P. Galkontaitė sako nesivaržanti savo metų. Atvirkščiai, laukia kada sukaks 60. Asmeninio archyvo nuotr.

Brandiems metams stuktelėjus, moteris, apsidairiusi aplink, pasveria, kas ją supa, ką ji užgyveno. O supa tai, ką ji „nusilipdė“ per gyvenimą… Su televizijos žurnaliste Palmira Galkontaite ir šnekamės apie jos artimiausią aplinką, apie jos žvilgsnį į kasdienį buvimą, į moteriškumą ir grožį.

Palmira visko turi su kaupu: vyrą – tikrą partnerį, puikius, ją mylinčius ir gerbiančius sūnus ir dukrą, darbą, kuriam yra visiškai atsidavusi, puikią erdvę, kurioje gyvena, karališką poilsį sodyboje prie ežero, keliones, kai širdis pasiilgsta romantikos. Tikra moteriška pilnatvė…

Šnekamės jūsų gimtadienio išvakarėse. Štai tokią dieną bene labiausiai norisi paliesti… moteriškumo temą. Kada jaučiatės esanti stipri, o kada – moteriškai pažeidžiama?

Labiausiai esame pažeidžiami, kai atsiveriame, bet liekame nesuprasti. O jei dar atsivėrus tave išjuokia ar išduoda… Tada save pliekiu: „Viskas! Durne, idiote, nuo šiol filtruok, ką ir kam sakyti!“ Praeina šiek tiek laiko, žiūrėk, ir vėl išsilieji. Kaip kitaip? Tik būdami atviri galime tikėtis kitų atvirumo. Tik leisdami sau būti pažeidžiami siunčiame signalą kitam – tu, kaip ir aš, pažeidžiamas, netobulas, dažnai paikas, bet būtent tokį tave myliu.

Kad pasijusčiau moteriškai stipri, man nebūtina vyro (ne tik sutuoktinio) akyse įžvelgti geidulį. Stipri ir žavi jaučiuosi tada, kai pati sau patinku. Kai sėkmingai baigiu kokį nors ilgai trukusį, slėgusį darbą, kai žinau, kad padariau viską, ką geriausio tuo metu galėjau. Kai nesijaučiu kam nors prikiaulinusi, ką nors įskaudinusi ar įžeidusi. Kai sugebu laikytis saiko: nepersivalgyti, nepersirūkyti… Būna, einu koridoriumi, gatve ar tarp prekystalių parduotuvėje ir net strakteliu kaip vaikystėje. Taip gera! Ir kas tada mane įtikintų, kad nesu graži?

Ir jūsų knygoje „Atleisk. Pasmerkta populiarumui“, kurią galima pavadinti dėsningu nueito gyvenimo apmąstymu, ir „Nacionalinės paieškų tarnybos“ laidose nuolat skamba trapaus moteriškumo gaida. Kas jums pačiai yra moteriškumas?

Taip, savo parašytą knygą galėčiau pildyti ir pildyti. Bet, ką norėjau, rodos, jau išsakiau. O dėl moteriškumo… Man patinka būti moterimi. Kokia ji, moteriška moteris? Visų pirma – mylinti būtybė. Dažnai nenuspėjama, įtekanti į vis kitą pasirinktą indą, įgaunanti jo formą. Išmintinga. Turiu galvoje ne mokslinius laipsnius. Kalbu apie prigimtinę, intuityvią išmintį. Tą išmintį, kuri pastūmėja moterį vienaip ar kitaip pasielgti, pakužda, kada dėl mylimų žmonių reikia kovoti, o kada – juos paleisti. Kuri apsaugo nuo saviplakos: ai, vis ne taip ir ne tai… Kuri išveda iš abejotinų avantiūrų.

Juokinga, kai prisimenu, kokia kvaiša tampu įsimylėjusi. Atrodo, ir kalbu ne taip, ir judu. Viskas nenatūralu, sukaustyta. Ir tik todėl, kad norisi įtikti, patikti. Baisu padaryti ar pasakyti ką nors, kas tam, dėl kurio lydaisi lyg kiaušinienė, nepatiktų. Tačiau ar tai ne natūralus noras? Ir nė kiek negėdingas.

Save girdinti ir mylinti moteris paprastai yra natūrali. Intuityvi išmintis jai pakužda, kokia šią akimirką ji bus. Ar murkianti, ar atsaini. Ar taps ponia romantiškoje vakarienėje prie žvakių, ar puls į grubų, spontanišką intymumą.

Ar išgyvenate dėl bėgančių metų? Ar tiesa, kad moterims amžių reikėtų skaičiuoti ne metais, o pagal gyvenime įgytus randus?

