Ventės ragas. Pamarys.eu nuotr.

Antradienio popietę kelionė į Ventės ragą nebuvo labai lengva: kelyje gausu automobilių, greičio mėgėjų netrūksta, o dar turistai būreliais mina dviračius siauru keliuku Kuršių marių link. Kelias iš Šilutės į Kintų pusę – vingiuotas, kelkraščiai apaugę žole, išstypusia aukščiau juosmens, vietomis net šviesą atspindinčių kelio ženklų nebesimato. Kur pakelių šienpjoviai?

Netikėta, tačiau lankytojai į atnaujintą ir naujais pastatais išplėstą Ventės rago ornitologijos stotį, garsųjį paukščių žiedavimo centrą, traukė poromis, grupelėmis, šeimomis su vaikais, o turistų su dviračiais – ne viena dešimtis. Ornitologijos stoties vedėjas Vytautas Jusys sakė, kad dabar lankytojų labai daug.
Vienoje iš paukščių gaudyklių, apgaubtos žalsvu tinklu, apie maloniai pajuokauti ir šmaikščiai pasakoti sugebantį V. Jusį stoviniavo būrelis turistų iš Vokietijos.

Vertėja iš Latvijos klausėsi V. Jusio pasakojimo rusų kalba ir vertė į vokiečių . Vasarį į 55-uosius gyvenimo metus įkopęs V. Jusys paukščius žieduoja jau ketvirtą dešimtį metų. Netrukus laumžirgis, su ant sparnelių užrašytu numeriu ir Lietuvos valstybės inicialais spurdėjo man tarp pirštų. Nustebo ir turistė iš Vokietijos, kai ant jos nertinio segės vietoje buvo patupdytas kitas paženklintas laumžirgis, kurį V. Jusys pavadino papuošalu su Svarovskio kristalais…
Įrašai ant sparnų užrašyti rašikliu, kurio palikto rašto vanduo nenuplaus.

Vytautas Jusys (centre) su turistais iš Vokietijos.

Ventės ornitologijos stotyje prie specialių stovų surikiuoti turistų dviračiai – kasdienis vaizdas.

Geriausi metai

„Šiandien antradienis, o kiek lankytojų buvo vakar!.. Muziejus dirba be poilsio dienų. Šeštadienį ar sekmadienį pro mūsų vartus praeina gal pora tūkstančių žmonių. Nustebinau laumžirgiu? Aš pernai rugsėjį pradėjau juos ženklinti. To Lietuvoje niekas nedarė. Įrašas tikrai neišbluks, nes juk laumžirgis ilgai negyvena. Mažiausias paukščiukas? Nykštukas, jis sveria 5 gramus, yra mažiausias paukštis Europoje.
Šių metų pavasaris Ventės rago ornitologijos stočiai yra geriausias nuo pat 1929 metų. Iki birželio mes sužiedavome 12 tūkstančių paukščių. Paprastai per 5-6 mėnesius sužieduodavome perpus mažiau. Vakar žiedą užmovėme 20-tūkstantajam paukščiui, šiandien (birželio 20 d.) – pusantro tūkstančio. Šie metai mūsų stočiai derlingiausi. Paukščių – daug, gerai dirbame.

Net žiemą, kai didžiosios gaudyklės būna nuimtos, mes paukštelius gaudome mažuose krūmuose, tik gaudykles reikia tikrinti kas keliasdešimt minučių, nes kai šalta, o paukštelis nejuda, gali sušalti. Kai daugiau kaip 8 laipsniai šalčio, negaudome. Kai lietus lyja, irgi negaudome. Kasmet gauname apie 400 – 500 pranešimų iš gal 40 pasaulio šalių, kur buvo pastebėti mūsų žieduoti paukščiai. Afrika, Azija… Kas šį pavasarį nustebino? Žinote, manęs nebeįmanoma nustebinti – jau keturiasdešimti metų žieduoju paukščius, pradėjau būdamas aštuntoje klasėje. Artėju prie pirmosios vietos pasaulyje. Kaip žmogus, savo rankomis apžiedavęs pasaulyje daugiausia paukščių. Mane kol kas lenkia tik Leonas Jezerskas, kuris tą darė 60 metų. O aš visu 20 metų mažiau…

