. Antrojo pasaulinio karo metais vienas iš varpų, kad nuo priešo rankos nepražūtų, buvo užkastas žemėmis. Beveik visas bažnyčios archyvas yra sudegęs, seniausi dokumentai išlikę tik iš XIX a vidurio.

Pirmosios kapinės, buvusios šalia bažnyčios, XIX a. pradžioje dvarininko Mykolo Kostrovickio miesteliui padovanotoje žemėje, aptvertos tašytų rąstų tvora su trejais vartais. Jose – keli verti dėmesio objektai: medinė žalia koplyčia, paminklas 1941 m. žuvusiems Lietuvos Respublikos kariuomenės kariams bei sukilėliams ir atskirame plotelyje esančios savižudžių kapinės.

Antkapiuose galima išvysti ir nemažai garsių pavardžių. Tai Joniškio dvaro nuomotojai, kuriems priklausė išlaikyti bei remontuoti bažnyčią.

2004 m. buvo pastatytas paminklinis akmuo. M. Ambrazo nuotr.

Liūdni įvykiai

Karo pradžioje Joniškyje keliose vietose prie ežero buvo sušaudyta 180 miestelio žydų. Mirties išvengė vienintelis žydas, vardu Abramas, slapstęsis gretimuose kaimuose. Nacių okupacijos metais sušaudyta 11 parapijos gyventojų. Dar prieš karą į Sibirą ištremti 8 žmonės…

Žydai gyveno nuo bažnyčios į miestelio kapines vedančioje gatvėje. Dabar čia nelikę jokių jų gyvenimo pėdsakų…

Prieš bažnyčią stūkso 1928 m. statytas Lietuvos Nepriklausomybės dešimtmečio paminklas. M. Ambrazo nuotr.

Pagyvenęs jaunimėlis

Šiandien miestelio centre, buvusioje dvarvietėje, stūkso Joniškio mokyklos-daugiafunkcio centro pastatas. Manoma, kad pirmoji, parapinė, mokykla buvo įkurta pastačius bažnyčią.

Joniškio pagrindinėje mokykloje šiuo metu mokosi tik 63 mokiniai. Jaunimo čia nedaug. Vis dėlto ši mokymo įstaiga orientuojasi į įvairių grupių seniūnijos žmonių poreikius. Vykdoma sportinė veikla jaunimui ir suaugusiesiems, rengiami įvairūs mokymai, konsultacijos, skaitomos paskaitos trečiojo amžiaus universiteto studentams. Vyresni joniškiečiai susibūrė į liaudies dainų ir šokių ansamblį „Pagyvenęs jaunimėlis“.

Seniūną R.Verbaitį (pirmas kairėje) atradome šokantį ir dainuojantį drauge su ansambliu „Pagyvenęs jaunimėlis“. M. Ambrazo nuotr.

Naujas paminklas

Prieš pat šventoriaus vartus, kitoje kelio pusėje, stūkso 1928 m. statytas Lietuvos Nepriklausomybės dešimtmečio paminklas su kryžiumi. Jo sienos iš keturių pusių papuoštos užrašais „Garbė Tėvynės gynėjams“, „Vardan tos Lietuvos vienybė težydi“, „Ateik Tavo karalystė“, „Mes be Vilniaus nenurimsim“.

Šalia šio garsaus paminklo, kuris sovietiniais laikais, kaip ir bažnyčios varpas, buvo paslėptas žemėje, netrukus išdygs dar vienas, skirtas Lietuvos Nepriklausomybės 100-mečiui paminėti. Jau išlietas jo pamatas, į kurį įdėta laiko kapsulė su šiandieną atspindinčiomis regalijomis: trijų kartų naudotais pinigais, paminklo intencijos aprašymu ir kitomis detalėmis. Greta planuojama įkurti parkelį.

Paminklas statomas Česlavo Kovaliūno ir Joniškio gyventojų lėšomis (kainuos apie 15 tūkst. eurų). Jo autorius – Kęstutis Musteikis, skydelio piešinį sukūrė dailininkas Zenonas Steponavičius. Įdomu, kad vienas iš Nepriklausomybės kovų dalyvių, joniškietis Vyties kryžiaus kavalierius Pranas Sabeskas yra Zenono senelis. Taigi anūkas drauge su proanūkiu Vidu šiandien dalyvauja įamžinant jų šeimos narį.

Į būsimo paminklo į pamatus dedama laiko kapsulė su šiandieną atspindinčiomis regalijomis. Kairėje – paminklo dovanotojas Č.Kovaliūnas . M. Ambrazo nuotr.

Beveik globos nameliai

Rima Andrukonienė, Joniškio mokyklos mokytoja lituanistė, pati baigusi šią mokymo įstaigą, pasidžiaugė neseniai etnografės Ritos Balkutės išleista knyga apie šį kraštą. Tai paslaptingos Joniškio krašto istorijos apie raganų supiltus kalnus, degantį auksą, akmenyse įspaustas pėdas, velnio kulkas, ant kalnų dainuojančias raganas. Visa tai etnografės knygoje įvilkta į mokslinį drabužį ir pateiktakaitytojui. Apie šią knygą, kurią išleisti padėjo kraštietis verslininkas Č.Kovaliūnas, verta parašyti atskirą studiją…

