Kuria neįprastus meno projektus

Asmeninio archyvo nuotr.

Į Gineso pasaulio rekordų knygą galima patekti net pastačius bokštą iš lūpų dažų. Būtent taip ir nutiko menininkei Agnei Kišonaitei. Trijų metrų aukščio skulptūrą ji sukūrė iš beveik 20 tūkst. vienetų lūpų dažų. Ir tai – ne vienintelis Agnės meno projektas. Ji nebijo būti ryški, eksperimentuoti, laužyti standartus. Kaip ir kalbėti apie tai, kad geras menininkas turi gyventi taip, kad nieko nereikėtų daryti per prievartą.

Milžiniški lūpų dažai

Sukurti tai, ko dar nėra. Sugalvoti taip, kaip dar niekam nėra šovusi mintis. Ir nepaisyti aplinkinių skepticizmo, kad visi dviračiai jau išrasti. Tokiomis mintimis gyvena dailininkė, jaunosios kartos menininkė A.Kišonaitė, kartais įvardijama kaip poparto atstovė, nors pati ne visiškai su tuo sutinka. „Vienas menotyrininkas yra pasakęs, kad mano menas yra abstraktusis ekspresionizmas. Aš pati taip gerai neišmanau, kad pasakyčiau tiksliai. Popartas, mano manymu, yra truputį plokščias menas, toks plakatiškas. O mano visos tapytos figūros turi tūrį, tai dažniausiai poparte neatsispindi“, – apie skirtumus kalbėjo menininkė ir pridūrė, kad poparto idėjos, kovojančios su vartotojiškumu, jos kūrybai vis dėlto labai tinka.

A.Kišonaitė turbūt labiausiai išgarsėjo savo neįprastomis skulptūromis, kurių viena net įrašyta į Gineso rekordų knygą kaip aukščiausia ir didžiausia iš lūpų dažų sukurta skulptūra. Aukštesniam nei trijų metrų meno kūriniui buvo panaudota 18 339 lūpų dažų tūtelės.

„Merginos, kurios padėjo man klijuoti, turėjo viską fiksuoti, skaičiuoti. Paskui ekspertai patvirtino. Visus dokumentus su Lietuvoje klijuota skulptūra vežiausi į Honkongą. Jame tik pabaigiau klijuoti viršūnę“, – pasakojo menininkė.

Skatina vartoti atsakingai

Užsispyrimo Agnei galėtų pavydėti dažnas. „Viską, ko imuosi, pradedu ir užbaigiu be jokių išlygų“, – sakė pašnekovė, kadaise taip net 9 metus prasimokiusi muzikos. Tiesa, ji niekada nemanė esanti stipri matematikė, tačiau nemažai matematinių skaičiavimų reikalaujančios jos kuriamos originalios skulptūros atskleidė – viskas įmanoma.

Skaičiuoti ir konstruoti teko ruošiantis jau pirmai asmeninei parodai. Tuomet Agnė kūrė milžiniškos lūpų dažų skulptūros pirmtaką – pirmą meno objektą iš panaudotų lūpų dažų.

„Mane suintrigavo tai, kad jie neperdirbami. Pagalvojau, kiek daug kosmetikos pakuočių išmetama į šiukšlynus. Kreipiausi į vieną kosmetikos įmonę, kuri man padėjo surinkti jau panaudotus arba pasibaigusio galiojimo lūpų dažus. Juos ir suklijavau“, – sakė menininkė, savo kūriniais skatinanti vartoti atsakingai.

Įgyvendindama šią idėją Agnė sukūrė ne tik „lūpdažį milžiną“, bet ir panaudotų nagų lako buteliukų vitražą, kuriame suklijuoti reikėjo net 1 969 buteliukų, ir kitus kūrinius. Menininkei svarbios ekologijos ir darnaus vartojimo temos – drabužių, kosmetikos ir dažų paveikslams ji stengiasi turėti tiek, kiek sunaudoja, o nebenaudojamus daiktus įpina į meno objektus.

