Prieš 220 metų pastatyta aštuoniakampė medinė Griškabūdžio bažnyčia įdomi ne tik savo forma. Parapijos nuotr.

Paminklą kalbininkui Jonui Jablonskiui pastatę griškabūdiečiai labiausiai norėtų, kad miestelio centre būtų sutvarkyti jo veidą darkantys apleisti namai. Šis Zanavykų krašto miestelis nuo seno vadinamas lietuviško žodžio tėviške.

Garsina Jablonskis ir bažnyčia

Į Griškabūdį (Šakių r.) užsukęs prašalaitis pirmiausia kviečiamas apžiūrėti skulptoriaus Romualdo Kvinto sukurto paminklo lietuvybės saugotojui Jonui Jablonskiui (Rygiškių Jonui). Šio žymaus kraštiečio tėviškė – Rygiškių kaimas, esantis vos už kelių kilometrų nuo miestelio.

Griškabūdis garsėja ne tik kalbininko tėviške, bet ir restauruota, vienintele tokia Lietuvoje aštuoniakampe medine bažnyčia su varpine. Jau trečiąjį gyvavimo šimtmetį skaičiuojančios Griškabūdžio Kristaus Atsimainymo bažnyčios prieangyje (vadinamajame portike) nustebina išskirtinės architektūros ir sieninės tapybos puošybos elementai. Dekoracijų, skulptūrų ir paveikslų gausu ir jos viduje. Teigiama, kad kurdamas interjerą architektas siekė sudaryti dangaus didybės įspūdį.

Prie šventovės iškilusi ir iki šių dienų išlikusi varpinė. Parapijos nuotr.

Šiuose maldos namuose įrengtas paauksuotas medinis barokinis altorius, kabo prabangus sietynas, prašmatnūs šoniniai altoriai, vienuolikos registrų profesionalūs vargonai, kuriuos 1804 metais sukūrė žymus Rytprūsių meistras Georgas Adamas Neppertas.

Pasak XIX amžiaus viduryje bažnyčią aprašiusio kunigo Bonaventūro Butkevičiaus, statinį su įstabia puošyba surentė Antano Tyzenhauzo įsteigtose amatų mokyklose mokęsi dailidės. Šalia šventovės buvo pastatytas ir nedidelis vienuolynas, kuris netrukus buvo uždarytas. Tačiau vienuoliai karmelitai, tikėdamiesi atkurti brolijos veiklą, neišsiskirstė, liko gyventi Griškabūdžio apylinkėse. Vienuolių pastangomis miestelyje veikė špitolė, buvo atidaryti brolijos namai, parapinė mokykla.

Bažnyčioje galima išvysti daug kultūros paveldo saugomų vertybių. Tiesa, pasak klebono Vytauto Mazirsko, norint jas apžiūrėti, reikia iš anksto susitarti, nes bet kuriuo metu patekti į bažnyčią nepavyks. V.Mazirskas lankytojams, kurių čia netrūksta, papasakoja bažnyčios istoriją, pagroja vargonais.

Vargonus 1804 m. specialiai Griškabūdžio bažnyčiai sukūrė žymus Rytprūsių meistras Georgas Adamas Neppertas. Kultūros paveldo departamento archyvo nuotr.

Nusipirko tvenkinį

Griškabūdžio bendruomenė už pačių gyventojų bei ūkininkų suaukotas lėšas iš privataus asmens už simbolinę kainą nupirko žemės sklypą su vandens telkiniu miestelio centre. Teritorija užima 0,76 hektaro. Norimam pirkiniui lėšas rinko visus metus. Pardavinėjo marškinėlius su užrašu „Aš myliu Griškabūdį“, rengė diskotekas vyresniems nei 30 metų, sugalvojo aukcionų. Šiemet tokiu pat būdu planuojama įsigyti daugiau žemės, besiribojančios su tvenkiniu. Toks drąsus sumanymas išgarsino šią bendruomenę.

