P. Lileikio nuotr.

Nors neseniai žymus dailininkas, grafikas ir karikatūristas Jonas Varnas atšventė savo 80-metį, sako, kad širdyje jam – ne daugiau nei 28-eri. Tiesa, per prabėgusius metus patirties įgijo nemažai: gerai žino, kad ugnis karšta, o bomba gali sprogti. „Varnai yra ilgaamžiai, gyvena ir 300 metų, todėl patirties sukaupsiu dar daug“, – juokėsi rimtai apie rimtus dalykus kalbėti taip ir neišmokęs menininkas.

Dienos – kaip šventė

Su J.Varnu susitikome jo ir žmonos Vitalijos namuose Vilniuje. Nors dailininkas gyvena netoli miesto centro, jo namo kieme tvyro ramybė, kurią drumsčia nebent kranksinčios varnos ir burkuojantys balandžiai.

„Varnas tarp varnų“, – iš karto linksmai pokalbį pradėjo menininkas. Jis prisipažino, kad namai – jo tvirtovė. Čia jaukiai ir patogiai įsikūręs jis jaučiasi geriausiai ir praleidžia daugiausiai laiko. Čia ir dirba – piešia karikatūras vienam šalies dienraščiui. Tiesa, darbui skirta atskira nedidelė erdvė – įstiklintas bokštelis virš šalia namo stovinčio garažo.

„Taip ir gyvenu: žiūriu televizorių, klausausi radijo, skaitau laikraščius, viskuo domiuosi, piešiu, rūpinuosi parodomis, įvairiais projektais. Kartais per savaitę ir 10 karikatūrų nupiešiu. Dabar gražios dienos“, – šypsodamasis kalbėjo vyras. Toks tempas jam patinka, mat sėdėti ir nieko neveikti – ne jam. „Kartais nuvažiuojame prie jūros, bet ten išbūnu ne ilgiau nei tris dienas, man reikia veiksmo“, – prisipažino J.Varnas.

Aktyviai įvairiose parodose dalyvaujantis menininkas kruopščiai fiksuoja visus savo projektus. Atsivertęs ranka primargintą sąsiuvinį jis sustoja ties 384 punktu – tiek įvairių projektų nuo 1968 m. vykusios pirmosios parodos jis įgyvendino. Daugiau nei 20 iš jų – autorinės parodos.

P. Lileikio nuotr.

Jubiliejus su stirniena

Per tiek metų J.Varnas prikaupė šūsnį darbų. Ką su jais daro? „Dedu į senovinius šimtamečius lagaminus ir atiduodu Lietuvos literatūros ir meno archyvui. Du jau esu nunešęs, trečias jau taip pat paruoštas. Pastarųjų 3–4 metų darbus laikau su savimi“, – apie savo darbų likimą pasakojo karikatūristas.

Šie metai J.Varnui ypatingi dėl gražių sukakčių: birželio viduryje su žmona jie paminėjo santuokos 50-metį, o liepos 6-ąją – savo paties 80-metį. „Matyt, prof. Vytautas Landsbergis nusprendė, kad dėl manęs vieno šią dieną daryti gimtadienį neapsimoka, tad mano gimimo dieną paskelbė Mindaugo karūnavimo diena. Dabar švenčia visi“, – juokavo dailininkas. Per jubiliejų kartu su bendraminčiais jis ant iešmo kepė stirniną. „Esu medžiotojas, o kepti šerną ar stirniną per jubiliejus yra graži mūsų tradicija“, – pasakojo vyras. Jis pats medžioti pradėjo dar gyvendamas Sibire, maždaug 16 metų. Ten žūklė ir medžioklė leido jaustis sotesniems.

Nors gali pasigirti garbiu amžiumi, jo J.Varnas nesureikšmina ir sako, kad keičiasi tik vienas dalykas – atsiranda daugiau patirties. Širdyje jam tik 28-eri, o žvilgsnis į aplinką – toks pats. „Žiūrėdamas į jauną moterį pagalvoju, kažin ką ji veiks vakare. Kai kurie dalykai nesikeičia“, – linksmai kalbėjo menininkas.

P. Lileikio nuotr.

Piešti pradėjo Sibire

Gyvenimas J.Varnui patirčių išties nepagailėjo. Gimė ir augo jis Raseinių apskrityje, Papušinyje. Tuo metu buvo populiaru iš kaimų keltis į vienkiemius, tad ir jo tėtis pristatė naujų trobų, gražiai įsikūrė. Būsimasis dailininkas buvo užsispyręs, bet ne itin pasiutęs vaikas. Tik mokytis nelabai mėgo.

