Marijona ir Jonas Naraškevičiai jau 60 metų eina bendro gyvenimo keliu. Autorės nuotr.

Jie visada taip: kad ir kur eitų, mama visuomet įsikibusi tėtei už parankės…“ – tokiais žodžiais į bažnyčią nulydėjo tėvus jauniausia duktė Daiva. Akivaizdu, kad moteris graudinasi…

Prieš Gelvonų bažnyčios altorių praėjusį šeštadienį stoję Marijona ir Jonas Naraškevičiai šventė deimantines vestuves – jau šešiasdešimt metų jie kartu dalijasi džiaugsmais ir vargais. Gelvonų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo parapijos klebonas Vilius Kiškis-Zajančauskas jaudinosi ne mažiau už sutuoktinius ir jų artimuosius. Laisvą minutę klebonas prisipažino, kad šiemet švenčia savo kunigystės kelio trisdešimtmetį, tačiau tokią gražią jubiliejinę santuoką laiminti jam tenka vos penktą kartą. Prieš dešimtmetį čia buvo švenčiamos ir šios poros auksinės vestuvės.

Nusižiūrėjo vienas kitą šokiuose

Marijona, anksti netekusi mamos, rūpinosi jaunesniais šeimos vaikais. Gal iš ten ir jos darbštumas. Jonas anksti neteko tėtės.

Gražią santuokos sukaktį švenčiantys Marijona ir Jonas gyveno gretimuose Maskoliškių ir Išeriškių kaimuose, eidavo į tuos pačius šokius Maskoliškių kaime. Nors abu linksmi jaunuoliai turėjo pakankamai gerbėjų, tačiau jau tuomet jie krito vienas kitam į akį.

Jonas išėjo tarnauti į armiją. O jau po jos prasidėjo rimta poros draugystė. Vos pusmetį išdraugavę birželio mėnesį jaunuoliai susirašė metrikacijos biure. Jaunavedžius lydėjo piršliai ir viena pabrolių pora, už stalo susirinko nemažas būrys kaimynų. Liepą jų santuoka buvo palaiminta ir bažnyčioje. Slapta, kaip ir visų kitų anuo metu.

Pora susituokė išdraugavusi pusę metų.  Autorės nuotr.

Pora susituokė išdraugavusi pusę metų. Autorės nuotr.

Mano anyta pati geriausia

Po iškilmių jaunieji mielai sutiko pasikalbėti. Marijona ypač šiltai atsiliepė apie savo anytą. Sakė, kad geresnę sunku būtų atrasti. Ji viską mokėjo ir visaip gelbėjo šeimai.

Marijona pasakojo, kad turėjo bėdų dėl sąnarių, todėl kolūkio laikais dažnai važiuodavo gydytis į sanatorijas. Be jokios baimės ir rūpesčio palikdavo savo mažuosius anytai, kuri be galo mylėjo anūkus. Vyras tuo metu dirbo kolūkyje.

Didelių mokslų nebaigę Jonas ir Marijona kolūkyje dirbo lauko darbus. Namuose laikė gyvulių, stengėsi, kaip galėjo.

Aktyvūs bendruomenės nariai

Nors tuo metu niekas bendruomenių nekūrė, tačiau savo kaime ir apylinkėse abu jaunavedžiai buvo itin aktyvūs. Marijona labai gražiai dainavo, dažnai buvo prašoma pagiedoti laidotuvėse. Skambų ir plataus diapazono balsą turėjo ir Jonas. Tad eidavo giedoti abu. Dar ir dabar jų duetui niekas giminėje prilygti negali. Vienas užtraukia dainą, o kitas nuostabiai pritaria prisijungęs. Vaikai iki šiol žavisi tėvelių dainų skambesiu.

Marijona padėjo surengti ne vieną kaimynų šventę – ji nuostabi gaspadinė, puikiai ruošia maistą. O jau kokio grožio jos mezginių raštai… Duktė Daiva pasakojo, kad mamytė savo mezginiais yra apdovanojusi bene visus kaimynus ir svečius. Turtais šeima negalėjo pasigirti, tačiau vaikai visuomet būdavo išpuošti. Marijona pati naktimis siūdavo vaikams drabužėlius ir net kaukes karnavalams. „Ir kada mama miegodavo?“ – atsiduso vyriausioji duktė Nijolė.

Jonas labai mylėjo arklius. Pasak Nijolės, visada jų kieme buvęs arklys. Mylimas, prižiūrimas, saldainiais lepinamas. Visi arkliai vardus turėjo. „Tėtis ne kartą dalyvavo ir varžybose – vadeliodavo dviratį vežimaitį. Ne vieną laimėjimą iškovojo, ne vienas prizas iki šiol širdį glosto. Tėtis net deputatu yra buvęs“, – prisiminė Nijolė. Sūnus Vidas didžiuodamasis pasakė, kad tėtės pradalgė iki šiol yra lygiausia ir gražiausia.

O kiek porų sutuokė Naraškevičiai… Vaikai prisimena, kad tėvai labai dažnai piršliaudavo vestuvėse.