Svarbi estetika

Baigusi grafinio dizaino ir interjero dizaino studijas A.Kišonaitė dvejus metus tik tapė ir kūrė interjerus. „Į menus pasukau pakankamai vėlai, bet muzika, šokiai, dailė visada buvo greta“, – sakė menininkė. Agnės tėtis buvo baldų inkrustuotojas, tad polinkis prie meno, matyt, persidavė ir dukrai.

Kai Agnę ima varžyti tapyba, ji piešia ant baldų. O kai pabosta ir tai, imasi skulptūrų. Kūrėja sako, kad nėra ko savęs sprausti į griežtus rėmus, tačiau estetika jai – privaloma. „Estetika man svarbu visur: tiek namų interjere, tiek studijoje, tiek valgant tam tikrą patiekalą“, – kalbėjo dailininkė. Ji prisipažino, labai mėgstanti vakarieniauti restoranuose, keliauti, lankytis įvairiose parodose, muziejuose. „Negalima nustoti domėtis menu. Pasaulyje įprasta eiti į parodas, diskutuoti apie meną, o Lietuvoje to dar trūksta“, – įsitikinusi Agnė. Laisvo skrajojančio menininko įvaizdis jai nėra artimas. A.Kišonaitė neabejoja, kad mūzos ateina bekuriant: kuo daugiau darai, tuo daugiau idėjų kyla. „Kūryba man yra gyvenimo forma, todėl nesijaučiu dirbanti“, – sakė Agnė. Tačiau buvimas laisvu menininku turi ir tam tikrų trūkumų. „Kai esi laisvas, iš pradžių būna sunku prisiversti pradėti kurti. Atsiranda daug pagundų veikti kažką kitą: gerti kavą, pietauti su drauge, tvarkyti namus ir pan. Todėl reikia disciplinos. Bet kai darbas labai patinka, prisėdusi nebeskaičiuoji darbo valandų“, – kalbėjo jauna moteris.

Diabetas pakeitė gyvenimą

Agnės darbai gimsta namuose, kuriuos su vyru Agnė kuria jau dvejus metus, tačiau, kaip pati sako, galo dar nematyti. Kūryba juo užsiima nuolatos. Šiuo metu juose gimsta darbas, kuris vadinsis „Diabetas“ ir bus pagamintas iš insulino injektorių. Ši tema Agnei puikiai pažįstama, mat prieš ketverius metus jai pačiai buvo nustatytas cukrinis diabetas. „Jau turiu pirmą tūkstantį injektorių, todėl galėsiu pradėti lipdyti skulptūrą. Tačiau visai skulptūrai reikės dar maždaug 4 tūkst.“, – pasakojo kūrėja.

Susidraugauti su liga Agnei nebuvo itin paprasta. Iš pradžių moteriai buvo sudėtinga suprasti, kaip tinkamai maitintis ir pan. „Ilgainiui surandi sau priimtinus kelius, bet visada turi save stebėti. Tai – sudėtinga liga. Nesistengiu svarstyti, kodėl man taip nutiko. Tačiau iš pradžių buvo pikta, nes pakankamai sveikai maitinausi ir pan. Bet esu optimistė, tikiuosi, kad pavyks pasveikti. Susirgusi tapau dar pozityvesnė, daugiau sužinojau apie mitybą, stengiuosi dalytis savo žiniomis su artimaisiais“, – apie tai, kaip liga pakeitė gyvenimą, pasakojo menininkė. Ir pasidalijo savo svajone – išplaukti į tarptautinius vandenis ir surengti personalines parodas Niujorke, Paryžiuje ar Honkonge. „Tikiu, kad tai pavyks, nes viską, ko imuosi, visada įgyvendinu. Tik reikia laiko“, – sakė A.Kišonaitė.