Nesivaržau savo metų. Atvirkščiai, laukiu, kada sukaks 60. Atrodo, kad tada tai aš gyvensiu… Turėsiu daugiau laiko sau ir mažiau atsakomybės. Vaikai bus suaugę. Juokinga, bet juodžiausias gimtadienis, tikras virsmas mane ištiko per trisdešimtmetį. Tada, galvojau, viskas. Nieko įdomaus jau nelaukia. O dar tos gedulo vėliavos, raudos… (Mat buvo 1990-ųjų birželio 14-toji, pirmi metai, kai pradėta minėti Gedulo ir vilties diena – red.past.)

Dėl randų… Jau, matyt, niekas manęs nepajėgtų išmušti iš vėžių, palaužti, sugniuždyti. Jokios netektys. Skaudėtų? Be abejonės. Tačiau nesužlugdytų. Už tai turiu dėkoti savai patirčiai. Greta esantiems ir gyvenime sutiktiems pakeleiviams. Tai grūdino ir tebegrūdina. Be to, vis labiau susidraugauju su savimi tokia, kokia esu. Vis mažiau kaltinu ir graužiu save dėl to, kad tau brangūs žmonės išgyvena nesėkmes, mina klystkeliais. Juk tai jų gyvenimas, jų klystkeliai ir jų patirtys, ne tavo.

Ar dažnai susėdate su vyru – žurnalistu ir laidų vedėju Egidijumi Knispeliu – pakalbėti ne vien apie darbus, bet ir apie vienas kito emocijas? Kas judu vienija?

Kai pykstamės, sakau, kad mus vienija tik sūnus Kristupas ir gyvenimas po vienu stogu. O kai atlyžtu, randu kur kas daugiau sąsajų. Kartą skambina Egidijus ir klausia: „Kur tu?“ Sėdėjau redakcijoje, skubėjau parašyti tekstą, laukė sudėtingas montažas, tad net pyktelėjau – juk rytą sakiau, kad laukia įtempta diena. Ką tie vyrai girdi? Todėl piktokai burbtelėjau: „Kur kitur, dirbu.“ O jis: „Ką aš žinau… Perskaičiau žinutę, kad kažkokia moteris nušoko nuo tilto. Taip širdį suspaudė…“ Štai už tą rūpestį, už tą dėmesį ir mylime. Netobulus, juokingus, paikus.

Mažai laiko praleidžiame dviese namuose. Nebent, kai žiūrime filmą. Egidijui patinka su manimi žiūrėti filmus. Aš labai įsijaučiu, emocionaliai reaguoju, tarsi žiūrėčiau ne filmą, o tapčiau to svetimo gyvenimo dalyve. Bet dažniausiai atslinkę po darbų įlendame kiekvienas į savo kampą: vienas – prie kompiuterio, kitas – prie knygos.

Asmeninio archyvo nuotr.

Gražiausias laikas kartu – kelionės. Prieš kelerius metus vasarą automobiliu keliavome iki Adrijos jūros. Prisimenu, mąsčiau: viešpatie, dienų dienom su juo ir Kristupu, po 7–8 valandas mažoje erdvėje – automobilyje. Atrodė, neištversiu, susiriesim, išsiskirsim ir jau Slovakijoje pulsiu į oro uostą ieškoti skrydžio atgal. O nei išsiskyrėme, nei susipykome, atvirkščiai, tai buvo viena iš labiausiai įsimintinų kelionių. Grįžusi išsiunčiau draugei žinutę: išlikome.

Vėliau automobiliu vykome į Rumuniją. Kristupas svajojo apsilankyti vaiduokliškoje Drakulos pilyje, o Egidijus – pralėkti Transfegerešano trasa, kurią BBC televizijos laidos „Top Gear“ vedėjai pavadino iššūkiu visiems vairuotojams ir įspūdingiausiu pasaulio keliu. Tačiau tikru iššūkiu jam vis dėlto tapo ne šis kelias, o praėjusių metų mūsų kelionė į Siciliją, kai siaurutėmis miestelių gatvelėmis teko vairuoti naujutėlaitį išsinuomotą automobilį.

Kartą per metus pakeliaujame su drauge, gyvenančia Izraelyje. Ji atskrenda į Lietuvą ir iš čia mudvi skrendame atostogauti tai į Kretą, tai į Odesą, tai į Ispaniją. Po kelių dienų lėksime į Italijos pajūrį.