Tokios jubiliejinės santuokos laiminimo iškilmės Gelvonų bažnyčioje, pasak klebono, retas įvykis.  Autorės nuotr.

Tokios jubiliejinės santuokos laiminimo iškilmės Gelvonų bažnyčioje, pasak klebono, retas įvykis. Autorės nuotr.

Ypatinga pagarba vienas kitam

Anot dukrų, tėtis, prasilenkdamas su mama tarpduryje, visada pakštelėdavo mamai į kasą. Labai jau gražūs jos plaukai buvę. Vaikai iki šiol prisimena nepakartojamas mamos sekamas pasakas, kurių ji mokėjo begalę. Mergaitės spėja, kad greičiausiai jų mama išmokusi iš savo pamotės, kuri buvusi itin iškalbinga.

Nijolė pasakojo, kad mama buvo namų vadovas. Tačiau ji visada gerbė tėtę. Jei vaikai pasiprašydavo į šokius ar pas draugus, mama liepdavo atsiklausti tėtės. O nuėjus pas tėtį, jis klausdavo: „O ką mama sakė?“ Tėtis buvo švelnesnis. Ir dabar anūkai nuo jo kelių nenulipa, apsikabinę myluoja senelį.

Vaikų teigimu, jų tėvai labai myli marčią ir žentus. Juos net prieš savus vaikus užstoja.

Kaip tiek metų kartu išgyventi?

Po ceremonijos bažnyčioje deimantines vestuves švenčiančių Marijonos ir Jono paklausiau, kaip reikia gyventi, kad šitiek metų būtų gera būti kartu ir štai šitaip vienas kitam meilę spinduliuotum?

Marijonos manymu, sutuoktiniams labai svarbu mylėti ir gerbti vienas kitą, o susipykus – kalbėtis. Abu sutartinai tvirtino, kad kai daug darbų, tai ir pykčiams laiko nelieka. Kai susipykdavo, pasikalbėdavo ir vėl už parankės per gyvenimą, kuris buvo sunkus ir jų šeimos nelepino, eidavo.

Dukros papildė, kad jų šeimoje žaibolaidžiu buvusi tėtės mama, Marijonos išgirtoji anyta, kurią anūkai babyte vadino. Ji tai vienam, tai kitam žodį pasakydavusi ir pykčius išsemdavusi. Vaikai tėvų besipykstančių net ir nematė. Jų visų mylima babytė mirė sulaukusi net 92 metų.

Prie altoriaus be lazdelės

Iš lėto žingsniuodami, susikibę už parankių altoriaus link žengė Marijona ir Jonas. „Ir jaudulys ne ką mažesnis“ – tyliai praeidama prasitarė Marijona.

Juos lydėjo duktė Nijolė ir sūnus Vidas. Čia pat viskuo rūpinosi mažėlė Daiva.

Viena vežimėlyje, kita ant mamos rankų jaukiai miegojo proanūkės Luknytė ir Ugnytė. Anūkai spindinčiomis akimis lydėjo savo be galo mylimus ir mylinčius senelius.

Kaimynės ir giminaitės graudinosi, braukė ašaras. Juk taip gražu po šešiasdešimties metų negandų, vargų ir džiaugsmo žengti kartu vis dar su meile palaikant vienas kitą… Marijona net savo lazdelę automobilyje paliko – nedera nuotakai lazdele ramsčiuotis.

Širvintų rajono Gelvonų seniūnijos seniūnas Lionginas Juzėnas, sukaktuvininkų sūnaus bendramokslis, tarė sveikinimo žodį ir, įteikęs dovanas, pasilenkė ir pabučiavo ranką. Sutuoktinių krikšto dukra, sveikindama mylimus krikštatėvius, suklupo prieš juos ir taip pat pabučiavo rankas.

Gyvenimas po trikamiene liepa

Pavažiavus kiek už Gelvonų, iš tolo nuo kelio šviečia geltonas Naraškevičių namas. Jų svetingame kieme iš plačiai išsikerojusių šaknų auga nepaprasta liepa – trijų kamienų. „Tai mano trys vaikai“, – glostydamas kamienus šypsodamasis pasakė Jonas. Abu su žmona jie džiaugiasi trimis suaugusiais vaikais –Nijole, Vidu ir Daiva, septyniais anūkais – Virginija, Vytautu, Živile, Jovita, Jolanta, Dovile ir Dominyka, myluoja dvi prieš mėnesį gimusias proanūkes Ugnę ir Luknę.

Šiuose namuose visi artimieji apdalyti begaline meile ir šiluma. Kiekvieną savaitgalį visi skuba į tėvų namus. Ir tik trikamienė liepa galėtų papasakoti, kiek džiaugsmo ir gėrio po jos kamienais užaugo, kiek dainų ir pasakų skambėjo. Ir tikrai dar skambės.

Tyliai palinkiu sau ir visiems, kad tokia laimė aplankytų kiekvieną. Palinkėkime šiai gražiai lietuviškai šeimai sveikatos ir ilgų metų kartu.

 

Neringa Tuškevičienė