Griškabūdžio bendruomenės centro pirmininkė Agnė Paškauskienė puoselėja planus šioje vietoje įrengti tinklinio aikštelę, paplūdimį. Išvalius tvenkinį ir atlikus vandens kokybės tyrimus, vasarą žmonės jame galėtų maudytis, o žiemą ant jo būtų galima įrengti čiuožyklą, kalniukus žiemos pramogoms. Praėjusią žiemą čia grikškabūdiečiai jau mokėsi šokių su pačiūžomis ant ledo, treniravosi miestelio ledo ritulio komanda.
Vietos bendruomenė savo pastato neturi, jos narius įsileidžia seniūnija, kultūros centras. Taip praktiškiau, nes ji neišgalėtų išlaikyti pastato. Ateityje ketinama užsiimti paslaugų teikimu –nušienauti gyventojams žolę, įdirbti žemę, sutvarkyti aplinką. Šiuos sumanymus stabdo viena bėda – nėra kur laikyti technikos.

Bendruomenės nuotr.

Skaudulys – apleisti pastatai

Pernai į Griškabūdį užsukusi septynių architektų ir menininkų komanda „Keliaujančios architektūros kūrybinės dirbtuvės: Kvadratu“ kartu su miestelio vaikais gražino viešąsias erdves. Per savaitę buvo sutvarkyta autobusų stotelė, įrengta žaidimų aikštelė prie Socialinių paslaugų vaikų dienos centro.

Vykdant kitą projektą, miestelyje atsirado vienuolika suoliukų su šiukšliadėžėmis. Aplinkos tvarkymui neabejingi ir patys gyventojai. Šiemet dvidešimt sodybų paskelbtos tvarkingiausiomis, o jų šeimininkams įteiktos paskatinimo dovanos – Lietuvos Respublikos vėliavos. Artimiausiu metu griškabūdiečių namus pasieks nuotekų tinklai, bus atnaujinti šaligatviai.

Čia gyvenantys žmonės garsėja ir aplinkosaugos iniciatyvomis. Griškabūdiečiai aktyviai atsiliepė į kvietimus sunešti elektroninės įrangos laužą. Atsikratė sendaikčių, o surinktus taškus iškeitė į sporto prekes – paplūdimio tinklinio tinklą ir kamuolius. Per akciją „Mes rūšiuojam. Vasara“ surinkta 3,8 tūkst. kilogramų atliekų.

Pasak Griškabūdžio bendruomenės vadovės, skaudžiausia bėda – miestelio centre vienas greta kito stovintys penki apleisti pastatai. „Visi labai norime, kad centras pagaliau būtų sutvarkytas, tačiau pastatai yra kultūros paveldo objekto – bažnyčios –apsaugos zonoje. Namus bus galima nugriauti tik tuo atveju, jei jie bus pripažinti avarinės būklės, o atstatyti – sudėtinga“, – guodėsi A.Paškauskienė.

Šie miestelio piktžaizdėmis vadinami pastatai turi šeimininkus, bet jie patys nesugeba jų sutvarkyti, norėtų parduoti, tačiau pirkėjus atbaido prašoma kaina. Vieną išdaužtais langais pastatą savininkui teko skubiai konservuoti, nes buvo padegtas. Jame mėgdavo lankytis jaunimas. Pastatas tapo rizikingu, nes galėjo užgriūti. Langus užkalė, bet nežino, ar ilgai jame bus ramu.

Prie seniūnijos aikštelėje iškilęs paminklas šviesuoliui J.Jablonskiui. Bendruomenės  nuotr.

Maitina bendrovė

Miesteliui ekonomiškai svarbi Griškabūdžio žemės ūkio bendrovė (ŽŪB), šiuos metus priskiria prie geresnių metų. Gyvulininkystės komplekse Griškabūdyje pradedama statyti ferma pieninėms karvėms. Kartu su bendrovės statybininkų brigada Griškabūdžio ŽŪB sukurta 90 darbo vietų. Melžimo operatorė ir traktorininkas čia gali uždirbti netoli 1 tūkst. eurų, o vidutinis bendrovės darbuotojų darbo užmokestis siekia 814 eurų.

Nuo 14 metų Griškabūdyje gyvenantis Petras Puskunigis, kuris ne tik šios bendrovės vadovas, bet ir savas, visų pažįstamas miestelyje, teigia, kad čia ir jo vienintelė darbovietė. Mat dar moksleivis vaikinukas per vasaros atostogas įsidarbindavo pas tėvą tuometiniame  kolūkyje. Kažkada pradėjo nuo paties žemiausio laiptelio ir tęsia savo tėčio pradėtą darbą. „Mano tėvas buvo inžinierius, aš – inžinierius ir mano sūnūs inžinieriai, po mokslų parėję į Griškabūdį. Visi prie metalo, mechanizmų“, – apie giminės vyrų dinastiją sakė P. Puskunigis.

