Asmeninio archyvo nuotr.

Vos prieš kelias dienas 400 metų įkūrimo jubiliejų minėjusios Kražių (Kelmės r.) gimnazijos mokytoja Emilija Kvietkuvienė įsitikinusi, kad šiandien pedagogui išlikti oriam yra sunku. Sunku dėl to, kad neišgali nusipirkti sudominusios knygos ar bilieto į spektaklį. Tačiau Žemaitijos provincijoje dirbanti mokytoja nelinkusi guostis. Ji džiaugiasi tuo, ką turi, ir didžiuojasi galinti lydėti vaikus painiais mokslo ir žinių keliais.

Lemtingi susitikimai

Pačios E.Kvietkuvienės kelias į mokyklą buvo vingiuotas. Ji augo gana sunkiomis sąlygomis, našlė mama viena augino keturis vaikus. Linkėdama atžaloms, ji siūlė rinktis žemdirbiškas profesijas, mat tuomet kolūkyje geriausiai gyveno agronomai ir zootechnikai.

Vienas Emilijos brolis tapo suvirintoju, antras – zootechniku, o sesuo – virėja. Baigusi aštuonmetę mokyklą ir ji dokumentus vežė į žemės ūkio technikumą.

,,Iki šiol nežinau, kas nutiko, bet, užuot nuvykusi į žemės ūkio technikumą, pasukau į arčiausiai buvusią Kražių vidurinę mokyklą. Pakliuvau į Amelijos Miltenienės vadovaujamą klasę. Ji – žinoma rajono literatė, kurios aš, kūrybos ir knygų mėgėja, negalėjau nepažinoti. Džiaugsmo buvo daug. Prasidėjo ilgi pokalbiai su auklėtoja apie literatūrą, pirmieji bandymai kurti. Gerai rašiau rašinius, todėl auklėtoja ne kartą siūlė studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą“, – apie netikėtą atradimą pasakojo Emilija.

Bet ir vėl – kai reikėjo stoti, geriausia E.Kvietkuvienės draugė vežė dokumentus į Kauno ekonomikos technikumą, o jai iš paskos pasuko ir Emilija. ,,Vis dėlto lemiamu momentu Dievas apšviečia protą. Sutikau savo auklėtoją, ji pasiteiravo, kur ir ką studijuosiu. Išgirdusi apie mano ketinimus krimsti ekonomikos mokslus, labai nustebo. Studijuoti į Kauną taip ir neišvažiavau“, – pasakojo jau 36 metus mokytoja dirbanti moteris.

Asmeninio archyvo nuotr.

Gerbia jaunąją pamainą

Baigusi mokyklą, E.Kvietkuvienė metus dirbo kultūros namuose, o paskui įstojo į Vilniaus pedagoginį institutą. Mama ir broliai netrukus susitaikė su tokiu jos sprendimu, o ilgainiui net ėmė didžiuotis, mat Emilija šeimoje buvo vienintelis žmogus, įgijęs aukštąjį išsilavinimą.

Į Kražių mokyklą ji atėjo dirbti tik prabėgus dvidešimčiai blaškymosi po įvairias ugdymo įstaigas metų. Panašiu metu įstojo ir į magistrantūrą Šiaulių universitete, kad galėtų gilintis į literatūrologijos mokslus. ,,Buvo labai naudinga pasitikrinti senas žinias ir įgyti naujų. Su didžiausia pagarba prisimenu dėstytojus, įkvėpusius norą naujai pažvelgti į kultūrą, literatūrą, ypač išeivijos“, – sakė E.Kvietkuvienė.

Pasak jos, geras pedagogas, kaip ir bet kurios kitos srities specialistas, turi būti sąžiningas, darbštus ir tolerantiškas, turi būti Žmogus. Tačiau lietuvių kalbą ir literatūrą dėstanti mokytoja neteisia jaunų žmonių, nenorinčių rinktis šios profesijos. ,,Galima juos suprasti – darbas ne iš lengvųjų, atlyginimas kuklus. Todėl su didžiule pagarba žiūriu į jaunus žmones, ateinančius dirbti į mokyklą“, – kalbėjo Emilija.