Muziejus duoda pajamų. 70 procentų stoties išlaikymo kaštų mes padengiame patys užsidirbdami, o anksčiau visi kaštai tekdavo valstybei. Bilietai turi kainą, tačiau taikome ir išimčių mažiems vaikams, vaikų globos įstaigų vaikams, mažiau moka senjorai. Užsukite į muziejų, paskaitykite atsiliepimų knygą – žmonės ten prirašę labai gerų žodžių. Turistai apžiūri ekspozicijas, patogiai susėda kambario viduryje ant sėdmaišių ir stebi vaizdus, kurie keičiasi ekranuose aplinkui, daug eksponatų yra sudėta į stendus. Muziejus labai lankomas“, – pasakojo V. Jusys, ramiai išklausęs kritiką, kad rausvų trinkelių takai, rausvų plytų pastatai Ventės ragą padarė „raudonu“. Pasirodo, ir V. Jusiui spalva nepatinka, nes yra matęs kitur ir švelnesnių spalvų trinkelių, o pastatai užgožė, nustelbė Ventės švyturio bokštą. Statiniai galėję būti panašūs į Mingės, Juodkrantės. Tačiau sprendžia architektai, dizaineriai, projektuotojai…
95 proc. lankytojų sudaro Lietuvos gyventojai. Iš visų Lietuvos miestų, miestelių, kaimų. Kiek tų lankytojų bebūtų, pirmiausia rūpi aptarnauti paukštelius. Ir antradienį, kai susitikome, jau buvo sužieduota 1,5 tūkst. sparnuočių. Nuo 5 iki 9 val. Kai šį darbą padaro, galima ir su turistais užsiimti. Tai darbo diena trunka nuo penktos ryto iki pat 23-ios valandos?

Pasirodo, taip, nors esama galimybių darbuotojams keistis. Čia ir atostogaujantis darbuotojas ankstų rytą ateina žieduoti paukščių. 2-3 valandas padirba ir eina ilsėtis. „Kai darbas ir gyvenimas yra vienas ir tas pats, nejauti, kad dirbi. Bendraudamas su lankytojais, stengiuosi prisitaikyti prie jų: manęs mokiniai įdėmiai klausosi, suaugusiems pasitelkiu humorą. Žmogaus dėmesį reikia patraukti, faktus galima pateikti ir per humoro prizmę, aš kalbu tik tiesą, tačiau pajuokaudamas. Jeigu nuobodžiai kalbėsi, sausai žersi skaičius, faktus, ar ilgai kas klausysis? Turi savęs atiduoti. Nemanykite, kad taip lengva – išsunkia dar ir kaip. Pavargstu, bet man gera“, – atvirai kalbėjo stoties vadovas V. Jusys.

Priminus, kad Lietuvoje V. Jusys vadinamas ir paukščių enciklopedija, pašnekovas tik šyptelėjo: „Ką tik išėjo mano 15-a ar 16-a knyga, šiemet dar bus 17 ir 18-a. Ką žinau, dalinuosi su visais“.

Dvi širdys ir daugybė amžinos meilės simbolių – juos čia palieka jaunavedžiai.

Jaunavedžių ženklai

Tądien marios pilkavo bangomis su putų keterėlėmis. Buvo saulėta, bet vėjuota diena. Turistai, pabendravę su V. Jusiu, kopė į švyturį, jaunavedžių ir visų kitų mėgiamas ilgas molas į marias nuo žmonių buvo atskirtas juosta. Ant jo tolumoje stovėjo krovininis automobilis.

Ant kranto šalia švyturio – akmeninis dvi susiglaudusias širdis simbolizuojantis ženklas, apjuostas grandinėlėmis, ant kurių prikabinta spynų – didelių ir mažų, su užrašais ir be jų. Užsukti į Ventės ragą įprasta daugeliui vestuvininkų. Jaunavedžiai čia palieka ir po spynelę, kaip kokį ištikimybės ženklą. Dažnai molas ir jo prieigos tampa vestuvininkų fotosesijų vieta.

Stasė SKUTULIENĖ