Pasak Rimos, kad gyvuotų bendruomenės idėja, įsteigta viešoji įstaiga „Arino namai“, kuriai ji vadovauja. „Čia bus teikiamos socialinės ir apgyvendinimo paslaugos. Greta mokyklos esančiame pastate, senuosiuose bendruomenės namuose, kai tik juos suremontuosime, įsteigsime laikinuosius globos namus, tiksliau, keletą kambarių žmonėms, kuriems reikalinga socialinė globa, – pasakojo pedagogė. – Dabar mūsų kaimo senoliai žiemą išvyksta pas vaikus į Uteną, Vilnių ar kitas Lietuvos vietoves. Įsteigus laikinuosius globos namus, šiems žmonėms nebereikės glaustis pas artimuosius. Taip pat apie galimybę pernakvoti Joniškyje nuolat klausia bendruomenės namuose vykstančių šeimyninių ir visuomeninių renginių dalyviai. Mąstome ir apie stovyklas, sporto varžybas, jaunųjų dailininkų plenerus, konferencijas…“

Paslaptingas lagaminas

Kalbantis su bibliotekininke Virginija Kalinauskiene, paaiškėjo, kad miestelio bendruomenės nariai yra labai kūrybiški: Joniškio mokykloje-daugiafunkciame centre stropiai ruošiamasi visoms kalendorinėms šventėms: artėjant Joninėms pinami vainikai, laukiant Velykų įvairiais būdais marginami kiaušiniai,vyksta mezgimo, siuvimo, dekupažo pamokėlės.

Bibliotekininkė V. Kalinauskienė skaitytojams atveria paslaptingą lagaminą. M. Ambrazo nuotr.

Bibliotekoje į akis krinta senovinis lagaminas, kurio dangtis išpieštas dekupažo principu. Jis pilnas storų ir plonų knygų mažiesiems. Tereikia ištarti burtažodį, ir lagaminas atsiveria. Gali imti ir skaityti… Virginija pasakojo, kad vaikai rungiasi, kas daugiau perskaitys knygelių. Jei saulėta, lagaminas tempiamas į gamtą, kur vaikai ir skaito, ir žaidžia.

Miestelio šventės

„Bene gražiausios tradicijos, kaip ir pridera tokio pavadinimo miesteliui, susijusios su Joninėmis, Šv. Jokūbo atlaidais. Švenčiant šias šventes į Joniškį suvažiuoja bendruomenės iš aplinkinių kaimų ir miestelių, apie Nepriklausomybės paminklą kuriami gėlių kilimai,“ – pasakojo miestelio seniūnas Rimantas Verbaitis, kurį atradome šokantį ir dainuojantį su ansambliu „Pagyvenęs jaunimėlis“.

Kaip vieną gražiausių tradicijų miestelio galva paminėjo žvejų šventę, rengiamą gretimame Arnionių kaime, kuriame anksčiau klestėjo žuvininkystės ūkis. Šventės dalyviai rungiasi meškeriojimo varžybose, verda žuvienę, ant laužo kepa ką tik iš ežero ištrauktą žuvį.

M. Ambrazo nuotr.

Sveikinami Jonai

Joniškio kultūrinių renginių vedėja Lucija Sinkevičienė pasakojo, kad miestelyje, dažniausiai Kalėdų laikotarpiu, užsiimama labdaringa veikla.

„Dalijamės drabužiais, daiktais, vaikų žaislais, lankome vienišus senelius. Švenčiame visas kalendorines šventes: paežerėje per Užgavėnės laksto čigonai, velniai, ožkos ir kitokie persirengėliai, deginama Morė. Per atlaidus į bažnyčią suplaukia žmonių iš gretimų kaimų, miestelių – Pabradės, net Molėtų, – pasakojo moteris. – Ir šįmet per Jonines atvažiuos Mindūnų,Pabradės saviveiklininkai. Jonams pinsime ąžuolų vainikus, ežere plukdysime gėlių vainikėlius su degančiomis liepsnelėmis, šokinėsime per laužus, maudysimės rasose.“

Kiek Joniškyje yra Jonų, L.Sinkevičienė tiksliai pasakyti negalėjo. „Gal 10, bet visoje seniūnijoje rastųsi dvigubai daugiau. Jauniausias Jonukas – šeštokas Jonas Kairys. Janinos mūsų kaime ne tokios populiarios. Dabar mažiau Jonų sueina, o buvo laikas, kai surinkdavome net 23?“ – pasakojo ji.

M. Ambrazo nuotr.

Uždegs šiaudų skulptūras

Paplūdimyje prieš pat Jonines išdygo keturios mitologinius simbolius vaizduojančios šiaudinės skulptūros, kurios ilgiausią metų naktį degdamos papuoš šventę. Šią dovaną kraštiečiams padovanojo Č.Kovaliūno mažoji bendrija „Akmens studija“ ir broliai menininkai Kęstutis ir Vytautas Musteikiai. Statybinės medžiagos (šiaudų) skulptūroms net iš Širvintų rajono parūpino seniūnas R.Verbaitis, o jų gamybos procese dalyvavo savanoriai Viltė, Živilė, Rima, Vygantas, Paulius ir Aurimas. Jaunieji savanoriai baiminosi, kad skulptūros gali nesulaukti Joninių, nes Joniškio paplūdimys ne kartą yra nukentėjęs nuo vandalų, tačiau kantriai triūsė ir dėkojo dėdei Vladui Sinkevičiui už maišą ledų, pakėlusių darbinę nuotaiką.