Asmeninio archyvo nuotr.

Liūdina abejingumas

Kaip šiandien atrodo lietuvių kalbos ir literatūros pamokos Kražių gimnazijoje? Pasak E.Kvietkuvienės, svarbiausia pamokose yra tarpusavio bendravimas ir supratimas.

,,Kai randame su mokiniais bendrą kalbą, būna labai smagu. Tada rengiame tiriamuosius darbus, lankome apylinkių gyventojus, užrašome jų gyvenimo istorijas, kalbame tarmiškai, kuriame prozą ir poeziją, rengiame literatūrines popietes, vykstame į įvairias išvykas, – vardijo mokytoja ir pridūrė, kad labiausiai ją slegia jaunų žmonių abejingumas, motyvacijos, domėjimosi stoka. – Tokiomis akimirkomis aiškiai supranti, kad jaunas žmogus iš mokyklos išeina su menka perspektyva. Gaila, bet apsirinku retai… Norisi didesnio tėvų, visuomenės dėmesio jaunimui, vaikams.“

Šiandien Kražių Žygimanto Liauksmino gimnazijoje mokosi 190 mokinių. E.Kvietkuvienė džiaugėsi, kad vaikai čia draugiški, nuoširdūs ir atviri. Jos pamokose nekyla drausmės problemų – mokiniai gerte geria tai, ką pasakoja mokytojas. Todėl kolegų skundai dėl bendravimo problemų su mokiniais ar jų šeimomis didmiesčiuose ją labai liūdina.

Nelinkusi guostis

Nors materialūs dalykai E.Kvietkuvienei nėra itin svarbūs ir dėl mažų pedagogų atlyginimų ji nekeikia nei valdžios, nei gyvenimo, švietimo padėtimi ir požiūriu į mokytojo specialybę piktinasi. ,,Mes, Žemaitijos provincijos mokytojai, nestreikuojame, tačiau mūsų atlyginimai išties maži. Guodžiame save tuo, kad galime prisidurti augindami daržo, sodo gėrybes ar grybaudami, uogaudami apylinkės miškuose. Sunku mokytojui būti oriam, kai negali nusipirkti norimos knygos, nueiti į spektaklį. Vis dėlto nesu linkusi guostis, džiaugiuosi tuo, ką turiu, ką davė Dievas“, – atviravo E.Kvietkuvienė.

Apie Kražių gimnaziją

Asmeninio archyvo nuotr.

Rugsėjo 18-ąją Kražių bendruomenė minėjo miestelio gimnazijos įkūrimo 400 metų jubiliejų. Vyskupo Merkelio Giedraičio pastangomis 1610 m. į Kražius atvyko jėzuitai. Jėzuitų kolegija – pirmoji Žemaitijoje aukštesniojo humanitarinio tipo mokykla, atidaryta 1616 m. rugsėjo 18 d. Bėgant amžiams, keitėsi Kražių mokyklos statusas: ji tapo apygardine, priklausė Kolainių karmelitams, vėliau Vilniaus universiteto buvo perorganizuota į gimnaziją. Nuo 1949 m. miestelyje veikė vidurinė mokykla, o 2006 m. jai buvo grąžintas gimnazijos statusas.

Kražiuose mokėsi bei dirbo daug žymių mokslo, kultūros ir meno veikėjų: Motiejus Kazimieras Sarbievijus, vėliau tapęs žymiausiu XVII a. lotyniškos poezijos kūrėju Europoje, Žygimantas Liauksminas – žemaitis, retorikos ir grigališkojo choralo pradininkas. Čia dirbo Albertas Kojalavičius-Vijūkas, pirmosios Lietuvos istorijos autorius, vyskupas Motiejus Valančius, architektas Tomas Žebrauskas, rašytojas Juozas Petrulis bei kiti.