Keramikė indus-skulptūras kuria ne tik iš molio, bet ir iš porceliano. Visi menininkės darbai yra vienetiniai rankų darbo kūriniai, juose daug gamtos motyvų. Asmeninio archyvo nuotr.

Žemaitijoje gimusi, Trakų ežerų apsuptyje augusi ir galų gale Vilniuje apsistojusi keramikė Audronė Končiūtė-Pikturnienė savo spalvingų darbų nevadina tik indais. Pasak jos, tai – skulptūros. Savo kūrybos gerbėjų visame pasaulyje turinti menininkė džiaugiasi, kad žmonės mėgsta ir perka keramikos darbus, o kūrėjai turi galimybę ne tik save išreikšti, bet ir pradžiuginti kitus bei užsidirbti.

Papasakokite, iš kur esate kilusi, kur augusi, kokia aplinka, žmonės supo vaikystėje.

Gimiau Mažeikiuose. Taigi mane kėlė mamos senelių meilė ir gražioji Žemaitija. Atsimenu visas smulkias Ventos pakrančių gėlytes – „saulės krėsliukus“, raktažoles, burbulius, vėdrynus, močiutės darželio mėlynus bumbuliukus – žydres.

Asmeninio archyvo nuotr.

Asmeninio archyvo nuotr.

Kada ir kokiomis aplinkybėmis įvyko pažintis su menu, keramika? Kuo molis ir būtent tokia meno forma jus patraukė, sudomino?

Pirmas pamatytas menas – iš gilių ir kaštonų tėvo sumeistrauti linksmieji žvėriukai su degtukų kojytėmis. Vėliau menų mačiau mamos knygų kolekcijoje. Nuo šešerių metų teko gyventi ežerų apsuptyje, Trakuose. Nereikia nė pasakoti, kiek ten grožio. Tiesiog, atrodo, natūraliai atsirado potraukis piešti, tapyti akvareliniais dažais. Baigiau dailės mokyklą Vilniuje ir įstojau į Vilniaus dailės institutą. Pasirinkau keramiką, nes ji visapusiška, tai – ir forma, ir spalvos drauge.

Asmeninio archyvo nuotr.

Asmeninio archyvo nuotr.

Ar galėtumėte apibūdinti savo darbus? Kas Jums svarbu juos kuriant? Ir kaip jie tapo tokie, kokie yra dabar?

Savo darbus visada lipdau su meile. Juose – mano matytų vaizdų atspindžiai. Galėtume vadinti indais, bet, mano požiūriu, tai – skulptūros. Tokie, kokie yra dabar, jie išsirutuliojo ilgainiui. Pirminė mintis ir eskizas – mergaitė, sėdinti pievoje su indu rankose – palaipsniui transformavosi, sijonas ir pieva susiliejo, virto skulptūra – indu.

Ar šiandien keramika yra jūsų darbas, ar pomėgis, o gal viskas kartu? Ar kada užsiėmėte kokia kita veikla? Ir ar nekyla minčių išbandyti kažką nauja?

Žinoma, keramika šiandien yra ir darbas (pragyvenimo šaltinis), ir pomėgis, ir gyvenimo būdas. O įkvėpimas – mus supantis pasaulis, gerosios jo apraiškos: muzika, literatūra, gamta. Studijų metais mėgau tapyti.

Ar keramikos kūrybos ir gamybos procesas labai sudėtingas?

Darbai nuo pradžios iki galo lipdomi tik rankomis. Tik porceliano gaminiai liejami į gipso formas. Žinoma, ugnis kartais pateikia staigmenų – netikėti glazūrų nutekėjimai ir susiliejimai savaip „pataiso“ darbą.

Asmeninio archyvo nuotr.

Asmeninio archyvo nuotr.

Kaip manote, kokiomis savybėmis turi pasižymėti keramikas?

Kūrėjas negali nekurti. Mano nuomone, viena iš svarbiausių jo savybių – jautrumas.

Ar šiandien keramikos darbai paklausūs? Ko žmonės ieško, kokius daiktus daugiausia perka? O Jūs pati į kokius meno kūrinius ar kūrėjų darbus atkreipiate dėmesį?

Taip, keramika mėgstama ir perkama. Perkama pati įvairiausia – tiek taikomoji, tiek meninė keramika. Lietuvoje labai daug talentingų menininkų. Pati visada stebiuosi ir džiaugiuosi jų darbais.

Kaip ilsitės, kokių pomėgių turite? Kur semiatės idėjų, minčių?

Mėgstu Japonijos meną, subtilią jos keramiką.Gyvenu kaip visi žmonės. Nuo buities neišsisuksi. Mėgstu sukišti rankas į žemę mamos sode, pasėti ir išauginti gėlių ir daržovių. Paskaityti gerą knygą, pasiklausyti klasikinės ir geros šiuolaikinės muzikos. Labai daug teigiamų emocijų suteikia bendravimas su šeimos nariais, draugais ir įdomiais žmonėmis. Visa Dievo kūrinija – vienas įkvėpimas, tik prabusk ir atsimerk.