Griškabūdžio ŽŪB vadovas neslėpė, kad ir jų bendrovei buvę sunkių metų, kada užklumpa  krizės, tada buvę visokių pamąstymų ir nusivylimų, nes pieno gamyba yra labai sudėtingas verslas, o prie gyvulių reikia būti ištisai – visą parą. Tačiau lengvesnės krypties nepasirinko.

„Čia buvo iš seniau suformuotos gana neblogos pienininkystės tradicijos, o būtent gyvulininkystė ir koncentruoja darbo vietas. Jei liktume savo žemės plotuose verstis tik augalininkyste, pas mus dirbtų tik 12 žmonių su manimi“, – lygino P.Puskunigis, neneigdamas, kad šiuo metu jau tiek daug investuota į gyvulininkystės šaką, kad jos atsisakyti nebūtų protingas sprendimas.

Griškabūdžio parapijos choristai gieda ne tik namie, bet ir svečiuodamiesi kitose parapijose. Atlaiduose Marijampolėje su savo klebonu V.Mazirsku ir Vilkaviškio vyskupu Rimantu Norvila (centre). Parapijos nuotr.

Gyventojų mažėja

Griškabūdyje šiuo metu gyvena apie 840 gyventojų. Pagrindinis seniūnijos žmonių pragyvenimo šaltinis – žemės ūkis, todėl tie, kurie ieško lengvesnio pragyvenimo šaltinio, išvyksta.

Be Griškabūdžio žemės ūkio bendrovės, seniūnijos teritorijoje darbo vietų sukūrusi UAB „Noragra“ (buvusi Paluobių žemės ūkio bendrovė). Vietos ūkininkams vis mažiau reikia rankų darbo, nes darbus nudirba galinga žemės ūkio technika. Gerais javų derliais garsėja Sigito Kriaučiūno, Vytauto Merčaičio, Algio Sarpalio ūkiai. Pastarajame dar auginamos ir bulvės. Iš gyvulininkystės išgyvena Arvydo Dubicko ūkis.

Viktoro Staneikos sodyba šiemet pripažinta viena iš 20-ies tvarkingiausių miestelyje. Bendruomenės nuotr.

Miestelyje veikia dvi kirpyklos, parduotuvė, jis turi savo gimnaziją, vaikų darželį, kultūros centrą, biblioteką, pašto skyrių, dvi ambulatorijas, vaistinę. „Būtiniausias paslaugas mes išsaugojome, o kaip bus toliau, nežinome“, – teigė Griškabūdžio seniūnijos specialistė Valentina Liepuonienė.

Veiklos netrūksta

Griškabūdį garsina pučiamųjų dūdų orkestras. Mokyklos orkestre dūdas pūtę vaikinai po beveik 30 metų, būdami brandaus amžiaus, grįžo prie senų pomėgių – subūrė kolektyvą, įtraukdami į koncertinę veiklą ir savo vaikus. Dabar sūnūs dūdas pučia kartu su tėvais.

Griškabūdis didžiuojasi savo pučiamųjų dūdų orkestru. Parapijos nuotr.

Folkloro ansambliai „Nova“ ir „Užnovietis“ (vadovė Nijolė Černevičienė) buria suaugusiuosius ir vaikus. Dar kitus traukia choras, o dailės mokytoja Rimutė Amonienė visus kviečia į meno dailės studiją, kur žmonės gali susipažinti su tapybos paslaptimis, surengti savo darbų parodas. Miestelyje gyvuojančio ir jį garsinančio mėgėjų teatro siela – vadovė Rasa Uzialienė.

Didžiausia miestelio šventė – Oninės. Tai tarsi atokvėpis ir susikaupimas prieš svarbiausią metų darbą – rugiapjūtę, todėl siekiama, kad jai netrūktų ne tik sakralumo, bet ir linksmumo. Vidurvasario šventė, atėjusi iš senųjų laikų, šiandien yra tapusi ne tik bažnytine švente, bet ir iš viso Griškabūdžio krašto kilusių ar jiems prijaučiančių žmonių didžiuoju sambūriu.

Lankytinos vietos

• Griškabūdžio Kristaus Atsimainymo bažnyčia.
• Paminklas J.Jablonskiui.
• J.Jablonskio tėviškė Rygiškių kaime.