Bartninkų mietelyje koncertuojama griuvėsiuose

Per karą nukentėjusios Bartninkų bažnyčios griuvėsiai – lankomiausių, gražiausių Lietuvos griuvėsių penketuke. R. Kazakevičienės nuotr.

Bartninkų miestelio (Vilkaviškio r.) vietovardžio kilmė ir herbe pavaizduoti simboliai liudija, kad pirmieji jo gyventojai vertėsi drevine bitininkyste – iš miško medžio drevių kopinėdavo medų. Dabar miestelį garsina puikių idėjų ir sumanymų nestokojantys žmonės.

Lemia iniciatyva

Privažiavus Bartninkus, svetingai pasitinka iš medžio sumeistrautas riboženklis. Tai vietos dailininko, skulptoriaus ir poeto Juozo Šalčiūno kūrinys. Jo sukurtų skulptūrų galima pamatyti ir prie Piliakalnių piliakalnio, ir pačiame miestelyje. Vienas įspūdingiausių šio auksarankio darbų – medinis Bartninkų Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios altorius.

Skulptorių pažįstantieji teigia, kad jis – tikras gamtos vaikas, sugebantis įžvelgti nepaprastą jos grožį. Į jo rankas patekusios meniškai išsiraizgiusios medžių šaknys atgyja, virsta paukščiais. Skulptoriaus sodyboje rengiami tradiciniai poezijos skaitymai. Prieš dvejus metus J.Šalčiūnas tapo poezijos konkurso „Žydinti vyšnios šakelė“ diplomantu. Čia augusio ir iki šiol gyvenančio poeto eilėraščiai giliai išgyventi, juose randa vietą upė Aista, kitos įspūdingos Bartninkų vietos. J.Šalčiūnas išleido dvi autorines poezijos knygas.

„Vasarą užsiimu tapyba. Esu akvarelės meistras. Kai tapyti nusibosta, imu drožti medį“, – sakė menininkas. Jis kartu su žmona gyvena nuostabioje vietoje – ant Aistos upės kranto. Čia pilna paukščių čiulbesio ir ramybės.

Miestelėnai neatsidžiaugia klebonu Alvydu Dvarecku, Bartninkuose triūsiančiu nuo 2005 metų. Jo užsidegimu laikina ir gerokai apšepusi nedaili bažnytėlė bei šventorius, gavus lėšų iš Europos Sąjungos fondų, virto jaukiais Dievo namais. Šventoriuje iškilo paminklas čia dirbusiam klebonui Jonui Burduliui, lietuvių kalbos draudimo metais puoselėjusiam lietuvybę. Baigdamas vieną darbą, klebonas jau planuoja mintyse kitą. Tačiau vien buities rūpesčiuose nepaskęsta, žmonės patenkinti, kad su klebonu galima visada pasišnekėti, iškloti viską iš dūšios.

Laikina Bartninkų bažnytėlė virto gėlėmis apsodintais jaukiais maldos namais. R. Kazakevičienės nuotr.

Koncertai griuvėsiuose

Ūkiško klebono A. Dvarecko pastangomis atgimė per karą sugriautos Bartninkų bažnyčios griuvėsiai. Dvasininkas juos prikėlė naujam gyvenimui. Prižėlusi, šiukšlėmis bei aptrupėjusiais plytgaliais užversta vieta dabar stebina tvarkingai pjaunamos vejos kilimu. Bartninkų bažnyčios griuvėsiai patenka į gražiausių Lietuvos griuvėsių penketuką.

Bartninkų bažnyčios griuvėsius reikia tvarkyti, išsaugoti. R. Kazakevičienės nuotr.

Nuo 2012-ųjų kas antri metai rugpjūtį juose vyksta išskirtinis koncertas, švenčiami Žolinės atlaidai, o vestuvininkai čia lankosi visą vasarą. Į griuvėsiuose ir bažnyčioje vykstančius koncertus iš Bartninkų susirenka tie, kuriems ir kaime gyvenant reikia dvasinio peno. Netradicinė koncerto erdvė sutraukia klausytojų ir iš tolėliau – Vilkaviškio, Marijampolės, net ir iš didmiesčių. Koncertas griuvėsiuose prasideda apie 20 val., kai jau užslenka prieblanda ir prireikia papildomo apšvietimo. Vilkaviškio kultūros centro iniciatyva Bartninkuose koncertavo saksofonistas Kęstutis Vaiginis ir gitaristas Herman Romero, akardeonistas Martynas Levickis, „Subtilu-2“, Petras Vyšniauskas ir Veronika Pavilionienė. Rugpjūčio 10 dieną griuvėsiuose koncertą surengs Petras Geniušas ir M.Čiurlionio kvartetas.