„Mokytojai man nuolaidžiaudavo, nes norėjo įsiteikti mano tėčiui, kuris buvo aktyvus bendruomenės narys. Gerais pažymiais pasigirti negalėjau. Tačiau vėliau atėjau į protą ir nuo 6 klasės buvau beveik pirmūnas“, – pasakojo J.Varnas.

Gražus Varnų šeimos gyvenimas baigėsi atėjus sovietų valdžiai, kuri juos ištrėmė į Sibirą. Jonui tuo metu tebuvo 12 metų. Sibire J.Varnas praleido 9,5 metų, tačiau laikas tremtyje jam paliko ne tik niūrius prisiminimus.

„Kai tik atvykome, ėmėme konfliktuoti su vietiniais vaikais. Tačiau greitai pramokome rusų kalbą ir su jais susidraugavome. Pasisekė, kad mokytojai buvo geri, draugiški. Net ir su komendantais gerai sutarėme, vaidinimams iš jų uniformas skolindavomės“, – apie tremties laikus pasakojo J.Varnas. Vienas mokytojų jį ir paskatino piešti. Nors mokyklos sienlaikraštyje linksmų plaučių vaikinas dažnai pašiepdavo savo draugus, į kailį negaudavo, mat buvo aukštas, stiprus, todėl kiti jo prisibijodavo.

Baigęs vidurinę mokyklą jis svajojo apie jūreivystės mokslus. „Traukė kelionės, paslaptingi vandenynai, salos, gražios dryžuotos uniformos. Bet geležinkelių stotyje mane pamatė komendantas ir sulaikė. Tada visą žiemą stačiau medinius namus“, – apie neišsipildžiusią svajonę kalbėjo vyras.

P. Lileikio nuotr.

Ašis, aplink kurią viskas sukasi

Grįžus į Lietuvą J.Varno kelias pasuko į kariuomenę, kurioje tarnavo trejus metus. Todėl į Dailės institutą įstojo jau būdamas 25-erių. Tiesa, mokslams koją vis pakišdavo nerimtas menininko būdas.

„Nerimtas mano požiūris į rimtus dalykus man ne kartą pakenkė. Su metais to rimtumo ir nepadaugėjo. Kiti galvoja, kad mano žmonai su manimi turėtų būti labai linksma gyventi. Bet juk negali ištisai linksmintis ir kitus linksminti“, – sakė Jonas.

Su žmona Vitalija jis neseniai atšventė santuokos penkiasdešimtmetį, tačiau gerai atsimena pažintį ir pirmąjį įspūdį. Su mylimąja J.Varnas susipažino, kai ši mokėsi Kaune ir gyveno pas jo tetą.

„Susimirksėjome per pusseserės ar pusbrolio vestuves. Buvo tokia mažutė daili mergaitė, tokia švelni, šviesi. Aš gi jau buvau senbernis, 30 metų, nebebuvo ko blaškytis“, – pasakojo vyras. Šiandien Vitaliją jis vadina ašimi, aplink kurią viskas sukasi.

„Žmona rami, tolerantiška, man daug leisdavo. O aš – toks siautulingas buvau. Tokiu atveju vienas iš poros turi būti stipri nepajudinama ašis, kokia ir yra mano žmona“, – komplimentų Vitalijai negailėjo menininkas. Tiesa, jis pripažino, kad gyventi kartu ne visada buvo lengva. „Daugiausiai pastangų iš pradžių reikalavo aštresnių kampų gludinimas. Vėliau tie kampai nebe tokie aštrūs, bet kompromisų reikia visada“, – sakė Jonas.

Pagarba moterims

Moterims menininkas jaučia ypatingą pagarbą, mat jos yra gyvybės nešiotojos. „Man būdingas husariškas požiūris į moteris. Jos vertos ypatingos ir besąlygiškos pagarbos“, – abejoti neleido karikatūristas. Jam taip pat svarbi dvasinė ištikimybė ir žodžio laikymasis. „Jei pasakiau, kad kažkur būsiu, tai gali ir kirviais lyti, bet aš ten būsiu“, – apie savo charakterio bruožus linksmai kalbėjo J.Varnas. Galbūt dėl to dailininkui labai nepatinka staigus nuomonės keitimas, nepastovumas, „strikinėjimas“. Kaip ir chaotiška netvarka. Save dailininkas vadina kareiviškos tvarkos ir švaros šalininku, jam patinka rasti daiktus būtent ten, kur padėjo.

Vietoje nenustygstantis menininkas nemėgsta būti vienas, todėl geriausiai jaučiasi bendraudamas, būdamas su žmonėmis. „Kažkodėl mokykloje bendraudavau daugiausia su mergaitėmis. Su jomis būdavo daug įdomiau nei su nuolat kovojančiais berniukais“, – pokalbį baigė J.Varnas.