Vis dėlto labiausiai man patinka keliauti vienai. Nes kelionė su kuo nors (kad ir labai artimu) – neišvengiamas kompromisas. O tų kompromisų mūsų gyvenime ir taip daug. Tad bent vieną savaitę noriu prie nieko nesitaikyti ir būti atsakinga tik už save. Paauglystėje mėgdavau įsėsti į pirmą pasitaikiusį autobusą ir išlipti pirmoje man patrauklioje vietovėje. Nuklysdavau į pievas, gulėdavau žolėje, žiūrėdavau į debesis, klausydavau milijono įvairiausių garsų. Kartą viena mano draugė, žinojusi šį mano pomėgį, įsiprašė vykti kartu. Išlipome laukinėje pievoje. O ji manęs ir klausia: „Tai ką dabar darysime?“ Tuo mano kelionės į pievas baigėsi.

O ką veikiate, kai nekeliaujate? Juk televizijos laidų rengėjai turi tris atostogų mėnesius?

Kaime turiu tris mažytes lysves, į kurias pavasarį įkišu kelis cukinijų, agurkėlių, pomidorų, paprikų daigus, pasėju prieskoninių žolelių. Džiūgauju, kai kažkas (be piktžolių) išdygsta. Bet ir nesižudau daigelio neišvydusi. O štai knygos… Kaskart prieš vasarą susiperku krūvas knygų, kurios kantriai guli lentynėlėje ir laukia, kada visos kartu varysime į kaimą. Pradedu nuo detektyvų, kad priversčiau smegenėles patikėti, jog jau iš tiesų atostogos, o tada pereinu prie tų, kuriomis gardžiuojuosi. Mėgaujuosi gera literatūra, stulbinančia autorių vaizduote, mintimis ir jų žodine išraiška. Gera knyga įtraukia, priverčia išgyventi drauge su herojais. Ir plukdo, plukdo netikėtos minties, taiklių žodžių verpetais.

Panašiai ir su mūsų laidų herojais. Anaiptol ne visiems pritari, ne visus pajėgi suprasti, tačiau jie, atėję į tavo gyvenimą, plečia suvokimo ir pažinimo rėmus. Net nuostabu, kiek daug spalvų ir jų atspalvių sutelpa į vieną žmogų…

Kelionėse, kurias be galo mėgsta, Palmira visada nerimauja: ar nesuges automobilis, ar nė vienas nesusirgs, ar šeima nesusipyks? Asmeninio archyvo nuotr.

O dabar nepatogus klausimas: ar nekyla noras beprotiškai įsimylėti? Ar tam tikro amžiaus moteris jau žino, kas yra laimė, meilė?

Beprotiškai – nekyla. Labai nepatinku sau tokia – truputį kvaištelėjusi. Be to, niekas negali ateiti ten, kur nėra vietos. Šiandien man atrodo, kad laimė – kai gali padėti artimam žmogui pasijusti geriau, gali pagerinti jo gyvenimo kokybę. O meilė – poreikis būti su mylimu žmogumi, nepaisant sveikos nuovokos kuždesių, aplinkos primestų normų ar taisyklių, poreikis rūpintis juo ir saugoti jį, kad ir kas benutiktų. Vis dažniau pagalvoju, kokie prasmingi tie bažnytinės priesaikos žodžiai: „…ir varge, ir džiaugsme, ir laimėje, ir nelaimėje…“

Ar nusisekė vaikų gyvenimai? Ar dažnai susėdate visi prie bendro stalo?

Išskyrus jaunėlį Kristupą (po mėnesio jam sukaks šešiolika), visi mano vaikai seniai gyvena atskirai ir savarankiškai. Vyriausias sūnus Justinas jau peržengė 35-mečio ribą. Nagingas ir azartiškas viskam, kas lekia: slidės, snieglentės, jėgos aitvarai, kateriai, vandens motociklai, automobiliai. 31-erių Akvilė – biochemijos mokslų daktarė. Sudėtinga asmenybė, vis palinkusi prie kolbų ir mėgintuvėlių. Reikli sau ir kitiems. 25-erių Pijus – vyresnysis vadybininkas vienoje daugiabučių priežiūros bendrijoje, laisvalaikiu iš kelių retų nevažiuojančių automobilių gebantis surinkti vieną važiuojantį. Mistika. Na, o Kristupas kol kas neįminta mįslė. Filmuoja, režisuoja, montuoja trumpučius skečus, netikėtus filmukus, kuriuose pats ir vaidina, neretai kelis skirtingus personažus.

Visi jie empatiški ir labai padorūs. Tikri. Neišduos, neprikiaulins. Bent jau sąmoningai. Retokai susėdame prie bendro stalo, tik per didžiąsias šventes ar per mano ir kiekvieno iš jų gimtadienius.