Į griuvėsiuose (prastu oru – bažnyčioje) vykstančius koncertus susirenka tie, kuriems ir kaime gyvenant reikia dvasinio peno. Jono Juškevičiaus nuotr.

Žmonės pasakoja, kad koncertams tokia erdvės ir akustikos net ir garsiausiose koncertų salėse nesurasi – muziką papildo paukščių čiulbesys, gandrų kalenimas.

Bartninkų bažnyčios, kurioje buvo pakrikštytas Jonas Basanavičius, griuvėsiuose ramu ir gera, dvelkia ypatinga aura. Šeimos pageidauja, kad krikštynų apeigos vyktų būtent čia. „Puoselėjome daug vilčių griuvėsius gelbėti, bet jos atsimušė į biurokratizmą, kainas. Čia yra paveldo saugomi griuvėsiai. Atstatyti bažnyčią nėra prasmės, nes mažėja gyventojų skaičius, be to, turime labai jaukią renovuotą bažnytėlę. Reikėtų tik statinio likučius užkonservuoti, kad jie daugiau negriūtų. Svarbiausia, kad nepatektų lietaus vanduo ir neardytų sienų“, – pasakojo Bartninkų seniūnė Violeta Raulinaitienė.

Pasak seniūnės, visi pritaria, kad Bartninkų griuvėsiai labai gražūs, juos reikia tvarkyti, išsaugoti, bet, kalbai pasisukus apie pinigus, tuo viskas ir baigiasi. Vien gerų norų neužtenka…

Jono Juškevičiaus nuotr.

Srautas didelis

Šiame miestelyje labai vertinamas buvusio Bartninkų kolūkio pirmininko Vlado Markausko kilnus poelgis. Jis prisiėmė didelę atsakomybę ir iš kolūkiui priklausiusių žemės ūkio naudmenų ploto paskyrė žemės Ožkabaliuose, J.Basanavičiaus tėviškėje, įkurtam ąžuolynui.

Vos už kelių kilometrų nuo Bartninkų nutolusi J.Basanavičiaus tėviškė turi įtakos ir miestelio gyvenimui. Žmonės įsitikinę: jeigu ne Basanavičynė, tikriausiai nebūtų iš ES lėšų iškloti nauji šaligatviai ir nutiestas asfaltuotas kelias iki pat Ožkabalių. Permainos pakeitė miestelio veidą, patogu ir žmonėms, atvykstantiems į Ožkabalius. Jie kartu užsuka ir į Bartninkus, aplanko Piliakalnių piliakalnį, Vilkšnupių totorių kapinaites, Budavonės miške nukankintų kunigų atminimo vietą.

Ąžuolyne vyksta folkloro festivaliai „Žalias ąžuolėlis“, valstybinės J.Basanavičiaus premijos įteikimo šventės, mėgėjų teatro festivaliai „Atžalynas“, istoriniai-literatūriniai skaitymai, lankosi moksleivių ekskursijos, rengiamos vestuvių, krikštynų edukacinės programos.

Skulptoriaus J.Šalčiūno sodyboje rengiami tradiciniai poezijos skaitymai, žmonės gali pasėdėti po klevu, pasigrožėti upe. R. Kazakevičienės nuotr.

Nuo 2000 metų per tautos patriarcho gimtadienį rengiamas tradicinis tarptautinis bėgimas J.Basanavičiaus tėviškė–Bartninkų J.Basanavičiaus mokykla DC. Bėgikai įveikia apie 5,9 km atstumą. Susirenka apie 200 bėgikų ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Rusijai priklausančios Kaliningrado (Karaliaučiaus) srities, Lenkijos.

Maitina žemdirbystė ir verslai

Pastaruosius dešimtmečius Lietuvą kamuojančios demografinės problemos palietė ir miestelį. Šių metų pradžioje miestelyje gyveno 459 gyventojai – 26 gyventojais mažiau nei 2016 metų pradžioje. Bartninkų miestelio teritorija apima Dalgėnų ir Kunigiškių kaimus, todėl jų gyventojai priskiriami miesteliui. Seniūnijos darbuotojai skausmingai stebi išsiregistruojančias ir į užsienį išvažiuojančias gyventi ir darbo ieškoti šeimas, o čia lieka daugiausia senyvo amžiaus žmonės.
Ypatingai stambių ūkių Bartninkų krašte nėra, bet yra ūkininkų, valdančių po 200–300 ha. Nuo Bartninkų Vilkaviškio link driekiasi derlingos žemės, o į kitą pusę jau prasideda kalvos, vyrauja smėlis, žvyras, todėl ir tokiuose laukuose auginamų javų derlingumas menkas. Vieni pragyvena turėdami tik 3 ha ir karvutę, kitų ūkiai kur kas stambesni. Pienininkyste užsiima vienas stambiausių ūkių – Albino Šneiderio. Tuo pačiu verčiasi ir Vartų kaimo ūkininkas Romas Norkus.

