(Redakcijos archyvo nuotr.)

Tradiciškai vandens kietumas apibūdinamas kaip vandens galimybė reaguoti su muilu – kai vanduo kietas, muilas prastai putoja.

Vandens kietumą nulemia įvairūs ištirpusių polivalentinių metalų jonai, daugiausia – kalcio ir magnio katijonai. Lietaus vanduo yra minkštas, jame nedaug mineralinių medžiagų. Kaip pastebi Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto specialistai, mineralinėmis medžiagomis vanduo praturtėja „keliaudamas“ per dirvožemį ir uolienas.

Kaitinant kietą vandenį, jame esantys kalcis ir magnis sudaro netirpias druskas, kurias vadiname „kalkėmis“. Šios kelia tam tikrų problemų buityje: vonioje ir virtuvėje matome baltas apnašas ant keraminių plytelių ir čiaupų, o virduliuose, skalbimo mašinose, vandens šildytuvuose, t. y. ten., kur vanduo kaitinamas, susidaro „kalkių“ sluoksnis, todėl mažėja šių prietaisų efektyvumas, didėja energijos sąnaudos.

Kalcis ir magnis – labai svarbūs žmogaus fiziologijoje. Pagrindinis jų šaltinis žmogui yra maistas, tačiau Pasaulio sveikatos organizacija pažymi, kad kai kuriems žmonėms geriamasis vanduo gali būti svarbus kalcio ir magnio šaltinis.

Daug studijų nurodo, kad yra atvirkštinis ryšys tarp širdies ir kraujagyslių ligų ir vandens kietumo, kalcio ar magnio. Deja, rezultatai nėra nuoseklūs. Hipotezė dėl vandens kietumo ir širdies bei  kraujagyslių ligų kol kas nėra patvirtinta. Visgi, turimi duomenys leidžia manyti, kad mirtingumas nuo širdies ir kraujagyslių ligų mažėja didėjant magnio kiekiui geriamajame vandenyje.

Pasaulio sveikatos organizacija pažymi, kad „nors atlikti epidemiologiniai tyrimai nurodo, kad magnis ar vandens kietumas gali apsaugoti nuo mirtingumo dėl širdies ir kraujagyslių ligų, tačiau priežastinis ryšys nėra nustatytas. Tyrimai tęsiami, tačiau iki šiol nėra surinkta pakankamai duomenų, kad būtų galima pasiūlyti mažiausias ir didžiausias leistinas šių mineralinių medžiagų koncentracijas, nes suvartojamų mineralinių medžiagų kiekis priklauso nuo daugelio kitų faktorių. Todėl rekomenduojama didžiausia leistina koncentracija nėra nustatyta“.

Nei Lietuvos, nei Europos Sąjungos teisės aktai nereglamentuoja, kokio kietumo vanduo gali ar turi būti – t. y. neribojamas nei didžiausias leidžiamas, nei mažiausias kietumas.

Vandens kietumas Lietuvoje dažniausiai išreiškiamas mmol/l, tačiau yra įvairių kitų vandens kietumo matavimo vienetų: kietumo laipsniai, vokiški laipsniai, ppm, granai galonui, angliški (arba Klarko) laipsniai, prancūziški laipsniai ir kt.

Norint nustatyti ar vanduo kietas, nebūtina atlikti laboratorinius tyrimus. Galima teigti, kad vanduo kietas, jei pastebite:

  • Kalkių apnašas virduliuose, lygintuvuose ir kituose namų apyvokos reikmenyse;
  • Ant čiaupų ar kitos santechnikos įrangos, tamsių vonios sienų plytelių atsiranda baltos dėmės ar apnašos;
  • Karštų gėrimų (pvz., arbatos) paviršiuje susidaro nuoviro „plutelė“;
  • Vandenyje kartais matote baltas ar pilkšvas nuosėdas;
  • Baltas apnašas išplautų stiklinių indų ir taurių paviršiuje.

Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto specialistai pataria: jei jūsų geriamasis vanduo kietas, neskubėkite montuoti vandens minkštinimo filtrų. Vandens minkštinimas – ne tik brangu. Minkštas vanduo gali būti agresyvus metalinių vamzdžių atžvilgiu, be to, neretai minkštinant vandenį naudingos organizmui mineralinės medžiagos kalcis ir magnis pakeičiami mažiau naudingu natriu.