R. Dovydėno pieš.

„Nors Lietuvos valdžia pirmus dvejus metus finansiškai padeda šeimoms, susilaukusioms vaikų, vėliau jie dažnai lieka tik tėvų rūpestis. O juk pagalbos galėtų būti ir daugiau. Ar šeima ir vaikai neturėtų būti svarbiausias valdžios prioritetas?“ – klausia Irena iš Kaišiadorių.

Atsako Mykolo Romerio universiteto prof. dr. Gediminas Navaitis.

Skyrybų gausa skatina katastrofų pranašautojus skelbti, kad šeima atgyveno, kad ji varžo laisvę ir kliudo siekti malonumų. Nors tuo metu, kai susipykstame su namiškiais, tokios mintys atrodo gana pagrįstos, objektyvūs tyrimai liudija, kad darni santuoka yra itin svarbi laimės prielaida. Psichologai W.Costa ir J.MacKrisas teigia, kad vedusio vyro galimybės jaustis labai laimingam kone penkis kartus didesnės negu viengungio ir trigubai didesnės nei išsivadavusio nuo šeimyninių pančių, t.y. išsiskyrusio vyriškio. Įdomiau, kad santuoka moteriai suteikia mažiau džiaugsmo negu vyrui. Ištekėjusių moterų galimybės būti laimingoms tik dvigubai viršija senmergių galimybes.

Šie laimės tyrimai nesiderina su paplitusia nuomone, kad moteris ištekėdama laimi, o vyras vesdamas praranda laisvę ir jaučiasi suvaržytas. Bent jau laimės požiūriu iš santuokos vyras laimi daugiau. Viena iš svarbiausių santuokos priežasčių – noras turėti bendrų vaikų. Tad būtų galima manyti, kad vaikų gimdymas, priežiūra ir auklėjimas teiks tėvams daug džiaugsmo. Ši, kaip ir daugelis kitų populiarių nuomonių, neatitinka tikrovės. Tėvai džiaugiasi vaikui gimus. Vėliau juos užgriūva neigiami išgyvenimai, susiję su gana nelengva kūdikio priežiūra. Teigiamų išgyvenimų santykinai daugiau suteikia sūnaus ar dukters vaikystės metai. Vyresnių vaikų, ypač paauglių, auginimas paprastai nesuteikia daug laimės. Tiesa, džiaugsmo pagausėja, kai vaikai užauga ir palieka namus. Tačiau bevaikės poros vis dėlto mažiau laimingos nei auginančios vaikus.

Laimingi žmonės kuria laimingas šeimas, o šios – sėkmingą valstybę. Visuomenės ateitis yra šeimoje, nes daugiausia vaikų gimsta šeimoje ir jie joje geriausiai ugdomi. Taigi, šeima „gamina“ vaikus. Nors pastaraisiais dešimtmečiais ir mažokai, bet vis dar „gamina“. Todėl visuomenės investicija į šeimą – pati pelningiausia. Tiesa, investuoti dera protingai ir sumaniai. Tradicinis ekonominis požiūris – daugiau pinigų, daugiau paslaugų ar prekių – negali paaiškinti, kiek ir kaip investuoti į šeimą, nes nepaaiškina, kodėl žmonėms reikia vaikų. Seniau vaikai buvo atrama senatvėje ar tapus neįgaliam. Šiandien tėvų draudimo polisas gali tapti veiksmingesne parama nei profesinę karjerą pradedantys jų vaikai.

Vadovaujantis nuostata, kad vaikų turėti tiesiog džiugu, nerandama atsakymo ir į tai, kodėl jų turi būti du ar trys. O tik toks vaikų skaičius šeimoje užtikrina ekonominę ir socialinę šalies raidą. Tradicinis ekonominis požiūris, nepaaiškinęs, kodėl tėvams reikia vaikų, perkelia šį klausimą į moralės, psichologijos, tradicijų sritį, neatsako ir į klausimą, kaip remti šeimą. Todėl visų ES šalių demografinė politika nėra sėkminga, nėra nė vienos ES šalies, kurioje gimstamumas viršytų mirtingumą. Šio proceso padariniai – visuomenės senėjimas ir migracija, keičianti tradicijas ir kultūrą. Menką vien finansinio šeimos rėmimo veiksmingumą galima apskaičiuoti gana paprastai. Pusiau oficiali vieno vaiko kaina, kuria vadovaujasi Lietuvos teismai, skirdami alimentus vaikams išlaikyti, – bent jau minimalios algos dydžio. Finansinis Lietuvos valstybės dalyvavimas šiose išlaidose nėra itin ryškus.

Nusivylimas įprastu šeimos rėmimu skatina ieškoti naujų valstybės demografinės politikos įdėjų. Viena jų, gana paprasta ir vis dažniau įgyvendinama, remiasi nuosekliu samprotavimu – šeimoje gyvenantys žmonės yra laimingesni, vaikų turinčios šeimos – laimingesnės, todėl jei visuomenė siekia, kad daugiau žmonių gyventų šeimose ir turėtų vaikų, ji turi investuoti į šeimos laimę. O pasiklausti, kas lemia šeimos laimę ir sutuoktinių norą turėti vaikų, geriausiai pačių šeimų.

Panašių tyrimų atlikta tikrai daug. Įdomus Šveicarijoje atliktas „laimės ekonomikos“ gretinimas su galimomis šeimos rėmimo kryptimis. Juk Šveicarija – tikrai turtinga šalis. Nepaisant to, beveik pusė (42 proc.) apklaustųjų siejo vaikų gimdymą su didesne visuomenės finansine parama šeimai. Kiti norėjo „draugiškesnės šeimai aplinkos“, t.y. geresnių galimybių derinti profesinę veiklą ir vaikų ugdymą, didesnių galimybių dirbti nepilną darbo dieną, lankstesniu darbo grafiku, dar palankesnių sąlygų šeimos verslui bei dar geresnių sąlygų abiem tėvams dalyvauti vaikų ugdyme. Taip pat jie norėtų įvairių nuolaidų kino teatruose, prekybos centruose, transporte. Apie trečdalis apklaustųjų pageidavo daugiau paslaugų šeimai – vaikų darželių, auklių, žaidimų aikštelių, vaikų priežiūros kambarių darbovietėse ir pan. Veikiausiai panašius pageidavimus išsakytų ir lietuviai. Minėtas šveicarų tyrimas įdomus ir tuo, kad apie penktadalis apklaustųjų atsakė, jog jiems trūksta šeimos vertybių pripažinimo. Jie norėtų, kad visuomenė labiau vertintų šeimyniškumą, kad žiniasklaida objektyviau atspindėtų šeimų gyvenimą, kad tėvai, tinkamai ugdę vaikus, susilauktų valstybės pagarbos.

Regis, didelių išlaidų tam nereikėtų. Net jei Lietuvoje pagarbos šeimai pageidaujančių būtų ir perpus mažiau, investicija į šeimos prestižą būtų ir nebrangi ir itin pelninga.