Pravažiuojantieji lanko jau nykstantį Bartninkų dvarą. R. Kazakevičienės nuotr.

Kaime sau darbo vietas suradę ir broliai Rimutis bei Gintaras Gudaičiai. Rimutis vadovauja žemės ūkio kooperatyvui „Melbras“, superkančiam pieną iš gyventojų. Kooperatyvas turi 28 narius, dauguma jų – bartninkiečiai.

Gintaras Gudaitis ruošia malkas – superka medieną, ją supjauna ir sufasuoja į medines dėžes. Paruoštą produkciją išveža į Prancūziją, Portugaliją, Ispaniją. Lietuviškos malkos naudojamos kaip kuras židiniams. Senose fermose įkurtame malkų ruošimo ceche sukurtos kelios darbo vietos. Kažkada lentpjūvę atidaręs, bet laimės paukštės nepagavęs jaunas vyras, rankų nenuleido ir rado naują sėkmingą verslo nišą – malkų eksportą.

Nagingi žmonės

Prie Basanavičynės gyvena apylinkėse garsėjantis kalvis Valdas Mažulaitis. Jaunas vyras dirba senoviniu būdu, naudodamas žaizdrą. Jis padirbdina gražių šviestuvų, kitų kalvystės dirbinių, bando tik iš šio amato išgyventi. Vietiniai giria jo darbus ir pataria savęs nenuvertinti.Turėdamas tokias auksines rankas didmiestyje jis jau būtų beveik milijonierius.

Kalvis V.Mažulaitis senoviniu būdu nukaldina įvairių dirbinių. Bartninkų bibliotekos nuotr.

Pašeimenių kaime gyvenanti audėja Gražina Galeckienė važinėja austi į Vilkaviškio kultūros namuose įkurtą audimo artėlę. Moteris pati išmoko austi, nebuvo iš ko perimti patirties, tačiau jai visai gerai sekasi. Savamokslės austais drabužiais puošiasi tautinių šokių kolektyvai. Jai tai ne tik uždarbis, bet ir amatas, turintis išliekamąją vertę.

Pačiuose Bartninkuose langus, duris ir viską, ko žmonėms prireikia iš medžio, sumeistrauja stalius Raimondas Ivanauskas. Meistras išgyvena kaime iš savo amato, prisidurdamas iš žemės.

Gedeminas Babeckas, padedamas šeimynykščių, įkūrė kaimo turizmo sodybą, kurią visi vadina tiesiog Babeckyne. Jis išsaugojo sodybą, kurioje gyveno tėvai, seneliai, o dabar joje priima svečius. Tai dar vienas būdas kaime užsidirbti.

Ne tik darbu gyvi

Bartninkų miestelyje dar yra ambulatorija, pašto skyrius, biblioteka. J.Basanavičiaus mokykloje-daugiafunkciame centre paliktos Gražiškių gimnazijos klasės. Čia dirba 30 mokytojų ir 16 aptarnaujančio personalo. Kurie neturi darbo vietoje, važinėja dirbti kitur – į Marijampolę, Kalvariją, Vilkaviškį.

Bartninkų gyventojai džiaugiasi, kad, perdavus miestelio vandentvarkos sistemas bendrovei „Vilkaviškio vandenys“, pagerėjo centralizuotai tiekiamo vandens kokybė. Gyventojams to labai reikėjo, nors užvandenį dabar tenka mokėti brangiau. Pastačius naujus vandens valymo įrenginius, buvęs itin geležingas vanduo dabar švarus ir švelnus. Moterys vėl gali skalbti baltus skalbinius, nereikia nuolat šveisti privirusių virdulių.

Buvęs vaikų darželis po renovacijos pritaikytas bendruomenės poreikiams. Čia įrengta ir šarvojimo salytė. Kitais metais švenčiant Lietuvos šimtmetį bartninkiečiai planuoja atidengti atminimo lentą Bartninkų valsčiaus savanoriams. Tinkamą akmenį jau saugo, beliko padaryti lentą ir sukviesti į būsimą šventę.